Archyvas

Žymių archyvai: eilėraščiai

karmelio

„Nemažai žmonių mėgsta daug kalbėti ir girtis savo nuopelnais. Visi mes tą mėgstame. Ir yra žmonių, kurie tyli ir tiesiog būna šalia, o kai reikia, paduoda servetėlę.“

Knygą pradedu skaityti kaip romaną (?), bet jau labai greitai suprantu, kad tai – savotiškas dienoraštis. Ir net to žodžio „savotiškas“ nereikia. Dienoraštis ir tiek. Išsipūtusi palapinė, plevėsuojanti vėjyje, kurią prie žemės laiko tik kuoliukai – realūs žmonės ir, norisi tikėti, realūs įvykiai. O jeigu norisi tikėti, tai, suprantama, ir tiki.

Su Bleizgiu yra taip, kad visas jo rašymas visų pirma skirtas sau ir turi kažkokią pirmapradę, daug aukštesnę prasmę ir paskirtį. Juo jis apvalo save, apsinuogina ir išsivanoja tarsi pirtyje, gelbstisi. O visa, kas vyksta po to, t.y. knygos, skaitytojai ir t.t., tėra šalutinis produktas, kurio nebuvimas autoriaus, panašu, labai ir nenuliūdintų. Nes jau vien rašydamas jis pasiekia savo, t.y. išsirašo. Ir kaip puiku, kad tai įdomu ne tik jam, bet ir trečiajam asmeniui, t.y. skaitytojui, kuris žvelgdamas kiaurai autorių šio ištartuose žodžiuose atranda ir dalelę savęs, ir pats pasijunta šiek tiek pakylėtas, šiek tiek apsinuoginęs, šiek tiek apsivalęs.

Knygoje daug religijos. Nors, iš tiesų, ne knygoje, bet Bleizgio gyvenime. Tuo tarpu knygoje – tik šio gyvenimo atspindžiai, tik trupiniai, lyginti su tuo, kas lieka neparašyta. Bet ir tų trupinių skaitytojui pilnai pakanka. Jie pažyra per įvairias patirtis, išgyvenimus, aliuzijas. Jie paskatina prisiminti ir savo tikėjimą. Savo religiją. Paskatina, primena, bando paaiškinti, parodyti kelią. Nors ne tiek parodyti, kiek papasakoti apie savąjį ir pastebėti, kad tavasis nedaug kuo skiriasi.

„Žmonės sako, kad pelargonijų lapai yra senos mergos kvapo. O man patinka tas kvapas.
Būna, kad jį užuodžiu, kai po poezijos vakaro pasirašinėju ant knygų.“

Skaityti nėra lengva, tačiau kiek kitokia, nei būtų galima pagalvoti, prasme. Skaitydamas šią knygą sutrinki ne dėl kokių nors techninių ar paviršinių aspektų, o dėl įtampos. Jauti, kad autorius tave bando, testuoja, kažkam ruošia. Rodo kokių smūgių būna ir kaip jų išvengti. Bet tu juk protingas ir supranti, kad visa tai – fikcija, nes norint tinkamai (tikrai tinkamai) pasiruošti, neužtenka vieną kartą perskaityti. Akivaizdu, jeigu tokie smūgiai tave ištiktų, niekaip nuo jų neišsisuktum. Todėl skaitai atsargiai, tarsi ruošdamasis kažkam. Akistatai. Susitikimui. Ruošiesi tam, kam neįmanoma pasiruošti. Iš čia ir nerimas, abejonė. Iš čia ir jausmas, kad gyveni.

„Dar kepiausi varškėčių, tik neypatingai pavyko. Varškė buvo drėgna, įdėjau per mažai miltų, todėl varškėčiai išėjo skystoki, valgiau raukydamasis.“

O štai čia yra vieta, kuri man perlaužia knygą. Tas „valgiau raukydamasis“ atveria daug daugiau negu buvo sumanyta (?). Bet juk kiekvienam savo, galvoju ir sustoju šioje vietoje ilgesniam laikui. Tai vieta, kuri nesiderina su kitais autoriaus piešiamais vaizdiniais. Tarsi iškrenta iš bendro konteksto. Bet tuo pačiu ir tarsi viską patvirtinta, pagrindžia, įrodo. Tas „valgiau raukydamasis“ čia tarsi plyšys, pro kurį pažvelgus matosi tikrasis žmogus. Daug panašesnis į tave negu galėjai kada nors pagalvoti. Keista ir juokinga? Galbūt. Tačiau tai – mano raktas į knygą. Tai – sprendinys. Tai – atsakymas. Pro šią vietą įžengiu į vidų ir vidus įžengia į mane. Tai taip paprasta, kad net sunku užrašyti ir paaiškinti. Kuo paprasčiau, tuo sudėtingiau – dar kartą pasiteisina posakis.

Knyga iš tų, kurias skaityti gera, o užversti sunku. Ji artima, nors tas artumas ir šiek tiek grėsmingas, nes paskui jį seka didelis šešėlis. Daug didesnis už pačią knygą. Didesnis, o gal net didžiausias. Ir skaitydamas visada žinai, kad jis greta. Kad jis čia. Kad jis niekur nedingo. Šešėlis, Karmelio kalno.

Jis įkvepia lygiai tiek, kiek gąsdina ir gąsdina lygiai tiek, kiek išgelbsti. Jis – tai tu. Dabar ir visados.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 376 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Visų pirma sveikinu save sugrįžus po gerokų atostogų, kurias pagrinde įtariu įtakojo šiltasis metų sezonas. Ta proga turbūt ir šie Atikos žodžiai:

Po šitiek metų tu sugrįžai
ar ilgam, ar ilgai?
vandenynuos buvai, vandenynuos
Kilimandžaro… Kilimandžaro…

Tikiuosi šiuo šaltuoju metų laiku bus ne tik noro ir valios skaityti, bet ir apie tai parašyti 🙂

Taigi..

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu (parengė Laimantas Jonušys)

Apie armiją, sportą, šeimą, poeziją, prozą, scenarijus. Apie gyvenimą prieš ir gyvenimą po. Apie draugus, pažįstamus, bičiulius ir kompanionus. Apie žaidimus ir kitus malonumus. Trumpai tariant – apie viską. Tai knyga, kurią tiesiog norisi cituoti, tačiau baisu tai daryti, nes tuomet reikėtų cituoti ją visą.

Tai savotiškas interviu, išsikalbėjimas, išsipasakojimas, atsivėrimas.

Tas, kuris sugalvojo, jog lietuvių literatūrai trūksta tokios knygos, pataikė labai taikliai ir nenuginčijamai – tai tarsi šviežias oro gūsis ar savotiškas žingsnis, suartinantis tą, kuris rašo ir tą, kuris skaito. Nors aš asmeniškai labai abejoju ar tas, kuriam kilo ši idėja, norėjo tai padaryti vien dėl literatūros. Manau, tai buvo padaryta iš paprasčiausio išskaičiavimo, daugmaž – va, Parulskis ant bangos, jį perka, tai kodėl nepasiūlius ko nors dar nupirkti.. Vienaip ar kitaip, knyga verta, kad ją pirktų ir skaitytų. Gal ne tiek, kad pirktų, kiek, kad skaitytų.

Apie šią knygą kalbėti sunku, ją reikia tiesiog skaityti ir džiaugtis. Čia nėra kažkokios istorijos ar prasimanymų – tai savotiškas dokumentinis filmas, kuris nupiešia pasaulį, užvertus romanų, poezijų ir pjesių puslapius. Dokumentinis filmas, kaip žingsnis, praskleidžiantis S. Parulskio asmeninio gyvenimo skraistę. Čia S. Parulskis kalba tiek apie gyvenimiškus dalykus, t.y. apie tai kokią sporto šaką kultivavo mokykloje, kaip jautėsi armijoje, kam turėtų būti dėkingas už tai, kuo jis tapo dabar. Tiek apie patį kūrybos procesą, t.y. kiek tai užima laiko, redakcijų, kada viskas liejasi tarsi pienas, o kada stingsta tarsi ledas, kada gimsta siužetas, o kada tik jo dalis.

Nuo šios knygos sunku atsiplėšti, skaitant ją – norisi vis daugiau ir daugiau, dar ir dar. Per daug nesiskubinant šią knygą galima perskaityti per porą vakarų.

Ar galėčiau ją rekomenduoti? Tikrai taip. Ir ši knyga, skirtingai nei S. Parulskio romanai ar poezija, turėtų imponuoti tiek jo gerbėjams, tiek ir paprastiems skaitytojams, kuriems bet kurio rašytojo asmeninis gyvenimas yra šiek tiek viliojanti ir intriguojanti paslaptis.

Manote nerasite šioje knygoje nieko įdomaus? Manau, jūs klystate.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:
Puslapiai:
144
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2009 m.
Kaina: ~24 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis