Archyvas

Žymių archyvai: greitas maistas

biologas

Biologas – dar viena iš tų knygų, kurias paėmiau į rankas be jokių išankstinių nuostatų. Tiesiog gražus viršelis, akiai malonus šriftas ir jausmas, sakantis, kad viskas turėtų būti gerai. Tas jausmas dažnai ir būna lemiamas faktorius, nes kuo gi įprastai vadovaujamės rinkdamiesi skaityti vieną ar  kitą knygą? Buvusia patirtimi, draugų rekomendacijomis, leidyklų aprašymais, goodreads.com vertinimu? Viskas itin reliatyvu, tad dažniausiai paskutinįjį žodį vis tik taria nuojauta ir intuicija. Taip buvo ir su šia knyga.

Siužetas čia paprastas, trumpai tariant, visi įvykiai sukasi apie profesorių, kuris žino geriau. Tas žinojimas pasireiškia tuo, jog prieštaraudamas bendrajai nuomonei, susidurdamas su oficialių institucijų abejingumu bei pasipriešinimu, jis pats vienas pradeda spręsti numarintas ar net nepradėtas dingusių žmonių bylas, sekti serijinio žudiko pėdsakais ir rinkti jo buvimo įrodymus. Taigi, daugiau mažiau standartinė ir ne kartą girdėta situacija.

„Paneriu trečią kartą ir vėl imuosi lazdos. Ši užkliudo kažką, panašų į medį, o kai patraukiu, už kažko užkimba.
Atsargiai prisitraukiu galą prie savęs ir ištiesiu ranką paliesti, į ką ji įsmigo. Pirštai apčiuopia eilę lenktų, siaurų plokštelių.
Stengiuosi nedaryti skubotų išvadų. Ten gali būti elnio šonkauliai. Perbraukiu per stuburkaulį ieškodamas atsikišusių ataugų, kokios būna ant elnio ar lokio stuburo.
Jos trumpos ir bukos. Tokios būna žmogaus.“

Skaityti labai lengva, tekstas neverčia daug mąstyti ar kapstytis savyje, užtenka nesimuistyti ir pasileisti pasroviui. Tai viskas ko šiai knygai reikia. Kartais atrodo, kad teksto net nereikia skaityti ir kad jis pats tai padaro už tave. Viskas lengva ir paprasta, įskaitant ir knygos struktūrą – skyriai trumpi, taiklūs ir traškūs, todėl pabaigus vieną iš karto ranka tiesiasi kito. Kaip kokie riešutai, kuriuos valgydamas vis bandai save įtikinti, kad šitas jau bus paskutinis ir viskas, eisi miegoti. Bet po to paskutinio seka dar vienas, ir dar vienas, ir dar vienas.

Kita vertus, toks paprastumas ir lengvumas turi savo kainą – trileris vienplanis ir nors maksimaliai logiškas, tačiau ne visada realistiškas, dažnai atkartojantis jau regėtus ir girdėtus scenarijus, orientuotas ne į ribinį (sakykime, reiklų) vartotoją, o į kolektyvinę sąmonę, todėl nors ir skirtas daugeliui jo sukeliami jausmai ir išgyvenimai bus trumpalaikiai. Tai pramoga, kurios nesinori nutraukti, priešingai – norisi kuo greičiau pasiekti kulminaciją. Kitaip tariant, tai lengvas atotrūkis nuo literatūros, kurią reikia vienaip ar kitaip reflektuoti.

„Praėjo penkios dienos. Saulė slenka į slėnį vakaruose ir blėstančioje oranžinėje šviesoje meta ilgus šešėlius. Smeigiu kastuvą į žemę ir pradedu kasti penktąją duobę, žadėdamas sau, kad po jos dienos darbas bus baigtas.“

Ilgainiui tas greitis ir ta skuba šiek tiek išmuša iš vėžių, nes tam tikrose vietose, atrodo, norėtum prisėsti kiek ilgiau, permąstyti jas, suveržti, norėtum daugiau laiko, taip pat gauti galimybę bent kelis kartus pamėginti atspėti teisingą atsakymą, o ne sužinoti jį jau kitoje eilutėje. Ši knyga tokių galimybių nepalieka – tai nuogas veiksmas, lyg bijant, kad jei bent akimirką atsipalaiduosi ir atsitrauksi, jau niekada nebesugrįši atgal.

Žodžiu, greiti pietūs iš kartoninės dėžutės. Bet nesakau, kad neskanu, tiesiog greitai suvalgysi, greitai suvirškinsi, ir netrukus vėl jausiesi tuščias, vėl kamuos alkis, vėl norėsi to paties. O tai ir yra pramogos paslaptis – ji stimuliuoja.

Tuo tarpu knygos pabaiga noriu pasidžiaugti atskirai, nes joje niekas į akis tau nepila cukraus. Nors galėtų! Ir vietomis, matyt, netgi labai daug! Bet suveikia kažkokie svertai ir to cukraus čia nėra, to dirbtinio saldumo, to paskutinio atodūsio. Kitaip tariant, puikiai išnaudota galimybė nesusimauti lygioje vietoje.

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Naturalist
Vertėja/Vertėjas: Jurgita Jėrinaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

pastas_medium

„Po velnių! – nesusilaikiau nepamanęs, – tie paštininkai daugiau nieko neveikia tik mėto laiškus į dėžutes ir dulkinasi su visokiom paleistuvėm. Darbas kaip tik man. O taip taip taip…“.

Taip ganėtinai intriguojančiai ir akcentuotai prasideda ši knyga. Knyga žmogaus apie kurio polinkį alkoholiui turbūt girdėjo didžioji dalis literatūra besidominčių piliečių. Žmogaus, kuris vienoje barikadų pusėje laikomas legenda, kai, tuo tarpu, kitoje – eiliniu alkoholiku.

Neatsitiktinai ir pati knyga – tai alkoholiko dienoraštis, kurio pagrindinis aspektas – lageris, gyvenimas kaip lageris, kaip mažo ratelio sukimasis milžiniškame mechanizme. O tas milžiniškas mechanizmas, šiuo konkrečiu atveju, – JAV pašto sistema. Darbas pašte čia piešiamas kaip mėsmalė iš kurios sveikam išeiti paprasčiausiai neįmanoma. Kad ir kiek bebėgtum ar besislapstytum, ta mėsmalė tave susiras ir būtinai įtrauks atgal. O prie viso to pridėjus amžinas pagirias, nuolatinį miego trūkumą, vestuves ir gyvenimą su dvigubai jaunesne nimfomane, hipodromus bei nuolatinę depresiją, viską sumaišius ir suplakus, gausime knygos herojaus Henrio Činaskio gyvenimą.

„Na taip, galbūt aš ir nenormalus, bet džiaugiuosi, kad bent gyvas esu.“

Tačiau kad ir kokiom juodom spalvom būtų nuspalvintas pagr. veikėjo gyvenimas, pats tekstas nėra pilkas, nuobodus ar stumiantis į depresiją. Taip, čia nuolat geriama, žlugdomasi, nuolat krintama žemyn ir tik žemyn, tačiau visa tai pateikiama labai rafinuotai, su didele juodos, tačiau itin taiklios ironijos doze, su aura, kuri patraukia dėmesį, pakviečia prisėsti šalia ir paklausyti dar negirdėtos istorijos. Tai tarsi apžvalgos ratas pačiame gyvenimo dugne.

Skaityti šią knygą lengva, ji paprasta ir nepretenzinga. Be to, neskubant, ją galima perskaityti per vieną ar du vakarus. Tai tarsi „greitas maistas“ – tą akimirką būsi sotus, o po tam tikro laiko norėsis dar ir dar. Vienintelis klausimas – kiek naudos iš tokios knygos? Tikriausiai nedaug, tačiau perskaityti vis vien verta – kad ir vietoj kokio nors buko filmo, kvailos laidos ar tam, kad patenkinti paprasčiausią norą skaityti.

„O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas.
„O kodėl man neparašius romano?“ – pamaniau.
Ir parašiau.“

Tai romanas neskatinantis jokio pozityvizmo, neturintis jokio noro auklėti ar moralizuoti, nesistengiantis aprėpti visatos, o tiesiog apsiribojantis vienu žmogumi. Ir tas žmogus tikrai nesate jūs.

Ir tai yra dalykas, kuriuo jūs turite džiaugtis.

Vertinimas: 8-9/10

Kita informacija:

Puslapiai: 200
Leidykla:
“Kitos knygos”
Metai:
2004 (originalas – 1971 m.)
Kaina:
man nekainavo nieko – pirkti internetu.

(c) veikiantis