Archyvas

Žymių archyvai: dugnas

vaikystes salaTai dar viena (jau trečioji) knyga iš Knausgardo knygų serijos. Labai laukta ir godota. Dar net nepradėjau skaityti, o jau tiek į ją sudėta vilčių, tiek būsimo malonumo!

Ši knyga – apie vaikystę. Kaip ir kitos Karlo Uvės knygos, jis ima skaitytoją meistriškai, lyg vandens sūkurys dingstantis kriauklės kloakoje. Vienas, du ir tu jau leki Karlo Uvės atmintimi daugybę metų atgal. Bet lėkdamas tuo vamzdžiu, tuo pačiu leki ir dar vienu – savo atminties vamzdžiu. Tai ir yra šios knygos galia – kad skaitydamas apie Karlo Uvės vaikystę, prisimeni savąją, keli iš atminties stalčių vaizdus vieną po kito, pūti dulkes šalin ir mėgaujiesi šia derme, šiuo menu, tiesiog literatūra, kuri eina kiaurai sienas, valstybes, laikmečius, žmones. Tai – jėga, kurios taip lengvai nesuvaldysi. Jėga, kurią pats savyje ir sukuri, nes patiki jos dvasia.

„Galima būtų manyti, kad šios nuotraukos atliepia tam tikrą atmintį, prisiminimus, bet tai ne manojo „aš“ prisiminimai, tad kyla klausimas, ką tada jos reiškia. Mačiau nesuskaičiuojamą galybę savo draugų ir merginų šeimų nuotraukų iš to paties laikotarpio, ir jos visos vienodos. Tos pačios spalvos, tokie patys drabužiai, kambariai ir veiklos. Bet su tomis nuotraukomis nesitapatinau, jos tam tikra prasme bereikšmės, ir dar aiškiau tai pajuntu žiūrėdamas į ankstesnės kartos nuotraukas, kuriose matau tik susibūrusius žmones, apsirengusius man svetimais drabužiais, veikiančius kažką man nesuprantama. Nuotraukose užfiksuojame laiką, bet ne žmones, nes jų užfiksuoti neįmanoma. Net ir mano pačių artimiausių žmonių. Kas ta moteris, pozuojanti prie viryklės Teresės gatvėje esančiame bute, vilkinti melsva suknele, suglaudusi kelius, praskyrusi blauzdas – tokia septintajam dešimtmečiui būdinga poza? Arba ana su sudėta šukuosena? Mėlynomis akimis ir švelnia šypsena, tokia švelnia, kad gal tai nė nebuvo šypsena? O ta moteris, viena ranka laikanti spindinčio kavinuko su raudonu dangčiu rankeną? Taip, tai mano motina, taip, mano mama, bet kas ji tokia? Apie ką ji tada galvojo? Ką ji manė apie savo gyvenimą, gyvenimą iki pat tos akimirkos ir dar laukiantį jos ateityje? Tik ji tai žino, nuotrauka neatskleidžia nieko. Nuotraukoje tik svetima moteris svetimame kambaryje.“

Knyga nėra greita, bet vaikystė iš arti būtent taip ir atrodo – lėtai ir įsimenančiai (kad vaikystė yra šimto metrų sprintas, supranti tik tuomet, kai jau seniai esi kirtęs finišo liniją ir sėdi komenatatoriaus kabinoje bei komentuoji kitų bėgikų pasirodymus). O iš tiesų, vaikystė pačioje vaikystėje labiau primena maratoną, kuriame kiekviena ratas atneša kažką naujo.

Skaitydamas tokią knygą tu negali bėgti į priekį, nes čia jokio finišo nėra, čia svarbu ta nuotaika, tas apkloto svoris, kuris tave užgula ir po truputį spaudžia į čiužinį. Tu negali pasijudinti, bet ir nenori, nes tau gerai čia, tu gali niekur neskubėti ir skaityti toliau. Apie, atrodo, labai paprastą, netgi elementarią, tačiau ypatingai detalią buitį. Jos neibaigiančius kasdienius vaizdelius. Kyla, klausimas, ką jie kuria? Ko siekia? O atsakymas paprastas – nieko. Jie tiesiog yra, nes be jų nebūtų ir visko, kas yra aplink. Jie – tai gyvenimas. Merkiantis tavo nuvargusias akis ir tuojau pat vėl šaukiantis kažką nerišlaus į veidą, kad tik greičiau atsibustum.

„Mano skruostais nuriedėjo pora ašarų. Tėtis nusmelkė mane kietu, suirzusiu žvilgsniu.
– Jau DĖL ŠITO tai nežliumbk! – subarė. – Negi nėra NIEKO, dėl ko nebliautum!
Tada įsiverkiau kaip reikiant.“

Kaip jau rašiau, tai knyga, kuri žadina tavo vaizduotę ir atmintį. Jeigu pasakoja apie vaikystę – prisimeni savąją. Jeigu apie Norvegiją – atsimeni kaip ten keliavai ir t.t.

Didžiausia šios knygos drama – tai berniuko ir jo tėvo santykiai. O tikriau – santykis. O tikriau – jo nebuvimas. Nes tai – šaltis, priešiškumas ir dygliai į kuriuos atsirėmęs vėl ir vėl sprogsta vaiko nuoširdumo ir dėmesio poreikio balionas. Ir tai įžemina šią knygą, paverčia ją drama, tragedija. Ji sunki, jos nepakelsi, tik stebėsi, jausdamasis bejėgis, skaitysi žinodamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Tik liudyti ir vėliau – to niekada nekartoti pačiam, nes tai pasaulio dydžio drama, visatos dydžio tragedija, žaibo iškrovos, suleidžiamos kažkur po žeme, meluojant sau, kad jų nebelieka ir jos niekada nebeiškils į paviršių. Bet jos pasilieka žmoguje su visam. Kiekvienas paskui savyje nešiojasi tą tragediją arba šventę. Kiekvienas net nejausdamas liudija ją visą savo gyvenimą. Tęsia ją arba priešingai – visą laiką mėgina išpirkti, nutraukti ir, žinoma, jaučiasi kaltas, nes nieko negali pakeisti. Skaitydamas šią knygą, toks jautiesi ir tu. Liudiji ir nieko nedarai (nes negali padaryti!), todėl esi tarsi sąjungininkas (prieš savo valią!), kuriam vėliau lengva ranka pats surašytum šaltakraujį nuosprendį.

„Ji mane gelbėjo, nes be jos būtų tekę augti vienam su tėčiu, o tokiomis aplinkybėmis anksčiau ar vėliau būčiau pasidaręs galą. Bet ji buvo šalia, ji atmiešdavo tėčio skleidžiamą tamsą, taigi aš vis dar gyvas, ir nors mano gyvenimas nėra kupinas džiaugsmo, tai niekaip nesusiję su pusiausvyra vaikystėje. Aš gyvenu savo gyvenimą, pats turiu vaikų, o juos augindamas iš esmės siekiu tik vieno – kad jie niekada nebijotų savo tėvo.“

Kadangi ši knyga apie vaikystę, tai reiškia, kad ji yra Karlo Uvės gyvenimo pradžia arba pirmųjų dviejų knygų priešistorė ir todėl skaitant šią norisi grįžti prie pirmųjų, o ypač – pirmosios, nes perskaitęs “Vaikystės salą“, jaučiu, kad daugelį dalykų pirmojoje knygoje vertinčiau ir suprasčiau visai kitaip. Lyg skaityčiau knygą su dviem dugnais. Vienas kurių pradžioje yra paslėptas ir apie jį sužinai tik gerokai vėliau, todėl tik gerokai vėliau supranti, koks yra tikrasis knygos gylis. O taip pat ir tai, kad viskas, ką matome, nebūtinai yra tiesa. Lygiai kaip ir tai, kad antras dugnas jau yra paskutinis, nes iš tiesų tų dugnų gali būti labai daug, kiekvienas kurių pralaužtų vis kitą suvokimo sluoksnį.

Ši knyga – tai nėrimas gilyn. Tai plaučiai pilni atminties tarsi oro. Ir nereikia būti išminčiumi, kad suvoktum, jog orui pasibaigus, paprasčiausiai nuskęsi. Taip buvo, yra ir bus. Dugnas slepiantis dugną. Durys už durų. Ir to niekada nepakeisi, bet gali suprasti, gali priimti ir gali būti atlaidus, o čia – puiki vieta pradėti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Tredje bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Dailiausia_moteris_mieste

Visų pirma, apie knygos išvaizdą – ji puiki. Gražus, akį traukiantis viršelis ir laminuotė (kad negalėtum pavartyti knygyne), suteikianti neskaitytai knygai dar daugiau paslapties. Taip ir norisi tą celofaną nulupti ir išpakuoti Dailiausią moterį mieste kaip dovaną, pamatyti kas slepiasi jos viduje. Bet tuo pačiu norisi jos neliesti ir palikti tokią, kokia yra, amžiams. Tarsi paveikslėlį lentynoje į kurį gražu pažiūrėti ir kuriuo smagu pasidžiaugti jo net neliečiant (šiuo atveju, net neskaitant). Žodžiu, skaitytojas, paėmęs knygą į savo rankas, atsiduria tarp dviejų ugnių, o lupdamas įpakavimą supranta – kelio atgal nebėra.

Kalbant apie tekstą, jis pagauna ir nusineša tave it srauni upė. Buitiški dialogai, neįpareigojančios situacijos. Srovė srauni, todėl niekas ir neverčia žvalgytis gelmės, paprasčiausiai rodo tau nuotraukas, kuriose atspaustas gyvenimas. Iš tam tikro kampo. Tam tikra plokštuma. O kad būtų paprasčiau viską suvirškinti, tas vaizdas susmulkinamas, sumalamas ir paverčiamas žodžiais, kuriuos daug lengviau ir saugiau įsileisti į vidų negu apčiuopiamas patirtis.

Neturintiesiems reikiamų dantų, viskas pertrinta ir sumalta, tuo tarpu turintiesiems belieka šypsotis ir neatskleisti savo paslapčių. Belieka šnabždėtis tarpusavyje, kad, klausyk, gal ir man taip buvo nutikę. Tačiau visa tai – melas, nes jeigu ir nutiko, tai tikrai ne taip, gal tik vos vos panašiai. Tačiau tas panašumas greičiausiai toks tolimas ir neryškus, kad vargu ar palyginsi. Nes tie, kurių patirtys iš tiesų tokios pat, vargu ar atsivers tokią (ar bet kokią kitą) knygą ir vargu ar atras laiko skaitymui. Jie išsislapstę paribiuose ir pakampėse. Spūdina gatvėse nunėrę galvas kažkur tarp eilučių, bet tikrai ne jose.

Knygos mėsa – tai fizinė stimuliacija. Seksas, nuolatinis girtumas, girtėjimas ir girtavimas pateikiami be jokios egzotikos, paverčiami paprasčiausia mechanika. Iš tos mechanikos ir sukonstruota knyga. Iš nedidelių apsakymų, laviruojančių ant tik numanomos ribos tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulių.

Ir nors daugelis istorijų gali šokiruoti savo nuogumu, įsiskaičius, įmanu pajusti, kad autorius norėjo parodyti daugiau negu matosi iš pirmo žvilgsnio. Ne tik paviršių, bet ir esmę, plytinčią kažkur giluminiuose sluoksniuose. Ji retsykiais švysteli prieš akis, o tada neria gelmėn, ir jeigu suspėsi įsitverti, pamatysi daugiau negu žėrintys vandens purslai. O jeigu pasistengsi ir laikysiesi įsikibęs pakankamai ilgai, galiausiai išvysi save. Nuogą, stovintį priešais veidrodį ir garsiai išpažįstantį sau savo baimes.

„visas viešbutis buvo pilnutėlis tokių kaip mes žmonių – žmonių, kurie maukė vyną, dulkinosi ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kas jų laukia toliau. retkarčiais kuris nors iš jų iššokdavo pro langą.“

Tokia ir knyga. Pilna sekso, alkoholio ir mėginimų susivokti, kas lieka iš gyvenimo atėmus šiuos du kintamuosius. Deromantizavus juos.

Ši knyga patiks tikrai ne visiems, nes ne visi ištvers, ne visi norės laikytis įsikibę apnuoginto nervo, nuo kurio nuolat justi dirglumas ir skaudesys. Ir tikrai ne visi norės atsidurti knygos pasaulyje. Net jeigu per atstumą. Net jeigu ir stebėtojų vaidmenyse.

Taigi, būkite atsargūs. Nes čia nėra jokio stebuklo, tik juodas, apniukęs dangus. Primityviausi poreikiai ir iš paskutiniųjų sutelktos pastangos prastumti dar vieną dieną. Pradžioje tai privers apsvaigti arba bent įsigeisti apsvaigimo, o tuomet prasidės pagirios ir viskas priklausys nuo to, kaip mokama su jomis susitvarkyti. Nes lygiai taip pavyks susitvarkyti ir su knyga. Su jos metamu šešėliu. Su joje tarpstančiais gyvenimo likučiais.

Vertinimas: 8,2 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Most Beautiful Woman in Town & Other Stories
Vertėja/Vertėjas: Gediminas Pulokas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

pastas_medium

„Po velnių! – nesusilaikiau nepamanęs, – tie paštininkai daugiau nieko neveikia tik mėto laiškus į dėžutes ir dulkinasi su visokiom paleistuvėm. Darbas kaip tik man. O taip taip taip…“.

Taip ganėtinai intriguojančiai ir akcentuotai prasideda ši knyga. Knyga žmogaus apie kurio polinkį alkoholiui turbūt girdėjo didžioji dalis literatūra besidominčių piliečių. Žmogaus, kuris vienoje barikadų pusėje laikomas legenda, kai, tuo tarpu, kitoje – eiliniu alkoholiku.

Neatsitiktinai ir pati knyga – tai alkoholiko dienoraštis, kurio pagrindinis aspektas – lageris, gyvenimas kaip lageris, kaip mažo ratelio sukimasis milžiniškame mechanizme. O tas milžiniškas mechanizmas, šiuo konkrečiu atveju, – JAV pašto sistema. Darbas pašte čia piešiamas kaip mėsmalė iš kurios sveikam išeiti paprasčiausiai neįmanoma. Kad ir kiek bebėgtum ar besislapstytum, ta mėsmalė tave susiras ir būtinai įtrauks atgal. O prie viso to pridėjus amžinas pagirias, nuolatinį miego trūkumą, vestuves ir gyvenimą su dvigubai jaunesne nimfomane, hipodromus bei nuolatinę depresiją, viską sumaišius ir suplakus, gausime knygos herojaus Henrio Činaskio gyvenimą.

„Na taip, galbūt aš ir nenormalus, bet džiaugiuosi, kad bent gyvas esu.“

Tačiau kad ir kokiom juodom spalvom būtų nuspalvintas pagr. veikėjo gyvenimas, pats tekstas nėra pilkas, nuobodus ar stumiantis į depresiją. Taip, čia nuolat geriama, žlugdomasi, nuolat krintama žemyn ir tik žemyn, tačiau visa tai pateikiama labai rafinuotai, su didele juodos, tačiau itin taiklios ironijos doze, su aura, kuri patraukia dėmesį, pakviečia prisėsti šalia ir paklausyti dar negirdėtos istorijos. Tai tarsi apžvalgos ratas pačiame gyvenimo dugne.

Skaityti šią knygą lengva, ji paprasta ir nepretenzinga. Be to, neskubant, ją galima perskaityti per vieną ar du vakarus. Tai tarsi „greitas maistas“ – tą akimirką būsi sotus, o po tam tikro laiko norėsis dar ir dar. Vienintelis klausimas – kiek naudos iš tokios knygos? Tikriausiai nedaug, tačiau perskaityti vis vien verta – kad ir vietoj kokio nors buko filmo, kvailos laidos ar tam, kad patenkinti paprasčiausią norą skaityti.

„O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas.
„O kodėl man neparašius romano?“ – pamaniau.
Ir parašiau.“

Tai romanas neskatinantis jokio pozityvizmo, neturintis jokio noro auklėti ar moralizuoti, nesistengiantis aprėpti visatos, o tiesiog apsiribojantis vienu žmogumi. Ir tas žmogus tikrai nesate jūs.

Ir tai yra dalykas, kuriuo jūs turite džiaugtis.

Vertinimas: 8-9/10

Kita informacija:

Puslapiai: 200
Leidykla:
“Kitos knygos”
Metai:
2004 (originalas – 1971 m.)
Kaina:
man nekainavo nieko – pirkti internetu.

(c) veikiantis