Archyvas

Žymių archyvai: fantazija

Knyga iš karto patraukia savo netikėta idėja, kuri į mūsų eilinę kasdienybę įskiepija šiek tiek fantazijos. Tačiau ta fantazija nėra visiškai neįmanoma (gal netgi priešingai – iki jos trūksta vos žingsnio) ir todėl skaitant smalsu kuo viskas baigsis ir ką iš to pasiimsime namo. Ir nors perskaičius trečdalį knygos vis dar jautiesi lyg mindžikuotum prie starto linijos, nesinori visko mesti ir palikti pusiaukelėje, kažkas tarsi stovi tau už nugaros ir sako, skaityk toliau, ženk dar porą žingsnių, gal sprogimas jau visai čia pat, už kampo.

„Pasigirdo švelnūs murmesiai, tarsi kažkas niūniuotų. Emilijos garso kolonėlės buvo senos ir gerokai nusidėvėjusios, todėl ji prisislinko arčiau ekrano. Dabar galėjo atskirti, kad tai moteriškas balsas, bet nesuprato nė žodžio. Jei pašnekovas būdavo kantrus ir neskubėdavo, Emilija pajėgdavo susikalbėti angliškai, bet šitie garsai anglų kalbos nė iš tolo nepriminė. Galiausiai ekrane pasirodė mergina šviesiais drėgnais plaukais. Ji vėl kažką pasakė, ir šįkart iššoko lentelė, klausianti, ar Emilijai reikalingas vertimas. Pasirinkusi „ispanų“ įrašo apačioje išvydo subtitrus:

„Girdi? Matai mane?“

Emilija nusišypsojo. Mergina priėjo dar arčiau. Jos akys buvo žydros, o nosyje tabaluojantis auskaras šiek tiek darkė susikaupusį veidą. Atrodė, kad ir ji ne iki galo supranta, kaip naudotis šiuo daiktu.“

Knyga vedžioja skaitytoją už nosies, kol galiausiai suveikia. Ilgą laiką atrodė, kad išskaidytas ir fragmentuotas siužetas taip ir neleis susitelkti ties kuria nors viena linija ir nuolat blaškys tave, trukdydamas susitapatinti su knyga. Tačiau pabaigoje visi upeliai subėga į vieną indą. Ne tiek siužetu, kiek nuotaika, kuri sudirgina, supurto, priverčia pasijusti nejaukiai, o tai reiškia, priverčia patikėti knyga.

Trumpai tariant, tai knyga apie mus. Apie technologijų santykį su žmonėmis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad technologijos ir žmonės čia žaidžia skirtingose barikadų pusėse, tačiau ilgainiui paaiškėja, kad technologijos – tik įrankis, o abiejose pusėse stovi tie patys žmonės. Vieni prieš kitus, o iš tikrųjų – prieš paprasčiausią veidrodį, į kurį žvelgiant pakankamai ilgai, anksčiau ar vėliau tikrai įsiskaudės galva. Toks užstrigęs žvilgsnis į savo vidų gali atnešti tik pražūtį, nes nieko nematydamas aplinkui esi pasmerktas prarasti ryšį su realybe. Kaip jau minėjau pradžioje, knyga balansuoja ant tikrovės ir fantazijos slenksčio. Tarsi įspėja, kad viskas – be galo arti. O svarbiausia, parodo, kad bumerangas visada grįžta atgal, todėl kiekvieną kartą prieš jį paleidžiant reikia tai prisiminti ir nenusukti akių. Nes vos tik užsimirši, jis kirs tau į pakaušį ir parblokš. Ir nebus ko apkaltinti, nes tik tavo paties ranka jį paleido, suteikė jėgą, sparnus.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Kentukis
Vertėja/Vertėjas: Augustė Čebelytė-Matulevičienė
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Tai knyga apie kurią savo nuomonę galima pakeisti po kiekvieno iš jos teksto. Todėl ir visi užrašai, kuriuos žymėjausi skaitydamas, užvertus knygą atrodo tarsi pelenai po truputį išpustomi vėjo. Kai kur vis dar rusena buvusi šiluma, o tiksliau – akimirkos nuotaika, o kitur – viskas jau išblėsę ir apie tekstą, kaip ir apie pačią knygą, reikia kalbėti iš naujo.

Vienaip ar kitaip, ši knyga visų pirma yra kvapas. Ir tas kvapas – rudens. Šlapių spalvotų lapų po kojomis, prieš jiems pavirstant vienu dideliu papjė mašė. Knyga ryški, apčiuopiama, įsigerianti į tave. Ir ne veltui „Kolekcionierius“, nes tai – kolekcija. Autoriaus novelių, apsakymų, apysakų. Skirtingi tekstai sugula vienas šalia kito ir knyga virsta savotiška paslapčių dėžute (tarsi iš savo paties viršelio). Kartais atrodo, kad tai kolekcija, kurią kaupei vaikystėje, o po to ilgam pamiršai. Ir dabar, netikėtai atradęs ją palėpėje, jauti tą nostalgiją, užkonservuotą kiekviename iš tekstų. Nostalgiją pirmajam įspūdžiui, nostalgiją sau tokiam, kuris tą įspūdį patiria.

Tačiau traukiant vieną tekstą po kito, kartais aplanko jausmas, kad neverta grįžti atgal, nes to, kas buvo, to pirmojo įspūdžio, jau niekada nepakartosi. O visi mėginimai tai padaryti tik nutrins po sluoksnį rožinių dažų nuo tavo galvoje įspaustų atsiminimų. Iš kitos pusės, įspūdžio nepakartosi, bet bent akimirkai prikelsi save tokį, kuriuo kažkada buvai.

„Paskui žmona paklausė, ar jis pamena, kaip jie susipažino. Kornelijus prisiminė miglotai. Ji užduodavo šį klausimą beveik kasdien. Kornelijui jis atrodė visiškai beprasmiškas.“

Knyga kaip amerikietiški kalneliai. Kai kurie tekstai apsvaigina iš džiaugsmo ir atradimo malonumo, o kai kurie – taip ir palieka dulkėmis bei pelenais. Ir todėl vertinti ją kaip visumą sunku. Ji per daug marga, aprėpia per daug didelį diapazoną. Kitais žodžiais tariant, tokia ir turėtų būti tobula kolekcija, praverčianti visais gyvenimo atvejais.

Kas šiai knygai padėtų – tai metai, žymintys, kada kuris tekstas buvo parašytas. Kita vertus, daugelis čia sudėtų tekstų yra nepavaldūs laikui ir šiandien veikia lygiai taip kaip prieš 30 (?), 40 (?), o gal ir daugiau (?) metų. Tačiau net ir šiems tekstams nurodyti metai, atrodo, suteiktų dar daugiau sprogstamosios jėgos.

„Vieta, kur aš gyvenu, – tarsi milžiniškas virpantis lošimo automatas: spyruoklės, stūmokliai, duobės, spąstai, vartai, skambučiai, gongai, nepaliaujamas monetų tarškėjimas visą dieną. Aš – tik rutuliukas, iššaunamas rytą į tą areną, baksnojamas, svaidomas po rampas, galvotrūkčiais skriejantis žemyn, skuodžiantis šen ir ten, įsukamas iki svaigulio, akimirkai sustabdomas kvapui atgauti ir tik vakare nuridenamas prie išėjimo. Jokio savo gyvenimo: jokios naudos, tikslo, kontrolės, svajonių, jokio malonumo. Jokios prasmės. Jokių draugų ar priešų. Vienas. Galima sakyti, miręs. Sustojęs laikrodis.“

Užvertus knygą tampa aišku, kad kolekcionieriui rūpi jo kolekcija, tačiau kam rūpi pats kolekcionierius? Vietomis atrodė, kad tik sau pačiam ir tai buvo liūdnas viražas po pilku žiemos dangumi. Liūdnas ir šiek tiek klaidinantis, nes tokią knygą reikia pasilikti savo lentynoje ilgam. Skaityti tekstus atsitiktine tvarka, žvelgiant tik į konkretų tekstą ir į nieką daugiau. Jums tikrai neturėtų rūpėti tokią knygą perskaityti vienu ar penkiais prisėdimais iš eilės. Ji skirta ne tam. Su ja niekur nereikia skubėti ar lenktyniauti. Reikia įkvėpti, iškvėpti ir į kolekcionieriaus dėžutės dugną žvelgti tol, kol tavo paties kiek suglumusi ir nustebusi atspindį pakeis kažkas svaigaus. Nušvitimas. Emocija. Jaunystės kvapas. Perskaičius tokią knygą supranti, kad perskaitęs vieną knygą iš tiesų perskaitei jų daugybę. Ir tas jausmas – neapsakomai geras.

„Yra kažkas mumyse, kas verčia mus trauktis ir gūžtis tarsi vagį nakties tamsoje ar žmogų, kuris, apsvaigęs nuo vyno, skaudžiai įžeidė savo valdovą, o kitą rytą su nerimu laukia, kuo viskas pasibaigs, koks bus tolesnis jo likimas. Kas ten glūdi mūsų kūno ar mūsų sielos gelmėje? Iš kur tatai?“

Kita informacija:
Puslapiai:
 368 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2020 m.
Knygą įsigyti galite čia.

(c) veikiantis