Archyvas

Žymių archyvai: glamonės

penki-kampai-1

Tai – romanas, kuris prasideda be įžangų. Jis griebia tavo žvilgsnį ir metasi pas dvi lovoje besiglamonėjančias moteris. O šios visai nesistengia nuo tavęs paslėpti savo aistros. Tokios ir turi būti romanų pradžios. Be ilgų išvedžiojimų ir apmąstymų. Pradžios, sviedžiančios visus klausimus tiesiai į veidą. O atsakymai, jau žinai, laukia pakeliui.

Tai jau antroji mano skaitoma M. V. Lloso knyga, tačiau kaip ir pirmoji, šis romanas taip pat pasižymi aiškiai išreikštu siužetu. Čia nėra betikslio vandens maišymo ar smėlio sijojimo, kai tekstas kuriamas tik dėl masės. Šiuo atveju tekstas – tarsi žemėlapis ir kiekviena pastraipa jam reikalinga kaip gatvė, kurią reikia įsidėmėti ir prisiminti, kad žinotum iš kur atėjai ir kur eini. Tuo pačiu šis žemėlapis kuria įspūdį, kad aprašomas siužetas galėtų būti realus. O jeigu galėtų, vadinasi, toks ir yra.

Kaip ir ankstesnėje autoriaus knygoje, čia vėl karaliauja Peru. Tik šį kartą siužeto atspirties taškas yra tamsioji Peru pusė. O šios kokteilis plakamas iš jau minėtų dviejų moterų, puolusių į nuodėmę, ir iš jų vyrų, vaikystės draugų, besistengiančių vienas kitam padėti. O taip pat iš virš visų galvų sklandančio teroristų ir valdžios šešėlio, išsikerojusios krizės, laukinio kapitalizmo, pigių antraščių ir gilių povandeninių srovių. Kitaip tariant, tai Pietų Amerika, kurios, po tokios knygos, jau nebegali įsivaizduoti kitaip.

„Atėjau jums pasiūlyti bendradarbiauti ir nieko daugiau. Neieškokite penktos katino kojos, žinodamas, kad jis turi keturias.“

Visos gijos susiveda į penkių kampų aikštę, kurioje kiekvienas iš kampų primena bokso ringo kampus ir kovotojus juose, turinčius savas istorijas. Kiekviena jų individuali, tačiau ringas vienas, todėl anksčiau ar vėliau istorijos persipina ir tampa neatskiriamai susijusios.

Skaityti įdomu, skaitydamas net jauti tą karštį, tuos rusvus veidus, tas dulkes, odinių krėslų kvapą. Viskas lyg ir tikra, tačiau svetima, nes ne iš tavo kraujo, o iš to kito, ir todėl nežinai, net negali nuspėti kuo visa tai baigsis.

Tas kitas pasaulis, kurio atšvaitai žavi tiek pat kiek baugina. Vartai juos tarsi istoriją, kuri tau be jokios abejonės nutiktų, jeigu tik įžengtum pro Limos vartus. Tau, nežinančiam žaidimo taisyklių ir nespėsiančiam jų sužinoti, nes viskas vyksta čia ir dabar, be jokio pasiruošimo ar įžangos. Slapti sandėriai, sąskaitų suvedinėjimai, meilė, aistra, šantažas ir apgavystės, kai nėra vieno atsakymo, kurį pasirinkęs galėtumei jaustis ramiai.

O pabaigoje tekstas, vietoje to, kad nusloptų, įsuka tikrą karuselę, kurioje vienus vaizdus mirgėdami keičia kiti. Ir vietoje geismo pasipila kraujas, o šį netrukus pradeda stingdyti baimė, kurią netrukus nugali drąsa. O gal tik – avantiūrizmas. Vienaip ar kitaip, karuselė svaigina ir tau nesinori iš jos ištrūkti.

Bet tai – tik viena monetos pusė. Tuo tarpu kitoje – tipinis atostogų romanas, kurio karštis atslūgsta vos užvertus knygą ir atsidavus ne kažkur tolumoje, o čia ir dabar mus supančio gyvenimo malonumams.

Bet juk kartais kaip tik to ir reikia. Lengvo ir neįpareigojančio skaitymo besibaigiant dar vienai mūsų gyvenimo vasarai.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Cinco esquinas
Vertėja/Vertėjas: Laura Liubinavičiūtė
Puslapiai: 272 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis