Archyvas

Tag Archives: fragmentai

borges-visuotine-nesloves-istorija-1_z1Į knygas su išnašomis žiūriu kreivai. Išnašos blaško, trukdo skaidyti ir iš vientiso verčia tapti fragmentišku. Išnašos – tai paaiškinimai, o jeigu šių reikia, iš karto kyla abejonė, kodėl. Tad dar prieš pradedant skaityti, ši knyga jau kelia įtarimą, kurį numaldo nebent jos plonumas.

„Visuotinė nešlovės istorija“ – pirmoji mano pažintis su Jorge Luis Borges‘u. Ir nors visada galvojau, kad šią pažintį pradėsiu tikrai ne nuo pastarosios knygos, kartais viskas susiklosto kiek kitaip negu tikimės. O tada tenka pasikliauti atsitiktinumais.

„Knyga tėra tik regimybė, tik vaizdinių paviršius; dėl šito dalyko ji gal ir patiks. Jos autorius – ganėtinai nelaimingas žmogus, bet maloniai praleido laiką ją rašydamas. Tegu šio malonumo atspindys apšviečia ir skaitytojus.“

Perskaičius tokį sakinį pratarmėje, galvoje iškyla angliškas „fair enough“, suteikiantis knygai keletą papildomų kreditų.

Ant knygos nugarėlės rašoma, kad tai – trumpoji proza. Ir išties – trumpoji, be jokių virsmų ar stebuklų. Tiesiog neilgos, fragmentiškos istorijos apie toje pačioje nugarėlėje minimus piratus, machinatorius ir apsišaukėlius.

O tas trumpumas ir fragmentiškumas tokie skaistūs, veik permatomi, kad skaitant net nespėja įsigauti į vidų. Tik švysteli kažkur fone lyg žuvys vandens paviršiuje ir nuplaukia tolyn su srove. Dar primena parduotuvės vitrinoje patiektus supjaustytus ir supakuotus kumpio griežinėlius, kurie pernelyg ploni, kad pasisotintum ir skirti vien skonio receptoriams pažadinti.

Kartais atrodo, kad nuo šių tekstų būtų lengva atsispirti, jeigu jie tekėtų plačia upės vaga, tačiau dabar tai – tik keli lašai giedrame danguje, kai nežinai, ar tikrai pradeda lyti, ar tik pasivaideno.

O šokinėjant nuo vieno palyginimo prie kito, žodį „trumpoji“ norisi keisti į „padrika“ ir knyga tuoj pat virsta kambariu su daugybe durų. Tik šios neatsiveria. Arba atsiveria ne ten, kur norėtum, o į dar vieną tokį patį kambarį. Ir norint surasti tikrąjį išėjimą reikia rinktis tarp visiško naivumo ir begalinės erudicijos. Tačiau šie poliai per daug toli, kad pavyktų prie jų prisigretinti jais neįtikėjus. Čia reikia kažko daugiau.

Ir tas daugiau, atrodo, ima lietis būtent dabar, būtent šiomis eilutėmis, kada pajunti, jog pradeda veikti tekste užkoduoti burtažodžiai. Esi gyvas, nes teksto nedaug. Nes jeigu jo būtų daugiau, greičiausiai nuskęstum su visomis išankstinėmis nuostatomis ir visais abejojančiais vidaus balsais.

Bet grįžkime į fizinį pasaulį ir kalbėkime apie fizinius dalykus. Tokius, kaip fizinis knygos kūnas, kuris šiuo atveju tikrai gražus ir malonus liesti, laikyti rankose, glausti. Kompaktiškas, lengvai telpantis į rankinę ir puikiai tinkantis pabrėžti statusą visuomenėje. Nes juk net nebūtina šios knygos skaityti, užtenka ją turėti ir jau galėsite jaustis šiek tiek nuraminę sielą.

Tuo tarpu man ramybės neduoda tarp perskaitytų eilučių rastos užuominos. Kirba kažkur viduje, krapštosi, verčia ieškoti kitų šio autoriaus knygų, sakydamos, kad ši – tik jų šešėlis, tik priešaušris.

Toks ir patarimas – neskaitykite šios, kol neperskaitėte bent kelių kitų. O kai perskaitysite jas, jau, tikiu, žinosite ir neabejosite, ar norite skaityti šią.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Historia universal de la infamia.
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m. (originalas – 1995 m.)

(c) veikiantis

Reklama

montedidijusŠią knygą atradau visai netyčia. Tai buvo kažkas iš tos serijos, kai drugelio sparnų plazdėjimas viename pasaulio gale, virsta sniego griūtimi kitame. Arba iš tos, kur už gerą darbą atsilyginama geru. Žodžiu, netikėta ir malonu. Būtent taip ir pasijutau paėmęs “Montedidijų“ į rankas. Knyga nėra stora, gražiai išleista, tad iš karto pajutau jai savotišką artumą. O negirdėta autoriaus pavardė ir knygos pavadinimas ne tik neatstūmė, bet patraukė dar labiau.

Tokia įžanga, o vos pradėjus skaityti pasitinka užrašas, skelbiantis, kad „Neapoliečių tarmės intarpai verčiami Biržų tarme“. Suprask, jei italų kalba būtų lygi lietuvių kalbai, tai Neapolio tarmė primintų Biržų. Na, o toks skaitytojo įvedimas į tekstą, negali nepalenkti į savo pusę.

„Girdžiu neapolietiškus šūksmus ir balsus, kalbu neapolietiškai, bet rašau itališkai. „Mes Italijoj, – sako tėtis, – bet mes ne italai. Kad mokėtumėm kalbą, turim jos mokytis kaip užsieny, kaip Amerikoj, tik neišvažiavę. Daugelis mūsų niekada itališkai nekalbės ir mirs šnekėdami neapolietiškai (…)“

Turint omenyje, kad ir pats autorius – iš Neapolio, knygą supantis kontekstas nušvinta dar ryškiau ir tampa beveik apčiuopiamas.

Romano esmė – trylikamečio iš Motedidijaus dienoraštis. Trylikamečio, baigusio penkias klases, palikusio mokyklą ir pradėjusio dirbti. Trylikamečio, kurio šeima gyvena vargingai ir neturi jokio užnugario. Trylikamečio, kurio gyvenimas tik prasideda.

Tai trumpi tekstai, akimirkos, refleksijos. Iš jų ir dėliojasi istorija. Čia nedaugžodžiaujama. Visko tiek, kiek reikia, kad pagautum akimirką. Ir nė žodžio daugiau. Todėl viskas labai trapu ir tuo pačiu – nuogai tikra.

Tai graži, lėta, fragmentiška istorija. Apie augimą, brandą, sąmoningumą. Čia toli gražu ne viskas ištariama garsiai, tačiau tai ir nebūtina – žodžiai daug ką tik sugadintų. Tekstas prisijaukina tave lygiai taip, kaip ir tu prisijaukini tekstą. Ir labai greitai, matai – jūs vienas kitam patinkate, todėl gera skaityti tuos nedidelius kąsnius, mėgautis atvirkščiai proporcingu sotumo jausmu. Tai istorija apie gyvenimą ir mirtį. Apie meilę ir neapykantą. Apie herojus, nužengusius iš sapnų, ir paprastus darbininkus. Apie mergaites, tampančias moterimis ir berniukus, laukiančius savo akimirkos. Tai istorija apie viską. Apie esminius dalykus.

Lengva kaip pūkas, įsimenanti kaip laukimas. Knyga nustebino, ją norisi atsiversti vėl ir vėl. Nes norisi. Nes tiesiog norisi. Dar kartą pajusti tą pasakojimo miglą. Tą lengvą stebuklo audinį. Tą permatomą teksto šydą, kuris įsikerta daug giliau negu daugžodystės paklodės. Ir suteikia sparnus. Ir išmoko pakilti.

Rekomenduoju visiems. Nebijau, nes nenusivilsite.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Montedidio
Puslapiai:
143 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2005 m. (originalas – 2003 m.)

(c) veikiantis

Tai jau antroji šios serijos (jeigu ją taip galima pavadinti) knyga. Pabaigęs pirmąją, pradėjau skaityti šią ir toliau keliavau A.Nykos-Niliūno gyvenimo atspindžiais. Dienoraščių fragmentais.

