Archive

Tag Archives: eseistika

kaip negalima gyventi

„Įlendu ten tik dėl to, kad įsitikinčiau: pasaulyje reikalai klostosi ne taip, kaip parašoma. Kad įsitikinčiau, jog dar verta rašyti, nes niekas už tave neparašys to, kaip tau šiame gyvenime yra. O kaip yra – ir aš visko neparašysiu. Viskas tėra tik bandymai.“

Prieš imant į rankas D. Petrošiau knygą, kartelė jau užkelta. Tuo pasirūpino Donato poezija. Tad ir iš eseistikos tikiuosi kažko pagavaus, apčiuopiamo, savo. Tiesiog savo. Tačiau pradėjus skaityti, pirmasis įspūdis kitoks. Viskas lyg ir įdomu, aišku, protinga, tačiau nėra sprogimo. Kiek žvelgi – visur tik skeveldros. Ir taip puslapis po puslapio. Netrukus pajunti, kad esi šiek tiek kontūzytas ir supranti –  sprogimas visai nesvarbus. Svarbios būtent tos skeveldros. Ir dar tas jausmas, kad autorius nemeluoja, o jeigu meluoja, tai tik todėl, kad taip išėjo, nekaltai, be jokių piktų kėslų ar užmačių.

Toks pats ir teksto tempas, ritmas, dėstymas – verčiantys sustoti, niekur neskubėti, apžiūrėti tas išsimėčiusias skeveldras, prisimatuoti jų aštrius kampus. Nesistengti ieškoti to, ko nėra, ir pasitenkinti tuo, kas prieš akis. Čia nėra jokio painaus detektyvo ar intrigų. Čia viskas tiesiog taip – lėtas ir ramus ilgųjų distancijų bėgimas, kuriame, jeigu suskubėsi, nieko neaplenksi, tiesiog uždusi ir likęs šalikelėje nepasieksi finišo arba, kitais žodžiais tariant, knygos pabaigos.

Tai galima pavadinti filosofine atminties lyrika. Ši užrašyta proziškai, dvelkianti nostalgija, kasanti iš požemių gyvenimą, kuris buvo, tačiau kurio nebėra ir jau nebebus. Jeigu pavyksta susitapatinti, tuomet ir pats pradedi kasinėti save, o tai reiškia – tikslas pasiektas, skaitytojas skaito ne tik tam, kad perskaitytų, bet ir tam, kad suprastų ar bent jau pasistengtų tai padaryti.

Ir nors kai kur tekstas stengiasi dirbtinai prajuokinti, kai kur nuslysta į perdėtą lyriškumą, o kai kur – viskas per daug abstraktu, žvelgiant iš toliau, pamatai, kad taip ir turi būti, nes toks šio teksto, šio lyrinio subjekto gyvenimas. Net ne gyvenimas, o nuoseklus kvėpavimas, kuriame pakilimą keičia nuosmukis, o nuosmukį – pakilimas. Ir svarbiausia – skaitytojas neverčiamas nieko daryti. Jam tik paliekama teisė – reaguoti arba ne.

„Taip ir su rašymu – apie mirusį lengviau rašyti, net jei jis gyvas.“

Temos gražiai persipynusios, todėl tik artėjant prie knygos pabaigos atsiveria esmė – D. Petrošius pasakoja asmeninę ir todėl itin atvirą istoriją. Ir nors tai niekur neslepiama, bendra knygos logika atsiskleidžia tik visiškai atsipalaidavus, panėrus į tekstą. Tik jau matant finišo juostelę. Tik jaučiant, kad tai nėra rungtynės „kas ką aplenks“, o paprasčiausia meditacija.

Tokie ir knygos epizodai – susišaukiantys, surišantys vienas kitą, sukabinantys tekstus į savotišką legendą. Kokios stotelės esminės? Jau minėti ilgųjų distancijų bėgimai. Dar kino filmai, tėvas, futbolas, akmenys, tyla, stebėtojo pozicija, keliautojo ir klajūno būtis. Tiek išorėje, tiek viduje.

„Žodžiu, skausmą jausti nėra blogai, ypač rankomis. Randas yra patikimesnis laiko matavimo vienetas už laikrodžius.“

Knyga tiems, kurie nemėgsta skubėti ir nesivaiko sprogimų. Ir dar, aišku, tiems, kurie skaitydami girdi autoriaus balsą. Autoriaus intonacijas. Ne, meluoju. Ne autoriaus. Donato. Donato Petrošiaus.

Vertinimas: 8.2 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
232 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2014 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

mano tikejimo iltysSunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie šią Sigito Parulskio knygą. Jis turi savo nišą, kurioje puikiai tvarkosi. Surenka pilną konferencijų salę knygų mugėje ir vienas geba išlaikyti jos dėmesį pasakodamas, ką tuo metu galvoja. Klausimas, ar tam reikia daug ruoštis. Tam, atrodo, užtenka tiesiog būti Sigitu Parulskiu. Ir viskas. Ir jau prie tavęs nusidriekia norinčiųjų gauti autografą eilė. Ir ji tokia ilga, kad net nekyla rankos (kojos?) joje stovėti ir laukti. Bet yra tokių, kuriems kyla, tad apsukus keletą ratų, eilė būna ne tik nesutrumpėjusi, bet netgi ir pailgėjusi.

O jis vis dar toks pats. Kukliai nekenčiantis viešumos ir scenos, tačiau negalintis pasakyti ne. O galbūt ir galintis, tik nenorintis. Besidžiaugiantis publika, kuri tiki juo. Ir iš tikrųjų tiki, nes jo tekstai veikia. Galbūt ne kaip vaistai, bet bent jau kaip motyvas nusišypsoti. Jis rašo apie tai, ko nekenčia, ką myli, ką pastebi ir ko norėtų nepastebėti. Jis tiesiog rašo, išspjauna vieną tekstą po kito, o šie paplitę po įvairiausias internetines (ir ne tik) teritorijas galiausiai sugula į knygas, kurios po truputį kaupiasi, išstumdamos iš lentynos kitus autorius. Greitai ji visa (lentyna? publika? auditorija?) priklausys Sigitui. Galbūt netgi šiemet, kadangi jis jau gavo valstybės stipendiją, skirtą parašyti ne tik autobiografiniam romanui, bet ir romano “Tamsa ir partneriai” tęsiniui, o taip pat ir kitai sklaidai, kitiems geriems darbams. Jis dabar, kaip mėgstama sakyti, ant bangos. Bet tai tikrai nereiškia, kad už tai reikia jo nemėgti ar neskaityti. Ne, jį reikia skaityti. Net jeigu jis leidžia sau eksperimentuoti, nuklysti iš, atrodytų, teisingo kelio. Jį reikia skaityti, nes taip plečiasi mūsų (vargdienių) vaizduotė, raiškos būdai ir priemonės. Net jeigu atrodo, kad jis nevykusiai mėgdžioja Juozą Erlicką ar stengiasi kaip įmanoma greičiau parašyti kažką itin populiaraus. Netgi tuomet, jį galima pateisinti ir jam atleisti. Nes jis bet kada gali grįžti prie to, ką moka geriausiai. Pavyzdžiui prie tokios knygos kaip “Mano tikėjimo iltys”, kurią galima mėginti cituoti, bet to padaryti niekada nepavyks, nes tokias knygas, esant tinkamai nuotaikai, galima cituoti nuo viršelio iki viršelio. Nes po tokių knygų, galima atsiversti ir kitas jo esė rinktines ir pratęsti skaitymo malonumą. Kai kuriais atvejais, tekstai būna jau užmiršti ir todėl viskas tampa atradimu. Kai kuriais atvejais, tekstų nuotaikas pavyksta prisiminti ir jos suveikia šiek tiek kitaip nei tuomet, kai skaitei juos prieš keletą metų. Dar neturėdamas tos patirties apie kurią kalba Sigitas. Kai skaitei ir nesupratai, kodėl tau tai taip patinka. O dabar skaitai, supranti, bet nedrįsti įvardinti, nes tam, kad neapsigautum reikia perskaityti ne vieną ir ne dvi knygas. Ne vieną ir du romanus, poezijos rinktines, biografijas.

Ir tada, stebėdamas kaip didžiulė mėnulio akis stebi tavo saldų miegą, supranti – sunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie tokias knygas. Daug lengviau parašyti kažką apie save. Apie savo santykį su autoriumi, apie sumaištį ir juoką, aidintį kažkur vidaus celėse ir prasimušantį į paviršių paprasta, tačiau nuoširdžia šypsena. Už tai jis mus ir myli. Už tai mes ir mylime jį. Autorių kaip skaitytoją ir skaitytoją kaip autorių. Žaismą žodžių paviršiais, kurie nieko nesukurdami padaro mus laimingesnius. Tik tiek. Ir nieko daugiau.

Gal dar batai bei dulkės ant knygos viršelio ir autorius, norintis išlaikyti neišlaikomą paslaptį. Paprasta ir žavu. Ir jau ryškėja, jau šiepiasi mums mūsų pačių. Tikėjimo. Iltys.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
216 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2013 m.
Kaina: 30 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Apie šią knygą kažką parašyti pakankamai sunku. Įsivaizduokime daug skirtingų spalvų plastilino kubelių, kurie yra sulipdyti į vieną didelį rutulį. Įsivaizduokime asorti, susidedantį iš džiovintų vaisių, riešutų, saldainių, saulėgrąžų, moliūgų sėklų ir pan. O dabar įsivaizduokime knygą – margą, įvairiapusę ir pripildytą Bliuzo iš didžiosios raidės. Štai jums ir atsakymas į klausimą – apie ką ši knyga. Apie žvilgsnį, skrodžiantį jus nuo knygos viršelio.

Šiame rinkinyje yra visko, tad trumpai apie kiekvieną iš jo dalių:

  • Kitų atsiminimai apie R. Gavelį. Tai įvairių su juo bendravusių ir jį pažinojusių žmonių mintys. Čia galima rasti ir visiško nusipezėjimo, ir labai įdomių bei kabinančių pasidalinimų/prisiminimų. Trumpai tariant, kokie žmonės, tokie ir tekstai. Iš literato sulauksime literatūros, iš publicisto – publicistikos, o iš fiziko – fizikos :).
  • Užrašai paraštėse. Šioje dalyje pateikiama nenurodytos pjesės įžanga iš Ričardo Gavelio archyvo – gražus, sklandus ir puikus skirsnis.
  • Laiškai. Ričardo Gavelio laiškai jaunystės draugui Leo Ray. Iš pažiūros šie laiškai ganėtinai keisti ir sunkūs, nes ištraukti iš dviejų žmonių konteksto, todėl kitiems juos suvokti ir suprasti gali būti truputį sudėtinga. Vis tik susipažinus su savita šių laiškų kalba ir taisyklėmis bei įsitraukiant į jų pasaulį, atsiveria įdomus ir savitas R. Gavelio vidinis paveikslas.
  • Ričardo Gavelio eseistika. Tai R. Gavelio straipsniai bei pranešimai. Čia apstu visko – kritikos, loginių pamąstymų, viešo teismo ir kitų nuostabiai radikalių bei įtikinančių minčių. Šią dalį skaičiau su didžiausiu malonumu, manau tai stipriausia šios knygos dalis. Puikūs straipsniai/pranešimai apie Lietuvą, jos politikus, rašytojus, diletantus, apie gyvenimą bei jo logiką.
  • Pokalbiai. Taip pat labai įdomi dalis, kurioje pateikiami R. Gavelio atsakymai/pamąstymai į S. Gedos ir V. Rubavičiau klausimus.
  • Kūrybos analizė. Šią dalį reiktų skaityti jau perskaičius didžiąją dalį R. Gavelio kūrinių, kurie čia analizuojami. Kitaip bus ganėtinai sunku suprasti apie ką ir kodėl čia kalbama.

Apibendrinant, knyga įdomi. Žinoma, kaip ir visuose asorti, čia pasitaikys tokių skanėstų, kuriems esate alergiški ar tokių apie kurių valgymą net nesinori pagalvoti. Tačiau greta bus ir skanių bei nuostabių kąsnelių, leidžiančių bent trumpam, bent akimirkai žvilgtelti į R. Gavelį tokį, koks jis buvo už širmos, už knygų, už savęs. Suprantama, kad tai tik mažytė tikrojo R. Gavelio dalis, tačiau net ir ši dalis yra traukianti, kabinanti ir teikianti savotišką džiaugsmą, o gal net ir įkvėpimą.

„Jeigu mirusio draugo prikėlimas užvaldys žiūrovus, jeigu jo dvasia įsibraus į jų vidų, jei žiūrovai užmirš, kad eidami į teatrą, norėjo valgyti, jei nors vienas neatsipeikėjęs išdūlins namo, palikęs rūbinėje paltą – bet kokios priemonės pateisinamos.“

Atrodo, jog tai buvo R. Gavelio troškimas ir atrodo, jog jis savo pasiekė.

Ar verta skaityti? Nuspręsti galite tik jūs patys.

Vertinimas: 7.8/10

Kita informacija:
Puslapiai:
336 psl.
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2007 m.
Kaina: ~7 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis