Archyvas

Žymių archyvai: dulkės

Knyga rami ir lėta, tarsi upė. Nešasi savyje žmonių ir daiktų atvaizdus, raibuliuoja ir todėl susuka galvą, nes atrodo, kad vienu metu ir tolsta, ir artėja. Tai upė, kuri apima viską kas yra, kas buvo ir kas dar tik bus. Tekstas upėje tarsi sūkuriai, kurie garbanojasi ir gula į rankas, tačiau nebandyk jų pagauti, nepavyks, juos reikia įsiminti ir pajusti. Kas liks, tą ir nusineši.

„Taigi kunigas nieko nepešė. Nusivylęs grįžo klebonijon.

Vakare, melsdamasis, vėl prašė Dievo patarti, ir Dievas atsakė: „Užmokėk jiems“. Kunigas klebonas šiek tiek sutriko išgirdęs tokį atsakymą. Bet kadangi kunigo klebono Dievas kartais būdavo į jį labai panašus, tuoj pat pridūrė: „Duok ne daugiau nei dešimt grašių už darbadienį, nes kitaip kailis nevertas lupti. Už visą šieną daugiau kaip penkiolika zlotų negautum“.“

Iš vienos pusės ši knyga – upė. Iš kitos – pasaulis, kuriame ramiai ir nuosaikiai gyvena žmonės. Savo kaime, savo burbule. Gyvena, valgo, myli ir mylisi, augina vaikus, ūkininkauja. Jie – laimingi, o jeigu ir ne – pilnai sotūs savo gyvenimu. Todėl ir skaitydamas nejauti alkio, esi sotus, tarsi nujausdamas ar žinodamas, kad nesvarbu, kas nutiks, visi jie (o tai reiškia – ir mes) – gerose rankose.

Bet ta ramybė tęsiasi tol, kol ateina karas. Pradžioje pasirodo vokiečiai, po to – rusai. Ir burbulas subliūkšta. Karo adata praduria minkštą paviršių ir oras ima plūsti lauk (o kartu su juo – ir ramybė, su kuria jau spėjai susigyventi). Gyvenimas yra įtraukiamas į pasaulio istorijos girnas, jį pradeda malti įvairiausi kontekstai ir jautiesi lyg teatre būtų pakeistos dekoracijos. Taip ir girdisi, kad kažkas sako (šnabžda? šaukia? verkia?): „Dabar jau viskas bus kitaip ir niekada nebebus taip, kaip buvo“. Karas pažadina iš miego, o tas ramus ir nuspėjamas upės tekėjimas pradeda kelti sunkiai paaiškinamą įtampą. Dingsta patogumo jausmas ir Praamžiai nusidažo naujųjų laikų spalvomis, ir jau ne tu valdai laiką, o laikas valdo tave. Tai supratęs iš karto pradedi atsilikti, nes leidžiantis į apmąstymus susipina kojos, žingsnis pasidaro lėtas, mažiau užtikrintas, apgaubia jausmas, kad nebespėji. Kad gyvenimas plaukia per greitai. Kad upės nesustabdyti. Kad viskas vyko, vyksta ir vyks, nesvarbu ką tu bedarysi ir kaip besielgsi. Tokia tvarka. Toks laiko peilis, riekiantis tavo kūną ne tam, kad skaudėtų, o tam, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Ir kitaip jau nebus.

„Pirmąją rudens dieną Misia susimalė malūnėlyje porciją tikros kavos, subėrė ją stiklinėn ir užplikė verdančiu vandeniu. Iš bufeto išsiėmė meduolių. Virtuvė prisipildė pasakiško aromato. Prisitraukė kėdę arčiau lango ir siurbčiojo kavą nedideliais gurkšneliais. Ir tuomet pasaulis Misios prote sprogo, o jo smulkios skeveldros pasipylė aplinkui. Misia susmuko ant grindų, po stalu. Palieta kava lašėjo jai ant plaštakos. Misia nebegalėjo pajudėti, todėl laukė, lyg į žabangas papuolęs žvėris, kol kas nors ateis ir išvaduos.“

Knyga tarsi orkestras. Skaitydamas girdžiu muziką ir kuo toliau, tuo daugiau instrumentų įstoja, o jų melodija pagauna ir nusineša tave. Viskas dera nuo pradžios iki pabaigos. Viskas susisieja ir suskamba. Savo užmoju knyga primena „Šimtą metų vienatvės“, gyvenimas teka tarp puslapių apglėbdamas savyje, bene, keturias šeimos kartas. Tik čia daugiau erdvės, daugiau vienatvės, daugiau Rytų kampuotumo ir buitiškumo, daugiau skylių sienose pro kurias pučia vėjai.

Praamžiai – tai ne vien forma ir turinys. Dar ir dvasia (svarbiausias dėmuo iš visų), kurią reikia pajusti, perleisti per save, o po to sustoti ir akimirką patylėti.

„Jis atnešė jai vilnonę skarą ir pirštines. Ji dar judino pirštus, tačiau jau jų nebejautė. Todėl nebežinojo, ar jie juda, ar ne. Pakėlusi akis į Vieškelį, išvydo grįžusius mirusiuosius. Jie traukė Vieškeliu nuo Černicos iki Ješkotlių, tarsi ilga procesija, tarsi maldininkų eisena į Čenstakavą. Tačiau maldininkus visuomet lydi klegesys, monotoniškos giesmės, verksmingos litanijos, padų šiurenimas per akmenis. O čia viešpatavo tyla.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Prawiek i inne czasy
Vertėja/Vertėjas: Vyturys Jarutis
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Tai knyga apie kurią savo nuomonę galima pakeisti po kiekvieno iš jos teksto. Todėl ir visi užrašai, kuriuos žymėjausi skaitydamas, užvertus knygą atrodo tarsi pelenai po truputį išpustomi vėjo. Kai kur vis dar rusena buvusi šiluma, o tiksliau – akimirkos nuotaika, o kitur – viskas jau išblėsę ir apie tekstą, kaip ir apie pačią knygą, reikia kalbėti iš naujo.

Vienaip ar kitaip, ši knyga visų pirma yra kvapas. Ir tas kvapas – rudens. Šlapių spalvotų lapų po kojomis, prieš jiems pavirstant vienu dideliu papjė mašė. Knyga ryški, apčiuopiama, įsigerianti į tave. Ir ne veltui „Kolekcionierius“, nes tai – kolekcija. Autoriaus novelių, apsakymų, apysakų. Skirtingi tekstai sugula vienas šalia kito ir knyga virsta savotiška paslapčių dėžute (tarsi iš savo paties viršelio). Kartais atrodo, kad tai kolekcija, kurią kaupei vaikystėje, o po to ilgam pamiršai. Ir dabar, netikėtai atradęs ją palėpėje, jauti tą nostalgiją, užkonservuotą kiekviename iš tekstų. Nostalgiją pirmajam įspūdžiui, nostalgiją sau tokiam, kuris tą įspūdį patiria.

Tačiau traukiant vieną tekstą po kito, kartais aplanko jausmas, kad neverta grįžti atgal, nes to, kas buvo, to pirmojo įspūdžio, jau niekada nepakartosi. O visi mėginimai tai padaryti tik nutrins po sluoksnį rožinių dažų nuo tavo galvoje įspaustų atsiminimų. Iš kitos pusės, įspūdžio nepakartosi, bet bent akimirkai prikelsi save tokį, kuriuo kažkada buvai.

„Paskui žmona paklausė, ar jis pamena, kaip jie susipažino. Kornelijus prisiminė miglotai. Ji užduodavo šį klausimą beveik kasdien. Kornelijui jis atrodė visiškai beprasmiškas.“

Knyga kaip amerikietiški kalneliai. Kai kurie tekstai apsvaigina iš džiaugsmo ir atradimo malonumo, o kai kurie – taip ir palieka dulkėmis bei pelenais. Ir todėl vertinti ją kaip visumą sunku. Ji per daug marga, aprėpia per daug didelį diapazoną. Kitais žodžiais tariant, tokia ir turėtų būti tobula kolekcija, praverčianti visais gyvenimo atvejais.

Kas šiai knygai padėtų – tai metai, žymintys, kada kuris tekstas buvo parašytas. Kita vertus, daugelis čia sudėtų tekstų yra nepavaldūs laikui ir šiandien veikia lygiai taip kaip prieš 30 (?), 40 (?), o gal ir daugiau (?) metų. Tačiau net ir šiems tekstams nurodyti metai, atrodo, suteiktų dar daugiau sprogstamosios jėgos.

„Vieta, kur aš gyvenu, – tarsi milžiniškas virpantis lošimo automatas: spyruoklės, stūmokliai, duobės, spąstai, vartai, skambučiai, gongai, nepaliaujamas monetų tarškėjimas visą dieną. Aš – tik rutuliukas, iššaunamas rytą į tą areną, baksnojamas, svaidomas po rampas, galvotrūkčiais skriejantis žemyn, skuodžiantis šen ir ten, įsukamas iki svaigulio, akimirkai sustabdomas kvapui atgauti ir tik vakare nuridenamas prie išėjimo. Jokio savo gyvenimo: jokios naudos, tikslo, kontrolės, svajonių, jokio malonumo. Jokios prasmės. Jokių draugų ar priešų. Vienas. Galima sakyti, miręs. Sustojęs laikrodis.“

Užvertus knygą tampa aišku, kad kolekcionieriui rūpi jo kolekcija, tačiau kam rūpi pats kolekcionierius? Vietomis atrodė, kad tik sau pačiam ir tai buvo liūdnas viražas po pilku žiemos dangumi. Liūdnas ir šiek tiek klaidinantis, nes tokią knygą reikia pasilikti savo lentynoje ilgam. Skaityti tekstus atsitiktine tvarka, žvelgiant tik į konkretų tekstą ir į nieką daugiau. Jums tikrai neturėtų rūpėti tokią knygą perskaityti vienu ar penkiais prisėdimais iš eilės. Ji skirta ne tam. Su ja niekur nereikia skubėti ar lenktyniauti. Reikia įkvėpti, iškvėpti ir į kolekcionieriaus dėžutės dugną žvelgti tol, kol tavo paties kiek suglumusi ir nustebusi atspindį pakeis kažkas svaigaus. Nušvitimas. Emocija. Jaunystės kvapas. Perskaičius tokią knygą supranti, kad perskaitęs vieną knygą iš tiesų perskaitei jų daugybę. Ir tas jausmas – neapsakomai geras.

„Yra kažkas mumyse, kas verčia mus trauktis ir gūžtis tarsi vagį nakties tamsoje ar žmogų, kuris, apsvaigęs nuo vyno, skaudžiai įžeidė savo valdovą, o kitą rytą su nerimu laukia, kuo viskas pasibaigs, koks bus tolesnis jo likimas. Kas ten glūdi mūsų kūno ar mūsų sielos gelmėje? Iš kur tatai?“

Kita informacija:
Puslapiai:
 368 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2020 m.
Knygą įsigyti galite čia.

(c) veikiantis