Ši knyga kur kas ramesnė nei pirmoji ir kur kas labiau išlaikyta. Tai paaiškinti labai paprasta – autorius tiesiog peržengė į antrąją savo gyvenimo pusę (paskutiniai šios knygos įrašai daryti, kai jam buvo jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų). Taip pat, apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, autorius nusėdo ir nebeliko pirmojoje knygoje buvusio jaunystės gaivališkumo, daugybės kelionių bei laikmečio pokyčių įtakotų patirčių. Gyvenimas nurimo, tapo stabilus ir skaitant šiuos fragmentus vis dažniau į akis krisdavo jo pasikartojimai, t.y. tuo pačiu metų laiku vykstantys tie patys ritualai, tie patys žmonės, tos pačios kalbos. Iš vidaus tai sunkiau pastebėti negu iš išorės, tačiau net ir pats autorius kartais akivaizdžiai tai pabrėždavo ir tuo bodėdavosi.

Pirmojoje knygoje mane labiausiai paveikė laikmečio pokyčių liudijimai bei atsiminimai apie draugus, kurie tam tikru metu vienas po kito pradėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Tuo tarpu šioje knygoje, tokie atsisveikinimai tapo įprasti. Čia autoriaus draugų ir pažįstamųjų mirtys aprašomos kaip neišvengiama gyvenimo dalis, dažnai net nesileidžiama į pernelyg didelius sentimentus, nes šie, autoriaus žodžiais, neretai būna dirbtiniai ir nieko nebereiškiantys.

Labiausiai ko šioje knygoje laukiau – atsakymo į klausimą, kaip autorius reaguos į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą bei su tuo susijusius įvykius ir kokie jausmai jį užplūs grįžus į Lietuvą. Taigi, nedelsdamas pateikiu keletą su tuo susijusių citatų:

1990 m. kovo 11 d.

Vakare: žinia apie nepriklausomybės atstatymo paskelbimą Vilniuje. Sunkiai išreiškiamas jausmas, – lyg staiga būtum sužinojęs, kad ir tu vis dėlto nesi absoliučiai vienas pasaulyje.

1991 m. rugsėjo 1 d.

Pagaliau ir JAV pripažino Lietuvą (37 ar 38 valstybė, po Mongolijos!). Popiet važiavome į College Parką pas Almenus. Visi susirinkusieji, įskaitant ir ten buvusį Sovietų ambasados tarnautoją, džiūgavo ir sveikino vieni kitus.

1991 m. rugsėjo 6 d.

Šįryt Maskvoje susirinkusi Sovietų Sąjungos Valstybės Tarnyba, paties Gorbačiovo pirmininkaujama, oficialiai pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Vadinasi, Lietuvos nepriklausomybė nebe maironinis sapnas, o tikrovė paprasčiausia šio žodžio prasme. Visi kovotojai už jos laisvę, kurių kaulai guli Lietuvos palaukėse arba Sibiro sniegynuose, visi nukryžiuotieji už ją dabar gali ištarti paskutinį CONSUMMATUM EST. Kas galėtų mane įtikinti, kad šiais laikais nebėra stebuklų?

Skaityti šiuos žodžius ir jausti šiuos išgyvenimus buvo tikrai nuostabu, mat skaitydamas tokias knygas kaip ši, įsitrauki į jose aprašomus gyvenimus ir tampi jų dalimi, todėl toks džiaugsmas negali nepersiduoti.

Ganėtinai smulkiai autorius aprašo ir savo grįžimą į Lietuvą 1998 m. Apsilankymą Vilniuje, Kaune, Utenoje, gimtosiose vietose. Viskas jautru ir atvira, tačiau tuo pačiu taip nutolę ir pasikeitę, jog galima suprasti, kad antrą kartą į šias vietas A.Nyka-Niliūnas tikrai nebegrįš, nes tokias, kokias paliko, autorius išsaugojo vien tik savyje, savo prisiminimuose.

Žvelgiant plačiau, šioje knygoje kur kas daugiau prisiminimų nei pirmojoje. Taip pat nebėra tiek daug įrašų kitomis kalbomis. Labai daug vienatvės ir atsiribojimo, beprasmybės ir nykumos išgyvenimų. Ir nors autorius nėra vienišas, galima pagalvoti, jog jo viduje plyti tuščios ir išpustytos stepės.

Knyga tikrai ne kiekvienam. Skaičiau ją kas rytą, po kelis puslapius, niekur neskubėdamas. Ir visi šie gyvenimo atspindžiai, fragmentai sugulė labai gražiai ir raminančiai. Tai tarsi pažintis su žmogumi, kuris tavęs niekada nematė ir niekada nepamatys. Ir kas svarbiausia – jis jau nebijo tokios pažinties, nes peržengus tam tikras ribas, baimė telieka tik žodis.

Mano vertinimas: 9/10

Leidykla:
Baltos lankos
Puslapių skaičius: 639 psl.
Išleidimo metai: 2003 m.
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis

Knygą nusipirkau, nes ji (kaip jau tapo įprasta) buvo pakankamai pigi ir (kaip jau tapo įprasta) buvau girdėjęs apie ją keletą gerų atsiliepimų. Taip pat buvau baigęs skaityti “Adolėlio kalendorius“ ir reikėjo rasti kitą skaitymą rytams, prieš einant į darbą. Tad ši knyga man pasirodė kaip  tinkamas pakaitalas ir, kaip vėliau paaiškėjo, pro šalį tikrai neprašoviau.

Ši knyga – tai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentai rašyti nuo 1938 iki 1975 m. O juose – įvairūs pamąstymai gyvenimiškomis temomis, atsiminimai apie draugus, komentarai apie tuometinio literatūrinio pasaulio peripetijas bei kiti pastebėjimai ar pajautimai apie patį gyvenimą. Tai nėra visas dienoraštis – tik jo fragmentai. Todėl reikia nusiteikti trumpiems ir neįpareigojantiems skaitymo kąsniams bei kąsneliams.

Tie, kas nežino, kas toks A. Nyka-Niliūnas, siūlau pasiskaityti čia. Tuo tarpu, tie, kas žino, manau supranta, kad jo gyvenimo kelias pakankamai įdomus ir tikrai vertas dėmesio. Ir kas svarbiausia – tas kelias vis dar tęsiasi! Šiuo metu A. Nykai-Niliūnui yra 92 metai ir jo dienoraščiai, spėju, vis dar pildosi.

Tuo tarpu šioje knygoje publikuojami dienoraščio fragmentai pradėti rašyti, kai autoriui tebuvo 19 metų. Taigi, pačioje jaunystėje. Pirmieji įrašai prasideda, kai autorius palieka savo gimtąjį Nemeikščių k. ir išvažiuoja studijuoti į miestą. Dienoraščio fragmentuose atsispindi esminiai jaunuolio sąmonę formavę epizodai, kurie kinta kartu su laiku. Fragmentai tęsiasi 38  metus, iki A.N.N. sukanka 56 m. Tai – ilgas, žodžiais turbūt nepamatuojamas laikas, kuris prasideda energingai bei šiek tiek jaunatviškai naiviai, ir baigiasi aprašant vieno po kito draugų, bendraminčių ar šiaip pažįstamų netektis.  Daug parašoma, dar daugiau nutylima. Tačiau tai jau paties autoriaus pasirinkimas, tad apie jo žmoną ar vaikus galime suprasti tik iš probrėkšmiais išnyrančių užuominų.

A.N.N. gyvenimas buvo tampriai susijęs su poezija, tad ir šiuose fragmentuose jos gausu. Cituojama daug, bene viskas originalo kalba. Ir todėl nesuprantantys prancūziškai ar vokiškai, visai kaip ir aš, ne viską čia supras. Tačiau tai tikrai nenumaldys noro skaityti toliau.

Man labiausiai imponavo istorinių įvykių aprašymai, t.y. Lietuvos okupacija, režimas ir t.t. Labai įdomu skaityti apie tai, kaip paprastas žmogus suvokė ir matė visus procesus apie kuriuos istoriniuose vadovėliuose aiškinama ganėtinai šaltai ir sausai (net jeigu ir be galo plačiai).

Knyga man labai patiko. Ją skaityti rekomenduočiau po truputį, t.y. po kelis puslapius per dieną. Nes tokio teksto, o ypač jausmo, kuris slepiasi po pačiu tekstu, negalima imti ir suskaityti po daug ir per greitai. Tai viena iš tų knygų, kurią skaitant reikia mėgautis. Nes tai poilsio, kelių ar keliolikos minučių per dieną skaitinys. Taigi, rekomenduoju, jeigu šiame aprašyme jau atradote save 🙂

O aš po truputį pradėsiu ieškoti ir kitų dviejų šios knygos tęsinių, t.y.:

– “Dienoraščio fragmentai 1976 – 2000“ ir

– “Dienoraščio fragmentai 2001 – 2009. Papildymai 1940 – 2000“.

Skanaus!

Mano vertinimas: 10/10

Leidykla:
Baltos lankos
Puslapių skaičius: 648 psl.
Išleidimo metai: 2002 m. (pirmasis leidimas 1998 m.)
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis