Archyvas

Žymių archyvai: gyvenimai

Haruff_Musu sielos naktyje_virselis.indd

Knyga rami, lėta, nuosekli, pernelyg nesiblaško pati ir tuo pačiu neblaško skaitytojo. Viskas čia suskaičiuota, aišku ir niekas tikrai nesiruošia tavęs šokiruoti. Bet skaitant tokią knygą, tau to visai ir nereikia.

Tai knyga apie pokalbius. Apie skirtingas kartas. Apie ramybę ir laiką, kai nebėra tuščio skubėjimo ar nepamatuotų lūkesčių. Apie santykius, kuriuose nė viena pusė nenori kitos aplenkti ar kaip nors kitaip parklupdyti ir pasinaudoti. Vyras ir moteris, žvelgiantys į savo gyvenimo saulėlydžius, dar mažas berniukas, šuo ir keletas kitų, kurie protarpiais atsiranda kadre. Ir viskas. Visi čia atranda save, mokosi, bando sustyguoti savo griūvančius, jau sugriuvusius arba iš po lapų krūvos į saulę dar tik besistiebiančius gyvenimus.

Skaitymas greitas, tačiau ramus, dviem rudens vakarams, kai aplink negirdėti nė garso. Kai pati knyga yra garsas – verčiami puslapiai, juos šiugždantys milžinų pirštai.

Knyga nevargina, netgi priešingai – leidžia atsivėpti ir pailsėti, yra tarsi trumpas atokvėpis ir jame tarpstantis nedidelis amžinybės blyksnis.

„Tuomet kambarį apgaubė tamsa, retinama tik blausių atšvaitų iš gatvės. Jiedu šnekučiavosi apie paprasčiausius dalykus, po truputėlį pažindindamiesi, aptarė smulkius kasdienius miestelio įvykius, senosios ponios Rutos, kaimynės, gyvenančios tarp jųdviejų namų, sveikatą, išsivarčiusias Beržų gatvės šaligatvio plyteles. Paskui nutilo.“

Tokią knygą sunku skaityti, kai aplink triukšmas ar kitokie trikdžiai, nes ji to triukšmo nepermuš, nenuslopins, o tik ramiai pasitrauks į šalį. Ir jokių jai pretenzijų dėl to, nes ji – kaip tyla, kaip užmerktos akys. Trumpa bendrystės akimirka, kai aplink, atrodo, nebelieka jokios bendrystės. Tarsi mažas oro burbulas lakiame molyje. Tai pusiausvyros ir vidinio įsiklausymo paieškos, apie kurias įprastai kalbame naktį, pašnibždomis, kai niekas nemato ir negirdi. Kalbame taip lyg kalbėtume su savo atvaizdu lango stikle už kurio – tik nakties tamsa ir krintančių rudens lapų kvapas.

Tačiau ruduo nebūtų ruduo, jeigu vieną dieną nenusimestų visų savo spalvų, nepaskleistų visų savo lapų ant pažliugusio grindinio, neapsinuogintų prieš atšiaurius vėjus. Tokia ir ši knyga. Melancholiškai spalvota, kerinti savo kvapais, užburianti savo lapų lietumi, o tuomet – nuoga, pažeidžiama, skaudanti.

Tarsi prisiminimas, kuris neduoda tau ramybės. Norėtum jį paleisti, bet negali. Galėtum paleisti, bet nenori. Tad užsikaiskite arbatos, įsisukite į savuosius kokonus ir pasinerkite. Kvėpavimo nereikės sulaikyti ilgam – tik akimirkai. Bet to pakaks, kad ta akimirka jus išvaduotų nuo kasdienybės autostradų dūzgesio. To ir linkiu – neskausmingo adatos dūrio, nuo kurio vis vien būsite priversti krūptelėti.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Our Souls at Nigth
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 144 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

skersveju-namai-1

Turiu sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti, nes įsigijęs tik paguldyčiau į lentyną ir ten jos beviltiškai turėtų laukti savo eilės.

Daugelis jų ir laukia, nužvelgia mane praeinantį savo klausiamais žvilgsniais. Suprask, gal jau? Deja, stumtis pro tą popieriuje šlamantį mišką nėra taip lengva. Vis kažkoks paukštis ar žvėries siluetas pagauna tavo dėmesį ir mišką palieka fone.

Mišką, bet tuo pačiu ir neišsipildymo jausmą, kuriam numaldyti nešiojuosi galvoje sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti. O kai kas nors klausia, ko norėčiau dovanų viena ar kita proga, aš jau žinau. Esu konkretus ir praktiškas.

Tokiu būdu mano lentynoje atsirado ir Skersvėjų namai. Nepaisant to, ji vis vien savo eilės turėjo laukti dar bent tris mėnesius, o po to dar bent porą mėnesių savo eilės laukė ši apžvalga. Taigi, įskaitant nedidelius plyšius, apie šią knygą rašau praėjus beveik pusmečiui nuo jos atsidūrimo pas mane. Ir tai, sakyčiau, niekuo nestebina.

Priešingai negu tekstas – įsiskaitai ir nebegali paleisti. Nors atrodytų, kas čia tokio. Nei blizgučių, nei žėručių. Tačiau skaitai ir jauti – kažkas tokio yra. Kažkas paprasto, bet nepaprasto. Kažkas parašyto, bet gyvo. Lyg ir niekuo neišsiskiriantys epizodai. O ir pagardinti tuo, ką turi visi – druska ir pipirais. Tačiau viskas taip dera tarpusavyje, kad “niekuo neišsiskiriantis“ greitai virsta “sunkiai pakartojamu“. Skaitai ir skanu. Netgi labai. O vietomis – netgi labiausiai. Ir ypatingai, kai siūlo galai susieina ne apmąstymuose, o siužete.

„Jį iš visur atleidžia, nes jis ieško teisybės, o teisybės, kaip žinome, nėra niekur. Be to, už teisybę, kurios niekur nėra, reikia kentėti, mokėti baudas, sėsti į kalėjimą.“

Tekstai įtikina ir yra itin gyvi. Vizualūs. Daiktiški. Tarsi žiūrėtum į skruzdžių koloniją pro padidinamąjį stiklą. Tik ta skruzdžių kolonija – žmonės, gyvenantys šalia tavęs. Kartais kitoje, o kartais – net ir šioje sienos pusėje. Ir stebint tuos žmones anksčiau ar vėliau kyla noras juos paliesti. Anksčiau ar vėliau nustoji varžytis ir leidi sau tai. Lieti juos, glostai. Stebi akimirkoje įšalusius gyvenimo atspindžius, daiktus, skersvėjus.

„Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą… O jei dar vaizdžiau, tai tikra būna tada, kai lyja kaip iš kibiro ten, o tu kiaurai peršlampi čia. Kai vėjas ten siaučia, o dulkes, smėlį čia tau į akis neša, palto skvernus plėšia, skrybėlę pastvėręs laukais ridena.“

Ši knyga – tai žmonių gyvenimai. Atrodo, kas čia tokio. Atrodo, jie juk greičiausiai net netikri. Bet skaitai ir veriasi spalvos. Tikras menas parašyti žmogų su visomis jo duotybėmis, kad jis neatrodytų pilkas ir tuo pačiu netikras. Menas, kuriuo džiaugiesi ir mėgaujiesi.

Viskas spalvota ir labai apčiuopiama. Tarsi būtų ne Lego, o Lego Duplo. Ryšku. Nepaneigiama. Maišai detales, jungi tarpusavyje, šypsaisi ir žinai – netrukus jos tave kažkuo nustebins. Ir nustebina. Nes visose istorijose gyvena lūžis. Tarsi pažadas, kad jas visas galima ir todėl jos visos anksčiau ar vėliau bus išardytos. O tada viskas prasidės iš naujo. Dar ir dar kartą.

Tuo tarpu pats skaitymas  (matyt, atkartojantis išorinį ritmą) buvo dvejopas. Beatodairiškai neriant, bet tuoj pat keliant galvą aukštyn. Neriant, bet nepaneriant. Kylant aukštyn, bet taip ir neleidžiant kūnui iškilti. Laikas pjaustė pyragą, o man beliko jį valgyti ir įprasti nebeprašyti antro gabaliuko, nes tas pirmasis – visada paskutinis ir niekada jo nepakartosi. Todėl mėgaukis čia ir dabar. Nes jis skanus. Nes jis vienintelis. Nes jo, kaip ir tavęs, greitai jau nebebus.

„Beržas ir drebulės šlama taip, kaip jis išmoko girdėti gyvendamas saloje, – ne lapai šlama, o vienas į kitą trinasi tūkstančiai žuvų žvynų.“

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 173 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis