Archyvas

Žymių archyvai: Geda

slimani-zmogedros-sodeIš pradžių net nesiruošiau skaityti šios autorės knygų, tačiau joms vis šmėžuojant mano regos lauke, nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Reklama buvo per daug paveiki, kad atsispirčiau jos gundymams. Kita vertus, kokia ten reklama, gal tik mano paties nuolat refresh‘inamos leidyklų svetainės 🙂

„Norėti – jau pasiduoti. Užtvanka pralaužta. Kuriam galui tvardytis? Gyvenimas nuo to nepagražės. Dabar ji samprotauja kaip opiomanė, kaip lošėja kortomis. Ji tokia patenkinta nustūmusi pagundą keletą dienų, kad net pamiršo jos pavojų. Adelė atsistoja, pakelia lipnią velkę, ir durys atsidaro.“

Tekstas itin kinematografiškas ir labai greitas. Nors gal greitas ne tekstas, o aš pats, kažkur skubantis, tačiau nenorintis paleisti knygos, geidžiantis vienu metu būti dviejose (trijose? keturiose?) vietose. Ieškantis atodūsių, kurių autorė nepasiūlo, viskas tik sukasi, žaižaruoja, blykčioja tarsi karuselė, akina savo pamišusiais plastikiniais žirgais.

Kokie dar atodūsiai? Gyvenimas jiems per  greitas, – galėtų atsakyti balsai iš knygos ir savo pasauliuose jie būtų visiškai teisūs.

Knygoje daug aistros, bet ji visai ne romantiška, greičiau – mechaniška, gerai apskaičiuota, ryjanti Adelės smegenis tarsi nepagydomas vėžys. Todėl nespėji prisirišti prie ją liečiančių vyrų, nespėji išsaugoti jų vienkartiškumo. Viskas laikina, išskyrus pačią Adelę, kuri, sugriebusi ranką, tempia tave paskui save, skuba norėdama kuo greičiau pernerti savo nerimo vandenį. Bet jis didelis ir platus, todėl reikia ištvermės ir jėgų, kad neatsiliktum nuo jos. Nuo pralaimėjimo. Nuo negalėjo atsikvėpti. Nuo žingsnių, kurie nestoja ir tu vis dažniau pradedi klausti, ar dar toli ir ar ilgai visa tai tęsis. Bet ji nieko nesako, tyli, skrodžia vieną vandens sluoksnį po kito ir finalo nuojautos veriasi tik tavo mintyse, bet ne knygos puslapiuose.

Čia daug erotikos, sekso, intymumo, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad viskas tarsi per stiklą. Kad tekstas tavęs neįsileidžia ir tarp jūsų visada lieka nedidelis plyšys. Tačiau šio pakanka, kad tu jaustumeisi iki galo neišsipildęs ir pultum verstis per galvą, stengdamasis tą plyšį peršokti ar bent jau kuo nors užkišti. Bet viskas bergždžia, plyšis neįveikiamas.

Galima sakyti, autorė jį palieka specialiai. Kad negalėtum pasiekti ir pajusti Paryžiaus, užverto Adelės kūne. Draskančio ją iš vidaus. Jis nepasiekiamas tarsi nebeveikiančio kiosko vitrinoje suguldyti laikraščiai. Tu žiūri į juos, norėdamas paimti į rankas, užuosti tą šimtmečių kvapą jų laikinuose pavidaluose, bet stiklas tave stabdo ir lieki teliudyti jų buvimo, nors iš tikrųjų savęs, savo išplaukusio atvaizdo vitrinos stikle.

„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų? Kaip ji galėtų išsaugoti atmintyje kiekvieno ją užgulusio vyro svorį, jo šlaunų plotį, varpos dydį? Ji nieko tiksliai neprisimena, bet vyrai – vienintelės jos egzistencijos gairės. Kiekvieną metų laiką, kiekvieną gimtadienį, kiekvieną jos gyvenimo įvykį atliepia meilužis su neryškiu veidu. Jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą.“

Romanui persivertus į antrąją pusę, susigyveni su tuo plyšiu. Jauti, kaip keičiasi nuotaikos, kaip žmonėse besislepiantis šaltis virsta šiluma rankose ir atvirkščiai – šiluma rankose virsta šalčiu viduje. Galiausiai viskas susiveda į neviltį ir negalėjimą pabėgti iš savojo kūno. Šis ir yra tas neįveikiamas vitrinos stiklas. Apie tai ir knyga. Apie kūną tarsi kalėjimą. Apie liūdesį tai suvokiant ir pavojingą džiaugsmą trumpam užsimiršus. Apie ligą, priklausomybę, ir baimę virstančią drąsa (drąsą virstančią baime?).

O kuo labiau artėjo paskutinis puslapis, tuo giliau grimzdo dugnas laikęs knygos pamatus. Ir skaitytojas, tarsi stovėdamas lifte, buvo leidžiamas vis žemiau ir žemiau. Į pirmąjį aukštą. Į parkingą. Į požemius. Vis giliau ir giliau. Ten, kur tamsa apgobia ne tik rankas, bet ir akis. Ten, kur tamsos tiek daug, kad pripranti prie jos ir nebesiblaškai. Ten, kur, peržengęs savo baimes, nurimsti. Ten, kur viskas tik prasideda. Menkiausi garsai. Duslūs prisilietimai. Trūkčiojantis kvėpavimas. Linkstanti žolė. Žmogėdros. Sode.

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Dans le jardin de l’ogre
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Šią knygą skaičiau labai ilgai. Gerokai ilgiau nei metus. Ramiai, neskubėdamas, kiekvieną rytą pervesdamas po kelis puslapius, kurių viso – beveik septyni šimtai. Daug. Tikrai daug.

Kaip parašyta ant knygos viršelio, knygą sudaro: dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai bei tyrinėjimai. Ir tai – bene viskas, ką reikia žinoti.

Sigitas Geda buvo pėdsaką paliekantis žmogus. Tiksliai nepamenu, tačiau kažkur skaičiau ar girdėjau, jog jis užrašinėdavo viską, kas jam atrodė svarbu. O svarbu jam atrodė viskas. Iš čia ir ši knyga, kuri prasideda 1999 m. sausio mėnesio 17 d., sekmadienį ir baigiasi 2000 m. rugsėjo mėnesio 25 d., pirmadienį.

Gal ir neverta kartotis, bet knygoje visko tikrai labai daug. Čia S. Geda dalinasi savo pastebėjimais bei mintimis apie įvairius nutikimus, įvykius ar reiškinius, kurie jam užkliuvo ir padarė įspūdį arba atvirkščiai – įspūdžio nepadarė. Ši knyga – tai tarsi jo pokalbiai su pačiu savimi. Tarsi užrašų knygelė neleidžianti pamiršti nugyvento gyvenimo. Manau, tokią galėtume vesti kiekvienas iš mūsų. Užtektų, jog kiekvieną dieną pasidalintume vos vienu nutikimu ir jau po metų pamatytume kiek daug visko nutiko. Ar bent įsivaizduojate, kiek žmonių, nuotykių bei patirčių sukauptume? O tuo pačiu, to visiškai net nenujausdami, įprasmintume ir laiką, kuris dabar, pasak daugelio, prabėga tiesiog nepastebimai.

Sigitas Geda buvo neeilinė asmenybė, todėl mėginimai skaityti ir suprasti šią knygą yra panašūs į mėginimus skaityti ir suprasti jį patį. Kai kur viskas aišku, kai kur – sunkiai išbrendama, o kai kur – neišbrendama visiškai. Tačiau skaitant ne tyrinėjimo tikslais, o vien tik įdomumo/malonumo vedamam, ši knyga – puikus būdas atsikvėpti. Tačiau būkite atsargūs, nes kai knyga yra tapati autoriui, tai saugus atsiejimas praktiškai neįmanomas.

Kaip jau minėjau, knygą skaičiau labai ilgai ir tikrai nemanau, jog ją reikia skaityti greitai, mėginant viską įveikti per kelias dienas ar savaites. Tai ne tokio tipo knyga. Pervertę ją per kelis vakarus, nieko nesuturėsite ir neprisiminsite, nes tai nėra vientisas srautas – tai daugybė paskirų epizodų, kurie geriausiai įsisavinami, kai patiekiami po truputį, mažomis delikačiomis porcijomis. Panašiomis kaip, kad kiekvieną savaitę vis dar publikuojama „Šiaurės Atėnuose“. Štai čia keletas nuorodų į pastarasias publikacijas, kad žinotumėte apie ką eina kalba ir ko iš tokios knygos galima tikėtis:

pirmoji
antroji
trečioji

Jeigu užkabino, tame pačiame puslapyje galite susirasti ir daugiau. Gerokai daugiau. Galbūt netgi tiek daugiau, kad pavargsite skaityti ir jau nebenorėsite imti į rankas knygos. O galbūt jums tekstas kompiuterio ekrane yra tapatus tekstui popieriuje ir knyga net nebus reikalinga. Kaip sakoma, kiekvienas laisvas rinktis ir pasirinkti.

O jeigu vis tik nuspręsite (pavyzdžiui, aklai) paimti knygą į rankas, žinokite, ji patiks tikrai ne visiems. Daugeliui ji bus visiškai neaktuali ir nuobodi. Daugelis žiovaus jau trečiame puslapyje, o ketvirtajame įsijungs televizorių. Tačiau, toks jau tas pasiskirstymas, kuriame vis vien, neabejotinai bus stovinčių ir kitoje barikadų pusėje. Nes kam patiks, kaip sakoma, tam.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
687 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2003 m.
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis