Archyvas

Žymių archyvai: Gintaras Bleizgys

g-bleizgys-supavimas_1568187040Koks jausmas skaityti kito gyvenimą? Ar tai galima prilyginti buvimui jame? Aktyviam dalyvavimui? Pasyviam? Toli gražu. Nes perskaitai tik tai, ką tau duoda perskaityti. O duoda tikrai ne viską, duoda selektyviai, kartais duoda vien tam, kad duotų, nes negali neduoti. Kartais duoda, nes turi per daug. Kartais – nes turi per mažai. O kartais tau tik atrodo, kad duoda, nors iš tiesų rodo pirštų į dangų, į neva praskrendantį paukštį, o kita ranka pasiima iš tavo lėkštės patį skaniausią kąsnį. Viskas reliatyvu, taip pat ir viduje kylantis jausmas, kada skaitai kito gyvenimą.

Skaitant G. Bleizgio tekstus visuomet reikia būti atsargiam. Ne todėl, kad G. Bleizgys pavojingas (negali su tuo nesutikti, kai autorius visa savo knyga tau, atrodo, vien tik tai ir bando pasakyti), o todėl, kad tarp jo ir tavęs, o tiksliau, tarp jo tekstų ir tavęs, visur paliktas atstumas. Tarsi oro pagalvės nelaimės atveju. Atstumas, kad per daug neįsijaustum, ir atstumas, kad staigiai stabdydamas nekaltum nosimi į vairą. Todėl reikia būti atsargiam, nes atstumas čia ne šiaip sau – jis paliktas kaip dovana, kad vėliau nesakytum, jog niekas tavimi nepasirūpino. Autorius tavimi pasirūpino. Juk jis nori, kad knygą perskaitytum iki galo.

„Ar noras gyventi yra egoizmas? Be abejonės. Pats didžiausias, pats esmingiausias, bet nebūtinai su neigiamu atspalviu. O noras pakelti akis ir nužvelgti tolumas irgi kyla tik iš egoizmo? Kvailas klausimas. Dar kvailiau, kad įrašiau žodį „tik“. Tokio dalyko „tik“ nėra, nes visa turi daugybę prasmių, daugybę atspalvių ir pospalvių. Mes norime gyventi, norime pločio ir aukščio, norime kvėpuoti giliai, norime siautulio ir ramybės. Rašomi tekstai yra to pločio ir aukščio, kvėpavimo ir ramybės dalis. Toks sandas, toks vienas pospalvėlis.“

Skaitant lietuvių autorių knygas iš karto jaučiasi kažkas savito ir artimo. Jaučiasi, kad tai ne vertėjo žodis, o paties autoriaus balsas (kad ir koks jis bebūtų). Ir tas balsas savitas. Net jeigu mintys kartojasi, tu jauti, kad tai ne kopija (kai tarp tavęs ir autoriaus stovi vertėjas), o originalas. Kitaip tariant, tai ne tik dūmai, bet ir jų kvapas, išsidraikantis mėlyname danguje. Kai kurios to kvapo gijos įsigers giliau į drabužius ir pabus ten kiek ilgiau – iki kito sielos skalbimo. Nori tu to ar nenori.

„Po septynių minučių pirmoje eilėje sėdinti renginio vedėja ėmė man demonstruoti keistas veido mimikas. Nesupratau, ką tai reiškia, todėl kalbėjau toliau. Jaunoji moteris raukėsi vis išraiškingiau, kol galiausiai pašoko iš savo vietos ir priėjo prie manęs.“

Vietomis atrodo, kad visa tai – tik inercija, kad G. Bleizgys jau viską yra pasakęs (tą ir pats daugelyje vietų tik patvirtina) ir tai, kas vyksta šioje knygoje, – tiesiog nuokalnėn stumiamas vaiko vežimėlis ir suaugusiojo rankos čia reikalingos tik tam, kad vežimėlis nenuriedėtų per greitai, nesudužtų tarsi bangos į krantą. Bet vėliau (kiekvienam savas “vėliau“) pamatysi, kad tos rankos – tik iliuzija, nes vežimėliai nenurieda ir nesudūžta (netgi paleisti nuo aukščiausių skardžių), vaikai išlipa iš jų ir galiausiai užauga patys. Tai užrašyta jų kraujyje. Užprogramuota iš anksto. Nuspėta ir palikta išpildyti.

Sūpavime suguldyti tekstai, kurie, man atrodo, paties autoriaus neturėtų nustebinti ar kaip nors paveikti. Galbūt priešingai – jie galėtų paveikti autorių, jeigu jų jis neišrašytų. Bet juk tai – irgi pateisinama priežastis (netgi pretekstas!) knygai 🙂

 

Kita informacija:
Puslapiai: 368 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

karmelio

„Nemažai žmonių mėgsta daug kalbėti ir girtis savo nuopelnais. Visi mes tą mėgstame. Ir yra žmonių, kurie tyli ir tiesiog būna šalia, o kai reikia, paduoda servetėlę.“

Knygą pradedu skaityti kaip romaną (?), bet jau labai greitai suprantu, kad tai – savotiškas dienoraštis. Ir net to žodžio „savotiškas“ nereikia. Dienoraštis ir tiek. Išsipūtusi palapinė, plevėsuojanti vėjyje, kurią prie žemės laiko tik kuoliukai – realūs žmonės ir, norisi tikėti, realūs įvykiai. O jeigu norisi tikėti, tai, suprantama, ir tiki.

Su Bleizgiu yra taip, kad visas jo rašymas visų pirma skirtas sau ir turi kažkokią pirmapradę, daug aukštesnę prasmę ir paskirtį. Juo jis apvalo save, apsinuogina ir išsivanoja tarsi pirtyje, gelbstisi. O visa, kas vyksta po to, t.y. knygos, skaitytojai ir t.t., tėra šalutinis produktas, kurio nebuvimas autoriaus, panašu, labai ir nenuliūdintų. Nes jau vien rašydamas jis pasiekia savo, t.y. išsirašo. Ir kaip puiku, kad tai įdomu ne tik jam, bet ir trečiajam asmeniui, t.y. skaitytojui, kuris žvelgdamas kiaurai autorių šio ištartuose žodžiuose atranda ir dalelę savęs, ir pats pasijunta šiek tiek pakylėtas, šiek tiek apsinuoginęs, šiek tiek apsivalęs.

Knygoje daug religijos. Nors, iš tiesų, ne knygoje, bet Bleizgio gyvenime. Tuo tarpu knygoje – tik šio gyvenimo atspindžiai, tik trupiniai, lyginti su tuo, kas lieka neparašyta. Bet ir tų trupinių skaitytojui pilnai pakanka. Jie pažyra per įvairias patirtis, išgyvenimus, aliuzijas. Jie paskatina prisiminti ir savo tikėjimą. Savo religiją. Paskatina, primena, bando paaiškinti, parodyti kelią. Nors ne tiek parodyti, kiek papasakoti apie savąjį ir pastebėti, kad tavasis nedaug kuo skiriasi.

„Žmonės sako, kad pelargonijų lapai yra senos mergos kvapo. O man patinka tas kvapas.
Būna, kad jį užuodžiu, kai po poezijos vakaro pasirašinėju ant knygų.“

Skaityti nėra lengva, tačiau kiek kitokia, nei būtų galima pagalvoti, prasme. Skaitydamas šią knygą sutrinki ne dėl kokių nors techninių ar paviršinių aspektų, o dėl įtampos. Jauti, kad autorius tave bando, testuoja, kažkam ruošia. Rodo kokių smūgių būna ir kaip jų išvengti. Bet tu juk protingas ir supranti, kad visa tai – fikcija, nes norint tinkamai (tikrai tinkamai) pasiruošti, neužtenka vieną kartą perskaityti. Akivaizdu, jeigu tokie smūgiai tave ištiktų, niekaip nuo jų neišsisuktum. Todėl skaitai atsargiai, tarsi ruošdamasis kažkam. Akistatai. Susitikimui. Ruošiesi tam, kam neįmanoma pasiruošti. Iš čia ir nerimas, abejonė. Iš čia ir jausmas, kad gyveni.

„Dar kepiausi varškėčių, tik neypatingai pavyko. Varškė buvo drėgna, įdėjau per mažai miltų, todėl varškėčiai išėjo skystoki, valgiau raukydamasis.“

O štai čia yra vieta, kuri man perlaužia knygą. Tas „valgiau raukydamasis“ atveria daug daugiau negu buvo sumanyta (?). Bet juk kiekvienam savo, galvoju ir sustoju šioje vietoje ilgesniam laikui. Tai vieta, kuri nesiderina su kitais autoriaus piešiamais vaizdiniais. Tarsi iškrenta iš bendro konteksto. Bet tuo pačiu ir tarsi viską patvirtinta, pagrindžia, įrodo. Tas „valgiau raukydamasis“ čia tarsi plyšys, pro kurį pažvelgus matosi tikrasis žmogus. Daug panašesnis į tave negu galėjai kada nors pagalvoti. Keista ir juokinga? Galbūt. Tačiau tai – mano raktas į knygą. Tai – sprendinys. Tai – atsakymas. Pro šią vietą įžengiu į vidų ir vidus įžengia į mane. Tai taip paprasta, kad net sunku užrašyti ir paaiškinti. Kuo paprasčiau, tuo sudėtingiau – dar kartą pasiteisina posakis.

Knyga iš tų, kurias skaityti gera, o užversti sunku. Ji artima, nors tas artumas ir šiek tiek grėsmingas, nes paskui jį seka didelis šešėlis. Daug didesnis už pačią knygą. Didesnis, o gal net didžiausias. Ir skaitydamas visada žinai, kad jis greta. Kad jis čia. Kad jis niekur nedingo. Šešėlis, Karmelio kalno.

Jis įkvepia lygiai tiek, kiek gąsdina ir gąsdina lygiai tiek, kiek išgelbsti. Jis – tai tu. Dabar ir visados.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 376 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

estafeteNorint persiorientuoti, priprasti prie teksto, susitapatinti su juo, reikia mokėti išlaukti. Ne viskas vyksta greitai. Ne visada kibirkštis įsižiebia nuo pirmojo žodžio. Kartais tai užtrunka. Panašiai kaip nauja pažintis. Apsiuostymai, mėginimai suprasti neklausinėjant. Šiuo požiūriu, knygos kaip žmonės. Mėgstamos ir nebūtinai. Laukiamos ir ne itin. Atviros ir gilios arba priešingai – niekaip neperkandamos ir pilnos tuštumos.

„Estafetę“ perskaičiau užsikabinęs už keleto Gintaro Bleizgio tekstų kultūrinėje spaudoje. Jie ir paragino pažvelgti giliau į autoriaus kūrybą. Ir būtent į prozą. Neilgai trukus, į rankas papuolė ši knyga.

Manau vienas svarbiausių akcentų į kuriuos reikia atkreipti dėmesį – tai knygos šaknis. Jeigu prieš tai apžvelgtoje D. Petrošiaus knygoje atraminis sluoksnis priklauso tėvui, čia jis priklauso motinai. Ir tai pasideda dar tik susipažįstant su knyga, t.y. jau nuo knygos nugarės. O jeigu skaitytojas sugeba šiuo raktu tinkamai pasinaudoti, tuomet prieš akis veriasi kur kas daugiau nei tušti kambariai.

„Visą gyvenimą mano siela vėluodavo. Be laiko, vietos, be jokio likimo. Išgąsdinta, vis niekaip neišbudinta. Taip ir nepažinusi tavosios…“

„Estafetę“ sudaro 18 esė, kurias skaitant, jaučiasi krūvis. Jaučiasi, kad jos ne šiaip sau, iš neturėjimo ką veikti. Prie kai kurių prisilietus, galima netgi pajusti kaip teka. Elektros srovė. Kraujas ir rašalas. Gyvenimas.

Kai kurios esė – tarsi mantra. Tiek autoriui, tiek skaitytojui. Savotiškas daugžodžiavimas, nardinantis į teksto vandenis, į visai kitą pasaulį nei šis. Į autoriaus pasaulį. Tekstai kaip migla ar skraistė ant akių, užkalbanti tau tavo mintis, įjungianti budėjimo režimą. Trumpai tariant, meditacinė lyrika. Skaitai ir net nejauti kaip skęsti joje. O stebina tai, kad jeigu skaitytum dar kartą, niekas nepasikeistų – vėl skęstum. Nes tokie tekstai nemoko plaukti, jie tik žiūri gelmės pilnomis akimis ir ramina. Skatina atsisakyti savęs ir atsipalaiduoti. Užmigti? Nebent tau ir vėl trūksta miego.

Vis tik skaitant tokią knygą, svarbu išsilaikyti paviršiuje, nes ne visi požiūriai ir situacijos gali būti suasmeninami. Reikia nepalikti savęs, nepamiršti, nepasiduoti narkozei, nes ši gali būti pražūtinga.

Kaip ir daugelyje esė rinkinių, čia yra visko. Tačiau net jeigu vietomis kai kurie tekstai atrodo nykūs ir pretenzingi, esmės tai nekeičia. Krūvis negali būti vienodas. Tai knyga apgalvojimui ir perskaitymui dar kartą, išsirenkant sau tai, kas tinka labiausiai. Susirandant estafetės vietą, kurioje tuo metu norėtum atsidurti. Knyga kaip estafetė. Estafetė kaip gyvenimas. Atskleidžianti ir leidžianti atsiskleisti.

Vertinimas: 7.8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 144 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2009 m.
Kaina: 4.30 EUR. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis