Archyvas

Žymių archyvai: dienoraščiai

zalieji-pergamentai_z1

Žaliuosius pergamentus pradėjau skaityti beveik futbolo stadione – jis buvo kitapus tvoros iš už kurios labiau nei spyriai ar teisėjo švilpukas aidėjo kelių futbolo fanų, sėdinčių tribūnose, komentarai visiems aikštelėje vykstantiems įvykiams. Nors vadinti tai komentarais neapsiverčia liežuvis. Tai tebuvo pigūs keiksmai ir pašaipos. Rėkimas, kriokimas, baubimas. Kitaip tariant, klasika.

Tuo tarpu žalioji veja ir jos pasyvus, tačiau neišvengiamas dalyvavimas futbolo spektaklyje iš karto susišaukė su Žaliaisiais pergamentais. Pasyvus, tačiau neišvengiamas. Taip galima apibūdinti ir šiuos dienoraščius. Ir nebūtinai tik šiuos. Nes dienoraščiai tokie jau yra – jiems nesvarbu nugulti į popierių, jie visada su mumis, pasyviai, tačiau neišvengiamai liudija mūsų buvimą. Jie gyvena mumyse, miršta, prisikelia. Tarsi gamta – ciklas po ciklo kartojanti tą patį ritualą. Tokia nuotaika puikiai tinka ir šiai knygai, kuri yra jau ne pirmas Sigito Gedos dienoraščių leidimas – jų buvę ir daugiau, o Adolėlio kalendorius esu apžvelgęs dar gūdžiais 2011 m. Negana to, pastarieji vis dar guli mano lentynoje ir aš juos vis dar laikas nuo laiko atsiverčiu.

Ši knyga – tai praeitis. Kitaip tariant, šaknys ant kurių pastatyta visa mūsų pasaulėžiūra, o tai reiškia – ir visas pasaulis. Sigitas Geda prisišliejęs prie tų šaknų jaučiasi tvirtas ir saugus. Jomis jis gyvas tiek, kad galiausiai pats tomis šaknimis ir pavirsta. Jos jį laiko, neleidžia atitrūkti, gydo, maitina, iššaukia regėjimus. Iš čia ir keliama atmintis, purenama, verčiama teksto arklu. O į paviršių iškylančiuose žemės pursluose randasi visko – akmenų, mėšlo, šiukšlių, vertingų menkniekių, bulvių. Ir tas viskas sudaro mūsų gyvenimą. Tomis bulvėmis pasisotiname, tuos akmenis dedamės į maišą, tempiame paskui save, metame į upę. Stebime kaip jie skęsta, kaip grįžta atgal į požemius.

“Jonas Jablonskis 1925 metais

Klausiamas, kaip atskirti, kas gerai, kas blogai, skėsčioja rankom:
– Bene aš žinau? Ar aš turiu viską žinoti? Visi į mane kreipiasi, visi mane klausia. Ateina karininkai – klausia apie šautuvus ir armotas, inžinieriai – apie mašinas ir tiltus, ateina veterinarai – papasakok jiems apie kiaulės vidurius… Tu, girdi, esi visų galų senis, turi viską žinoti. O šitas senis jau besmegenis.“

S. Gedos dienoraščiai iš esmės liudija jau ne šią, o buvusią epochą. Ir gal net ne vieną, o kelis žingsnius į praeitį, kuri pasiekiama tik iš žmonių pasakojimų, pokalbių, nuotrupų. Jis pjauna giliai. Ir nors ne visada tiksliai, tačiau nesiblaško, peilis jo rankoje nedreba. Tas peilis – tai kalbos, atminties pajautimas. Šaltas ir gaivus šaltinio vanduo prausiantis tavo veidą. Skaitai, nes negali neskaityti. Net žinodamas, kad visa tai – srautas, kurio didžioji dalis neišliks aktyvioje atmintyje. Tačiau tu tiki, kad išliks kažkur požeminiuose jos sluoksniuose, kažkur nematomoje perspektyvoje. Išliks ir maitins tavo pasaulį savo šaknimis. Tai nuosėdos, kurios kaupiasi. Smegenų mankšta čiulbant rytmečio paukščiams į pilką dangaus paklodę.

Šie dienoraščiai iš to laiko, kai S. Geda baigia versti Dantės “Pragarą“ ir pradeda “Skaistyklą“. Todėl Dantės čia itin daug. Netgi galima sakyti, kad jis ir yra viso ko pagrindas – žemė, kuri vis prisimenama ir prie kurios vis sugrįžtama. Ta pati žemė nuo kurios kiekvieną kartą atsispiriama idant pakiltum aukštyn. Ar bent jau aukščiau.

Iš šių dienoraščių akivaizdu, kad S. Geda gyveno tuo, ką darė, ką kūrė, su kuo bendravo. Jam tai buvo svarbu. Jeigu Dantė, tai Dantė kiaurai. Jeigu žmogus, tai su savo istorija ir praeitimi. Su visomis paraštėmis ir siūlais, kurie traukiami iš bendro audinio. Kurie po kiek laiko vėl į tą audinį susimezga.

Ši knyga – tai tiek esamo, tiek buvusio gyvenimo restauracija ir S. Geda čia puikiai atlieka savo darbą atidengdamas vieną sluoksnį po kito. Tarsi futbolininkų bateliai atveriantys žaliuosius pergamentus kitapus tvoros. Parašytus žemės ir prakaito kalba. Dažnai pasislepiančius ar paslepiamus po šiukšlėmis – po tribūnose sėdinčiųjų šūksniais, keiksmais ir komentarais. Eikime kiaurai juos, nesileiskime nukreipiami nuo esmės, nuo pagrindo, nuo šaknų.

Skanaus!

O štai oficialus knygos pristatymas skamba taip:

Naujausia Sigito Gedos dienoraščių knyga „Žalieji pergamentai“, kurioje sudėti tekstai, rašyti 2006 metais. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, dailininkė Deimantė Rybakovienė. Tai trečiasis poeto dienoraščių tomas išleistas po autoriaus mirties.

„Žalieji pergamentai“ – tai ne atskira S. Gedos eseistikos knyga, o tęsinys šio pobūdžio raštų, jau sugulusių į knygas „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ (apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės premija), „Adolėlio kalendoriai“, „Vasarė ajero šneka“, „Žydinčių bulvių sapnai“, „Pražilę varnėnai“.

Kita informacija:
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Šią knygą skaičiau labai ilgai. Gerokai ilgiau nei metus. Ramiai, neskubėdamas, kiekvieną rytą pervesdamas po kelis puslapius, kurių viso – beveik septyni šimtai. Daug. Tikrai daug.

Kaip parašyta ant knygos viršelio, knygą sudaro: dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai bei tyrinėjimai. Ir tai – bene viskas, ką reikia žinoti.

Sigitas Geda buvo pėdsaką paliekantis žmogus. Tiksliai nepamenu, tačiau kažkur skaičiau ar girdėjau, jog jis užrašinėdavo viską, kas jam atrodė svarbu. O svarbu jam atrodė viskas. Iš čia ir ši knyga, kuri prasideda 1999 m. sausio mėnesio 17 d., sekmadienį ir baigiasi 2000 m. rugsėjo mėnesio 25 d., pirmadienį.

Gal ir neverta kartotis, bet knygoje visko tikrai labai daug. Čia S. Geda dalinasi savo pastebėjimais bei mintimis apie įvairius nutikimus, įvykius ar reiškinius, kurie jam užkliuvo ir padarė įspūdį arba atvirkščiai – įspūdžio nepadarė. Ši knyga – tai tarsi jo pokalbiai su pačiu savimi. Tarsi užrašų knygelė neleidžianti pamiršti nugyvento gyvenimo. Manau, tokią galėtume vesti kiekvienas iš mūsų. Užtektų, jog kiekvieną dieną pasidalintume vos vienu nutikimu ir jau po metų pamatytume kiek daug visko nutiko. Ar bent įsivaizduojate, kiek žmonių, nuotykių bei patirčių sukauptume? O tuo pačiu, to visiškai net nenujausdami, įprasmintume ir laiką, kuris dabar, pasak daugelio, prabėga tiesiog nepastebimai.

Sigitas Geda buvo neeilinė asmenybė, todėl mėginimai skaityti ir suprasti šią knygą yra panašūs į mėginimus skaityti ir suprasti jį patį. Kai kur viskas aišku, kai kur – sunkiai išbrendama, o kai kur – neišbrendama visiškai. Tačiau skaitant ne tyrinėjimo tikslais, o vien tik įdomumo/malonumo vedamam, ši knyga – puikus būdas atsikvėpti. Tačiau būkite atsargūs, nes kai knyga yra tapati autoriui, tai saugus atsiejimas praktiškai neįmanomas.

Kaip jau minėjau, knygą skaičiau labai ilgai ir tikrai nemanau, jog ją reikia skaityti greitai, mėginant viską įveikti per kelias dienas ar savaites. Tai ne tokio tipo knyga. Pervertę ją per kelis vakarus, nieko nesuturėsite ir neprisiminsite, nes tai nėra vientisas srautas – tai daugybė paskirų epizodų, kurie geriausiai įsisavinami, kai patiekiami po truputį, mažomis delikačiomis porcijomis. Panašiomis kaip, kad kiekvieną savaitę vis dar publikuojama „Šiaurės Atėnuose“. Štai čia keletas nuorodų į pastarasias publikacijas, kad žinotumėte apie ką eina kalba ir ko iš tokios knygos galima tikėtis:

pirmoji
antroji
trečioji

Jeigu užkabino, tame pačiame puslapyje galite susirasti ir daugiau. Gerokai daugiau. Galbūt netgi tiek daugiau, kad pavargsite skaityti ir jau nebenorėsite imti į rankas knygos. O galbūt jums tekstas kompiuterio ekrane yra tapatus tekstui popieriuje ir knyga net nebus reikalinga. Kaip sakoma, kiekvienas laisvas rinktis ir pasirinkti.

O jeigu vis tik nuspręsite (pavyzdžiui, aklai) paimti knygą į rankas, žinokite, ji patiks tikrai ne visiems. Daugeliui ji bus visiškai neaktuali ir nuobodi. Daugelis žiovaus jau trečiame puslapyje, o ketvirtajame įsijungs televizorių. Tačiau, toks jau tas pasiskirstymas, kuriame vis vien, neabejotinai bus stovinčių ir kitoje barikadų pusėje. Nes kam patiks, kaip sakoma, tam.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
687 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2003 m.
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis