Archyvas

Žymių archyvai: Dialogas

tomas-venclova-nelyginant-siaure-magneta-1_z1

Storos knygos man dažnai kelia savotišką baimę. Visų pirma dėl to, kad baiminuosi ilgai užtruksiančio skaitymo. Nes užtrukęs skaitymas visada linkęs skaitytoją atsieti nuo teksto, nukreipti jo mintis šalin, suvaryti laiko pleištą į vientiso skaitymo akmenį. Ir kuo daugiau laiko vandens prabėga, tuo pleištas labiau išbrinksta, galiausiai priversdamas akmenį skilti. O šiam skilus, skaitytojas ir tekstas – jau tik du kūnai, nebeturintys bendros jungties. Todėl prieš paimdamas šią knygą į rankas taip pat šiek tiek baiminausi, tačiau tai nesugebėjo numaldyti noro ją atsiversti ir paskirti jos skaitymui savo dienų tėkmėje pabirusias valandas ir pusvalandžius.

Skaitymui, kuris vos paleistas pasrūva į vidų ir telieka juo mėgautis. Džiaugtis. Šypsotis. Nes su kiekvienu jo kąsniu vis maloniau, su kiekvienu puslapiu vis daugiau helio patenka į plaučius, tad jau visai greitai tarsi saulės nutviekstas balionas atsikabini nuo žemės ir pradedi kilti. Virš eilinių žmonių, jų kasdienybės, virš gatvių, miestų, valstybių, virš girdėtų ir negirdėtų pavardžių. Galiausiai virš laiko ir istorijos lūžių. O šitaip bekylant labiausiai stebina tai, kad tekstas (bet juk tuo pačiu – ir peizažas) išlieka paprastas ir aiškus. Lyg būtų pasakojamas ne aplink susispietusiai miniai, o tik tau vienam, įsitaisiusiam prieš patį T.V., ramiai gurkšnojančiam vis dar karštą arbatą. Tai pokalbis (o tuo pačiu – ir pašnekovas), kurio malonu klausytis ir kurio visai nesinori pertraukti.

„Ar išloši mane, ar praloši – kol kas nežinia.
Šitos dirvos nusekę, žvaigždynų tankmė išgenėta,
Aš pritraukiu nelaimę, nelyginant šiaurė magnetą,
Lyg magnetas magnetą, nelaimė pritraukia mane.“

Knygai įdienojus Ellen Hinsey vis dar narsto su poetu po jo gyvenimą, sutiktus žmones, liudijamus procesus, bet jau vis dažniau gręžiasi į poeziją. Po truputį pradeda ją aiškinti, preparuoti, narstyti. Tarsi laikrodį, rizikuodami niekada jo nebesurinkti atgal. Kartais rodosi, kad tam tikrose vietose, tai – jau šiek tiek per gilu, kad atsiranda takoskyra ir eilinis skaitytojas rizikuoja prarasti ryšį su tekstu ir knyga bei šiek tiek nuklysti į šoną. Kita vertus, čia ir supranti, ši knyga – ne eiliniam skaitytojui ir jai būtinas tam tikras pasiruošimas, kurį visiškai sėkmingai galima pavadinti namų darbais ar paprasčiausiu per gyvenimą sukauptu bagažu.

„Mane ištiko amžiaus vidurys.
Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.
Mirtis man buvo lyg šeimos narys,
Užėmusi didesnę dalį buto.“

Knygą skaičiau ilgai, bet tikrai nenuobodžiai. Todėl mano baimė, kad prarasiu ryšį su tekstu, nepasiteisino. Knyga vienareikšmiškai didi ir rekomenduotina perskaityti. Iš vienos pusės – tai istorijos vadovėlis, puikiai susiejantis Lietuvą su pasauliu, ir parodantis, kad visi ryšiai – lengvai perprantami ir nesunkiai įsimenami, t.y. visai kitokie nei tie, kuriuos dažnu atveju piešė mokyklų programoje siūloma medžiaga. Iš kitos pusės – tai T.V. ir jo gyvenimo drama, jo draugai, susirinkę Nobelio premijas, jo patirtis ir požiūris į tai, kas tuo metu vyko istorijos raštuose ir paraštėse, kuriuos tik paryškina knygoje pateiktos archyvinės nuotraukos, pabrėždamos, kad visi čia aprašomi žmonės kažkada buvo (arba vis dar yra) gyvi ir kad ši istorija – ne fantazijos vaisius. Iš trečios pusės – tai stiprus poezijos sukandimas ir skaitant šiuos pokalbius (nors pokalbiai – tai tik forma, atverianti T.V. liudijimą) po ranka nori nenori atsiduria T.V. poezijos rinkiniai ir eilėraščiai į kuriuos dabar jau pradedi žvelgti visai kitu žvilgsniu ir pro visai kitokią prizmę. O nuo to šis sukandimas tik tampa stipresnis ir tik dar sunkiau (o gal ir visai nebeįmanoma) iš jo išsivaduoti.

Pats T.V. knygoje žmogiškas, tačiau nevienareikšmis, todėl ir interpretuoti jį galima įvairiai. Faktas vienas – realybės bei pasaulio suvokimas tuomet ir dabar nepalyginamai nutolę, todėl bet koks skaitytojo vertinimas turi būti pasvertas ir atskiestas galimais kategorijų bei sąvokų nesutapimais.

Tačiau kad ir kaip bebūtų, T.V. gyvenimo, kaip ir jo poezijos, žymės nepaneigsi, ji per ryški. Netgi sakyčiau, privaloma pažinti. Atkartojanti santvarkų ir geografijų randus. Ji pati tarsi randas, kurio jau nebeskauda, bet kurį vis dar galima paliesti. Pajausti. Ir vis dar galima pabandyti suprasti. Net jeigu atskaitos taškai jau seniai pasislinkę į šalį.

Nepaisant to, koks yra autorius (su visais savo kontekstais) bei kokie esame mes, visi telpame vienoje erdvėje. Viename lape. Ir tuo reikia neginčijamai džiaugtis. Todėl nesunku pripažinti, kad tai – knyga gurmanams. Knyga tiems, kuriems įdomu. Tiems, kuriems „ilgai“ dar nereiškia „nuobodžiai“.

O visa kita – tik žodžiai.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova.
Vertėja/Vertėjas: Laimantas Jonušys
Puslapiai: 534 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

pokalbiai-apie-seksa_201_220Šios knygos pats tikrai nebūčiau pirkęs, tačiau knygos autorė, Knygų lentynos skaitytoja, kreipėsi ir pasisiūlė ją atsiųsti, sutikdama su visomis iš to seksiančiomis pasekmėmis. Tad, neilgai trukus knyga atsidūrė mano rankose. Neilgai trukus, pradėjau ją skaityti.

Visų pirma, norisi pasakyti, kad ši knyga nėra kvaila ir tokia prasta, kokia gali pasirodyti iš kai kurių požymių. Pavyzdžiui, rožinis žurnalinį popierių primenantis viršelis. Pavyzdžiui, reklama vidinėje viršelio pusėje ir ant knygos skirtuko. Pavyzdžiui, žurnaliniu stiliumi pakartotinai išskirtos esminės citatos knygos tekste. Pavyzdžiui, noras atkreipti dėmesį (galbūt net šokiruoti) knygos pavadinimu ir anotacija. Visa tai į akis krenta dar net nepradėjus skaityti. Ne tik krenta, bet ir iš karto pradeda formuoti atitinkamą požiūrį į knygą. Kartais tai – lemiamas požiūris. Tačiau šiuo atveju, vertėtų prisiminti teiginį, kad knygos viršelis – dar ne viskas.

Taigi, knyga nėra kvaila. Ir dar daugiau – ji netgi naudinga. O seksas čia – tik vienas iš požiūrio kampų, kuris perdėtai išskiriamas ir pabrėžtinai akcentuojamas siekiant reklaminių tikslų. Iš tikrųjų ši knyga – apie santykius. Tarp vyro ir moters. Tarp tėvų ir vaikų. Tarp vieno ir kito apsisprendimo žmogaus viduje.

Tai – žurnalistės ir gydytojo psichoterapeuto seksologo pokalbiai, aprėpiantys septyniolika skirtingų, tačiau vienaip ar kitaip santykius liečiančių, temų.

Ir nors kartais žurnalistės klausimai atrodo labai paviršutiniški ir netgi buki (nors iš dalies tai gali būti pateisinama noru pataikyti į kuo platesnę auditoriją), o gydytojo atsakymai – atspindintys jo išankstines nuostatas, kurios kertasi su tavosiomis, visa tai – trupiniai, nes pati knyga, kaip jau minėjau, – naudinga. Net jeigu esate pavargę nuo populiariosios psichologijos žaidimų į šią knygą galima žiūrėti kaip į gerą informacijos šaltinį, kuriuo papildant savo kasdienybę galima sužinoti nemažai naudingų dalykų, pasikartoti tai, kas jau žinoma, arba prisiminti praeitį ir iš naujo iškelti sau kai kuriuos klausimus.

Svarbiausia, kad knygos/pokalbio žaidimo taisyklės yra aiškios ir skaitytojas nelaikomas nežinioje, o priešingai – jam viskas pateikiama paprasta ir puikiai suprantama kalba.

Taigi, nepaisant nedidelių niuansų, pati knygos „mėsa“ tikrai valgoma ir valgoma ne tik skaniai, bet ir noriai.

Kita informacija:
Puslapiai:
 248 psl.
Leidykla: Margi raštai
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis