Archyvas

Žymių archyvai: detektyvas

Po labai ilgo abstinencinio laikotarpio ir vėl pribrendo noras skaityti. Tiesiog čia ir dabar. Kadangi neskaitytų knygų jau prisikaupė daugiau negu būtų moralu minėti, tai pamėginsiu po truputį grįžti.

Taigi – „Vėjas mano akys“.

Policininkai pavežėjo mane ligi viešbučio, ir dėl viso pikto paklausė, ar norėčiau rašyti skundą, tačiau paklausė tokiu tonu, kad aš nenorėčiau.

Toks priėjimas ir prie šios knygos, kurią paėmus į rankas visa S. Parulskio povyza lyg ir klausia: „galbūt norėtum perskaityti šią knygą?“. Tačiau paklausia tokiu tonu, jog atsisakyti tiesiog negaliu. Ir tebūnie tai „atostogų romanas“.

Trumpas siužeto nupasakojimas atrodytų daugmaž taip: Odisėjas (pagr. herojus) atskrenda į Graikiją, oro uoste sėda į taksi ir važiuoja į viešbutį, tačiau pakeliui  taksistas numiršta, mašina nurieda nuo kelio ir prasideda detektyvas bei  nesibaigiantys klausimai. Sakyčiau, kažkuo primena D.Brown‘ą, nes kartais atrodo, jog besiaiškinant painią įvykių spiralę, kažkur už kampo slepiasi iliuminatai su savo legendomis ir padavimais. Tik, žinoma, lietuviška jų versija – padėvėta ir visiems atsibodusi.

Pats pasakojimas primena švelnų Č. Bukowskį – nuolat geriama, keikiamasi ir mėginama žaisti erotikos kortomis, tad neišrankus skaitytojas, labai greitai užkibs ant šio S. Parulskio kabliuko ir net nesuvokdamas apie ką skaito, jausis patenkintas. Juk tai – atostogų romanas ir iš esmės čia nesvarbu apie ką, svarbu kaip. Akimirkos žavesys. Ar ne tiesa?

Taigi, alkoholis ir erotika. Ir klausimas, kas S. Parulskiui išplovė smegenis? Bet gali būti, jog jis su mumis tiesiog žaidžia. Ir žaidžia taip, kad mes niekada nepasijusime nugalėtojais, o būsime priversti vien tik: „<…> vemti šachmatų figūromis.“. Turiu pripažinti, jog žaidimas nuostabus. Pripažinti ir išvysti besišypsantį S. Parulskio veidą, nuoširdžiai besijuokiantį iš mūsų beviltiškumo.

Ir jei iš pradžių dar priešinamės, tai su laiku, puslapis po puslapio, S.Parulskis vis tik nugali, sulaužo mus ir įskiepija veiksmo sekimą bei norą sužinoti kuo viskas baigsis. Negalima sakyti, jog knyga nelogiška ar neteisinga. Ne, knyga turi stiprų pagrindą, žodyną, stilių bei istoriją nuo kurios nenuklystama ir tai įrodo, jog autorius išmano ką daro. Ir dabar jis juokiasi. Juokiasi, juokiasi, juokiasi. Kaip visada – parulskiškai.

Teksto paprastumas kartais primena greitą maistą. Ir nesvarbu, patinka ar nepatinka, tiesiog norisi visą tai suvartoti. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Norisi patenkinti alkio, net jeigu ir fiktyvaus, jausmą.

Jeigu  kas nors labai atkakliai tvirtina, kad ko nors bijo – su tokiu tipu reiktų elgtis atsargiai. Kaip ir su tais, kurie prisiekinėja, kad nieko nebijo. Kraštutinumai visuomet baigiasi nusikaltimais.

Detektyvai, intrigos, šiza ir nuogos moterys šokančios ant restorano virtuvės stalo. Kaip jau minėjau – atostogų romanas.

O kad būtų dar paveikiau, visur apstu nuorodų bei aliuzijų į graikų mitus. Tik kartais kyla klausimas ar nebuvo šiek tiek persistengta ir perspausta?  Juk didžioji dalis šio “atostogų romano“ auditorijos be atskirų paaiškinimų vis vien turbūt nesupras ką tais vardais norėta pasakyti. Bet ar tikrai norėta? Kartais atrodo, jog tai tiesiog pigus triukas timptelti už skverno dar vieną skaitytoją. Kaip jau minėjau – primena D. Brown‘ą, lengvai atskiestą ir pritaikytą lietuviškai vartosenai.

Pati istorija keista ir balansuojanti tarp „neaišku kur“ ir „neaišku kaip“. Atrodo, jog tai eilinis autoriaus žaidimas ir jis džiaugiasi šia galimybe atsikvėpti. Susidaro įspūdis, jog tai žingsnis atgal, tarsi poetas imtųsi kurti tekstus pop dainoms. Bet S. Parulskis nėra durnas, tad galbūt dabar belieka tikėtis dviejų žingsnių į priekį?

Knyga susiskaito per du vakarus. Ar daug mumyse jos lieka? Neaišku. Tačiau, ar toks jos tikslas? Juk skaitymas – tai malonumas. Ir tikrai bus tokių, kurie skaitydami šią knygą tą malonumą patirs. O po to ir toliau gyvens, savo šmaikščius ir nepakartojamus gyvenimus, laukdami ne kito atostogų romano, o tiesiog kitų atostogų.

Vertinimas: 6.7-7.2/10

Kita informacija:

Puslapiai: 237 psl.
Leidykla: “Baltos lankos”
Metai: 2010 m.
Kaina: ~27 Lt. – internetu nusipirkti galite čia.

(c) veikiantis

skaitalas_mediumChameleonas. Tik taip būtų galima apibūdinti šią knygą. Jeigu pavyko išvysti tinkamą spalvą – tuomet puiku, jeigu ne – tuomet ši knyga greičiausiai sukels paprasčiausius traukulius.

Siužetas – tikras kokteilis. Ir šis kokteilis, kaip rašoma ant knygos nugarėlės, „suplaktas iš sarkazmo, mistikos, ironijos ir personažų idiotizmo“. Iš visų šių dalykų turbūt didžiausią dalį sudaro idiotizmas, todėl kiekvienas, paėmęs šią knygą į rankas bei perskaitęs kelis puslapius, privalės pasirinkti vieną iš dviejų: arba patikėti absoliučiu idiotizmu su visom iš to sekančiom pasekmėm, arba mesti knygą į šalį. Jeigu vis tik idiotizmu patikėti nesinori, tačiau dėl kažkokių priežasčių norisi, o galbūt reikia, skaitymą tęsti, turiu perspėti apie anksčiau jau minėtus traukulius.

Pradėjęs skaityti kurį laiką negalėjau suprasti, kas vyksta, galvojau, ar tai kažkoks pokštas, ar viskas čia iš tikrųjų TAIP. Sakiniai pasirodė per daug kapoti, tekstas nerišlus, trūkčiojantis, o tam, kad tinkamai suprasti siužetą bei jo posūkius, atrodo, reikėjo gerokai prigerti, koks turbūt buvo ir pats autorius rašymo akimirką. Na, o tokie perliukai tiesiog išmušdavo bet kokį apčiuopiamą pagrindą:

„Artėjo rugsėjis. Ginčijosi varnos. Saulė varvėjo krauju.“

Vis tik nepasidaviau, nesustojau ir galbūt kaip ir pagr. veikėjas sugebėjau ištraukti „kažkokį tūzą iš kažkokios žymėtos kaladės“. Tuomet chameleonas pakeitė spalvą ir įsileidęs į teksto vidų parodė man visiškai kitokį peizažą, kuris akimirksniu pačiupo ir įtraukė tarsi sapnas.

O visas sapnas – tai prasigėrusio detektyvo dienoraštis. Čia sprendžiamos įvairiausios žemiškos bei nežemiškos užduotys (pradedant neištikimybės įrodymų ieškojimais ir baigiant kova su ateiviais), nuolat geriama, vaikštoma skustuvo ašmenimis bei balansuojama ant ribos, kurią sunku suvokti ir įvardinti ne tik man, bet turbūt ir pačiam herojui. Knygos nuotaikų ir aplinkos fonas labai primena anksčiau aptartą Bukowskio romaną „Paštas“. O kad tiek „Pašto“, tiek „Skaitalo“ veikėjai gali egzistuoti vieni greta kitų, toje pačioje nevilties persmelktoje scenoje, nesunku įsitikinti, nes „Skaitale“ paprasčiausiai yra sutinkamas pagr. „Pašto“ veikėjas Henris Činaskis.

„Taigi aš sėdėjau tarp Kosmoso ir Mirties. Moterų pavidalu. Ko turėjau tikėtis tokioje padėtyje? Tuo tarpu man reikėjo surasti Raudonąjį Žvirblį, kurio, galbūt, visai nėra.“

Manau ši knyga turėtų itin patikti fantastikos mėgėjams, nes čia susiduriama tiek su ateiviais iš kosmoso, tiek su dvasiomis, tiek su kitais visiškai alogiškais personažais ar reiškiniais. Tai tikrąja to žodžio prasme – „skaitalas“, kuriame išlaisvinamos visos nestandartinės, nepažintos ir dažnam galbūt netoleruotinos idėjos bei apsireiškimai. Ir visa tai daroma su Bukowskiui būdinga itin preciziška ironija bei itin akcentuotu juodojo humoro jausmu. Romanas suplaktas, supintas ir nuolat klaidinantis, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, pabaigoje viskas pavydėtinai išsiriša, o užbaigiama netgi šiek tiek netikėtu, ramiu bei melodingu akordu. Ir visa tai yra kažkas tokio, kas sugeba išlaikyti dvipusį ryšį su skaitytoju.

Manau abejingų šiam romanui neliks: jis arba pradžiugins arba suerzins. Tarpiniai variantai čia negalioja. Tu arba su, arba prieš idiotizmą 🙂

Beieškant savojo Raudonojo Žvirblio 🙂


Vertinimas:
8-9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: PULP
Puslapiai:
180
Leidykla: “Kitos knygos”
Metai:
2005 (originalas – 1994 m.)
Kaina:
man nekainavo nieko – pirkti internetu.

(c) veikiantis