Archyvas

Žymių archyvai: daktaras

„Noriu paliest tuos veidus. Juos liesti man uždrausta.“

Šią knygą ant savo stalo auginau jau pakankamai ilgą laiką. Ji traukė ne tik gražiu viršeliu, bet ir pačia istorija. Nors iš tikrųjų gal ne tiek auginau, kiek ji augo pati. Augo, augo, ir galiausiai užaugo. O tuomet ir atėjo laikas prie jos prisėsti.

Taigi, apie ką jį? Knygos veiksmas vyksta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Pagrindinis knygos herojus – realiai gyvenęs asmuo – karo gydytojas Džeimsas Miranda Baris. Pagrindinė intriga – Džeimsas Miranda Baris visą gyvenimą aplinkinių akyse buvęs charizmatiškas, nepaklūstantis, drąsus, stiprus ir bebaimis bei geidžiamas vyras, iš tiesų buvo… moteris.

„Yra tik vienui vienas dalykas, kurį tu privalai nuo šiolei prisiminti visiems laikams: tu niekada nebūsi mergaitė. Bet tavęs tai nevargins.“

Pasakojimas balansuoja tarp biografinės ir grožinės literatūros, kurios ne tik viena kitai neprieštarauja, bet netgi viena kitą papildo. Veiksmas vyksta laikais, kai vergija buvo natūralus dalykas, moterų išsilavinimas – nesuprantamas reiškinys, o negeriantis ir nerūkantis 11 metų berniukas atrodo keistas ir nepritampantis prie aplinkos.

Džeimsas Miranda Baris nuo vaikystės buvo rengiamas kaip berniukas ir elgdavosi kaip berniukas, o kai jam sukako 10 metų, jo patėvis, dėdė ir kiti artimieji, nusprendė, jog nevalia prarasti vaiko gabumų ir suteikė galimybes Džeimsui Mirandai Bariui siekti išsilavinimo bei gyvenimo aukštumų, su sąlyga, jog šis kitų akyse bus vyras ir niekada gyvenime neatskleis tikrosios savo tapatybės, t.y. moteriškos prigimties. Ties čia visa intriga ir prasideda. Džeimsas Miranda Baris studijuoja mediciną, keliauja po pasaulį, skleidžia savo idėjas ir siekia savo tikslų, kol galiausiai tampa karo gydytoju, apie kurį istorijos sklinda iš lūpų į lūpas. Tikroji jo tapatybė atskleidžiama tik po jo mirties. Tačiau tai nėra spoiler‘is, nes taip parašyta netgi ant knygos nugarėlės. O knygos nugarėlės juk niekada nemeluoja 🙂

Beskaitant, o ir perskaičius, šį romaną mane dažnai pagaudavo jausmas, jog keliauju nuo paveikslėlio ant paveikslėlio, nuo vieno vaizdo prie kito. Tekstas išnyko ir prieš mano akis plaukė vaizdai bei neįtikėtinai ryškios siužeto linijos. Visa buvo tarsi filmas. Užvertęs knygą puikiai prisiminiau bene kiekvieną  siužeto vingį ir kaip visa tai atrodė. Pagal šią knygą sukurtas filmas manau tikrai neliktų nepastebėtas. Tekstas čia buvo ne tikslas, o priemonė ir ši priemonė pasiteisino su kaupu.

Knygoje labai daug intertekstualumo, t.y. spektaklių, pjesių, literatūros kūrinių, paveikslų, mitologijos ir mitų. Daug Homero ir Šekspyro. Tekstas pulsuoja XIX a. pradžia ir įtraukia tarsi verpetas ar sūkurys, o labiausiai žavi tai, jog neįmanoma nuspėti kur ir kaip viskas pakryps kitame žingsnyje, nes siužetas nuolat renkasi ne tam tikrus numanomus posūkius, o visai atskiras ir nenuspėjamas linijas. Skaitymo malonumas triumfuoja.

Net keista, jog romanas parašytas 1999 m., nes jausmas toks, kad apie viską buvo rašyta prieš du šimtus metų, tiems laikams būdingu stiliumi ir kalba. Tarsi  savotiškos kronikos.

„Man patinka tai, kad niekas nenueina vėjais“.

Nepakartojama, pusiau tikra, pusiau išgalvota istorija, nuosekliai išvyniojama tarsi siūlų kamuolys – nuo džiaugsmingos vaikystės, prabėgančios akimirksniu, iki nostalgiškos senatvės, pripildytos ramybės bei prisiminimų oazių.

Knyga, kuri turi užaugti. Knyga, kuri užaugusi, užaugina mus. Rekomenduoju.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
429 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos ledykla
Metai: 2006 m. (originalas – 1999 m.)
Kaina: ~11 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

pakerejimasKnygą nusipirkau vien todėl, kad ant jos nugarėlės parašyti žodžiai mane kažkuo patraukė. O jeigu sieti su pavadinimu – kažkuo pakerėjo. Paprastai knygas perku ne pagal tai, tačiau šį kartą padariau išimtį.

Trumpai apie siužetą. Kalnuose įsikūrusio kaimo gyvenimą netikėtai sudrumsčia atvykėlis iš svetur. Netrukus paaiškėja, kad jis – manijos apsėstas tipas, ligotai visiems peršantis savo išganymą bei tiesas. O pagrindinės tos tiesos dvi: pirma – vėl pradėti, prieš daugelį metų baigtą, aukso kasimą iš kalno; antra – atsisakyti visų mechaninių prietaisų. Prie šių dviejų pagrindinių „idėjų“ dar dažnai pridedama ir susilaikymo būtinybė. Iš paskos šiam tipui į kaimą atvyksta ir jo parankinis. Čia galima sakyti jie pasidalina veiklos sritimis: pirmasis – skleidžia savo idėjas, antrasis – užsiima jų įgyvendinimu. Neilgai trukus tai paveikia žmones – vieni stoja į atvykėlių pusę, kiti – pastariesiems skersai kelio. O čia ir prasideda visos linksmybės. Tačiau tam, kad sužinotumėte kur jos baigiasi – teks perskaityti knygą.

O dabar apie tai – ar vertą šią knygą skaityti arba, jeigu tiksliau, – kodėl aš šios knygos neskaityčiau antrą kartą :).

Visų pirma, kažkur pusė knygos teksto yra pasakojimai apie gamtą arba mitologiniai-etiniai-filosofiniai pilstymai, tuo tarpu kitą pusę sudaro siužetas. Siužeto dalis skaityti įdomu – jos užkabina, įtraukia, nenusibosta. Tuo tarpu likusio teksto skaitymas – savotiška kančia. Pradžioje tie aprašymai ir pilstymai atrodo ganėtinai įdomūs, tačiau kuo toliau, tuo labiau jie įgrįsta, suvienodėja, apsunksta ir galiausiai tampa pilka mase, kurią perskaitęs nieko nesugebi prisiminti. Taigi, į priekį tempia tik ganėtinai įdomus siužetas, kuris veda prie įsivaizduojamos kulminacijos, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila (netikėta), pabaigoje ta žadėta kulminacija tiesiog išgaruoja. Taip ir lieki stovėti – alkanas, tuščias ir apgautas. Tokia ir knyga – kažkoks nesusipratimas, ėjimas į niekur. Tačiau net jeigu ir į niekur, tas ėjimas yra sklandus, logiškas, nesiblaškantis, analizuojantis ir literatūriškai tikrai stiprus. Tačiau man – trūksta. Tai tarsi norų išsipildymo akcija, be norų išsipildymo :).

Kas mane netikėtai nustebino, tai knygos pabaigoje esantis autoriaus komentaras, kuriame trumpai, konkrečiai ir nuosekliai aprašomas (primenamas) visas knygos siužetas. Ir tie 8 komentaro puslapiai savo įdomumu nurungia tuos 400, kuriuos skaitytojas privalėjo įveikti prieš tai. Čia vėlgi atsiranda kažkoks nesusipratimas, nes tie 8 puslapiai sugeba iš naujo sudominti taip, kad atrodo tuoj imsi ir dar kartą perskaitysi visą knygą, nes o juk tikrai, pagal tokį siužetą parašyta knyga tiesiog privalo būti įdomi ir patraukianti savo pusėn. Kažkoks pakerėjimas.

Dar vienas pakankamai keistas dalykas, yra tai, jog minėtame autoriaus komentare, kai kurie įvykiai yra aprašomi truputį kitaip negu pačioje knygoje. Čia natūraliai iškyla dvejonė: ar vertėjas truputį „pavarė“ į šoną, ar autorius šiek tiek pamiršo apie ką rašė, ar aš pats skaitydamas buvau prisnūdęs 🙂. Kad ir kaip ten būtų – gilintis į tai didelio noro nebėra, nes esmės tai nekeičia.

Ir kai atrodo, jog tai jau pabaiga, autorius žengia dar vieną žingsnį ir pateikia dar vieną savo komentarą, kuriame išdėstoma kas, kaip ir kodėl buvo parašyta. Pavyzdžiui, kodėl buvo pasirinktos vienokios išraiškos priemonės, o ne kitokios ir ką tuo norėta parodyti bei perteikti.

Taigi šie du autoriaus komentarai yra tarsi konspektas nesupratusiems ar nebuvusiems pamokoje. Jie pakankamai įdomūs, kad priverstų perskaityti visą knygą, tačiau tuo pačiu pakankamai informatyvūs, kad jos jau nebereiktų skaityti (deja, bet tai pasidaro aišku tik perskaičius knygą).

Kaip jau minėjau, knyga – kažkoks nesusipratimas. Labai sunku pasakyti apie ją kažką konkretaus. Aš net neabejoju, kad atsiras žmonių, kuriems ši knyga tikrai patiks – joje tikrai yra kažkas tokio. Taigi, jei jaučiate, kad esate vienas/viena iš tų žmonių, nedelskite – dovanoju arba mainau į kokią nors kitą paskaitomą knygą.


Vertinimas:
7/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Die Verzauberung
Puslapiai:
429
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 (originalas – 1969m.)
Kaina: ~8 Lt.

(c) veikiantis