Archyvas

Žymių archyvai: dailė

Knyga įtraukia nuo pačių pradžių. Toks jausmas, kad dar net neskaitai, o jau įdomu. Užtenka pažvelgti į prieš akis pakibusį J. Vermeer’io paveikslą, stebėti jį kelias akimirkas ir jau netrukus mergina sujuda, išsisega perlo auskarą ir krenta į knygą. O tada ir prasideda. Iš labai paprastų detalių kuriami kasdieniai vaizdai, tačiau visi jie savyje nešasi kažką ypatingo. Ir paskui tą kažką, neapčiuopiamą ir neįvardinamą, skaitytojas pradeda sekti, paklusnus, susidomėjęs, pamiršęs.

„Pažvelgiau į paveikslą dar kartą, bet, taip atkakliai jį tyrinėjant, man ėmė rodytis, kad kažkas praslysta pro akis. Tai buvo tas pat, kaip žiūrėti į žvaigždę naktiniame danguje – jei žiūri į ją tiesiai, beveik nematai, bet žiūrint akies kampeliu ji tampa daug skaistesnė.“

Skaitant vis neapleido jausmas, kad šią knygą jau esu skaitęs, joje buvęs ir viską matęs. Tačiau kiek pamenu, tai negali būti tiesa. Skaitau pirmą kartą, tačiau teksto artumas stebina, jis tarsi senas šalia prisėdęs pažįstamas, tyli, žvelgia į tolį, bet svarbiausia – prie jo nesijaučiu nejaukiai. Iš kitos pusės, tas senas pažįstamas po tokio ilgo nesimatymo yra pasikeitęs, todėl kažkuo naujas, stebinantis ir lenkiantis tave į savąją pusę.

Tai knyga apie paveikslą, knyga kurianti jo istoriją. Perkurianti? Atkurianti? Klastojanti? Dabar tai nesvarbu. Daug svarbiau, kad knyga panyra taip giliai, jog pati virsta paveikslu. Jauti kaip iš jos teka dažai, spalvos, kokie lengvi ir pasteliški yra eiliniai veiksmai, sluoksnis po sluoksnio sukuriantys kažką didingo. Romanas slepia savyje daugybę valandų ir potėpių, kurių permatyti kiaurai tiesiog neįmanoma.

„Ąsotį ir dubenį nutapyti buvo sudėtingiausia – jie iš vienspalvių tapo ir geltoni, ir rudi, ir žali, ir mėlyni. Jie atspindėjo kilimo raštą, merginos korsetą, mėlyną audeklą, numestą skersai kėdės – juose buvo visko, išskyrus tikrąją sidabrinę spalvą. Vis dėlto jie atrodė visai tikroviškai, kaip tikras ąsotis ir dubuo.
Po šios pamokos aš nebegalėjau liautis stebėjusi daiktų.“

Tarp eilučių čia visur plazda didžiulė aistra. Galima netgi sakyti, kad knyga itin erotiška, net jeigu apie ją – praktiškai nė žodžio. Viskas užmaskuota, paslėpta, kiekviena garbana, kiekvienas neįvykęs prisilietimas. Ir vis tik – knyga puikiai atskleidžia tą susižavėjimo kūniškumu (ir ne tik!) jausmą. Tai puikus pavyzdys kaip vienas lietaus lašas į palangės skardą suskamba garsiau už tūkstantį būgnų.

„Tai buvo diena, kai gatvėmis laksto džiugiai krykštaujantys vaikai, kai poros išeina pro vartus iš miesto ir leidžiasi tolyn pro malūnus bei kanalų krantais, kai senyvos moterys užmerkusios akis sėdi ant suolelių ir mėgaujasi saulės šiluma. Mano tėvas dabar tikriausiai irgi sėdi ant suolelio priešais savo namą, atsukęs veidą saulės spinduliams. Galimas daiktas, rytoj vėl bus žvarbu ir šalta, bet šiandien – tikras pavasaris.“

Tai knyga apie paslaptį ir kibirkštis kurių nesimato. Jos suteka į drobę, išsprogsta joje, išsilieja, išsisluoksniuoja. Rezultatas svarbus, bet procesas svarbesnis. Jis nugali dešimt kartų iš dešimties. Ir užvertęs paskutinį puslapį tu dar ilgai žvelgi į viršelį, stebi merginos akis, lūpas, bet iš tiesų jau matai nebe “ką“, o tik “kaip“.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Girl with a Pearl Earring
Vertėja/Vertėjas: Darius Kaunelis
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Nei apie knygą, nei apie autorių anksčiau nieko neteko girdėti, tad ir šios knygos skaitymas buvo visiškas atradimas, nieko nesitikint, nieko nelaukiant, be jokių išankstinių nuostatų.

Knyga pradedama iš lėto, tarsi plaukiant upės paviršiumi. Aiškiai ir konkrečiai aprašomi esminiai pagrindinio veikėjo vaikystės įvykiai (žaidimai su draugais, tėčio mirtis, mamos ir senelės nesutarimai, patėvio atsiradimas). Per šiuos gyvenimo epizodus plaukiama palengva, nesirišant nei prie konkrečių vietų, nei prie datų. Minimi tik jausmų amplitudėje išsiskyrę ir išlikę atsiminimai. Nesikoncentruojama į kažką vieno, visi akcentai yra vienodai svarbūs, todėl skaityti traukia vis labiau ir labiau.

„Šis paveikslas irgi gyvas, paskutinės užges vandens paviršių perskrodusios žibintų švieselės. Jos vis dar šoka, įtraukdamos mane į drėgnus sapnus, į praeitį, kai žolė buvo žalesnė, skonis saldesnis.“

Pasakojimas kartais primena kelionę paveikslais. Lyg dailininkas vedžiotųsi po savo studiją ir rodytų į sienas atremtus kūrinius. Kiekvienas iš jų turi atskirą istoriją, tačiau ši atgyja tik tuomet, kai visi paveikslai kartu, kai visi įvykiai – vienas šalia kito. Nepaisant atskleidžiamų detalių intymumo, visuomet jautiesi esantis tarsi per sprindį nuo to, kas vyksta, o prasibrauti pro tekstą ir skaitytoją skiriantį plyšį praktiškai neįmanoma, todėl visi minimi bei nutylėti įvykiai tampa dar įdomesni ir dar labiau žadina vaizduotę. Trumpai tariant, skaitymas įtraukia, tekstas aiškus ir plaukiantis, o vaizdai mainosi ir tarpsta vieni kituose.

Kuo toliau, tuo tekėjimas tampa vis sunkiau suvaldomas. Tekstas putoja ir maišosi. Gausu aliuzijų bei intertekstualumų, kurie visi nuosekliai aiškinami išnašose. Kartais šis žvilgčiojimas į puslapio apačią pradeda truputį varginti, tačiau tekstas nuplauna ir tai. Ir labai greitai jau neprisimeni to ramaus tono, nuo kurio viskas prasidėjo. Dabar esi traukiamas vis giliau į aistros, seksualumo, vaikystės nuoskaudų ir aštrių išgyvenimų srautą, į priešpriešą suplanuotam gyvenimui, į pasirinkimo laisvę ir jos nebuvimą. Vietomis tai tampa nesuvaldomu sąmonės srautu, kuris pameta ir eilę, ir seką, ir netgi žmones.

Smengant vis giliau, tekstas pradeda priminti J. Kunčiną, kuris panašiai užhipnotizuoja skaitytoją ir užbaigus vieną skyrių, tuoj pat priverčia pradėti kitą.

Pabaigoje nuo konkrečių vaizdinių vis labiau pereinama prie abstrakčių ir šis tiesioginės pasakojimo linijos išnykimas yra bene pagrindinis kabliukas (suprask, nepatogumas skaitytojui), paliekantis daugiau klausimų negu atsakymų. Tačiau tuo visi nepatogumai ir baigiasi.

Reiktų nepamiršti ir pagirti teksto vertėją Birutę Jonuškaitę. Dėka jos, šią knygą skaityti tikrai malonu. Profesionalumas neabejotinas.

Reziumuojant, rekomenduoju šią knygą visiems, kuriems reikia gero, greito ir neįpareigojančio skaitymo. Ji pats tas dviems ar trims vakarams. Užvertęs paskutinį puslapį maniau, jog antrą kartą šios knygos nenorėčiau skaityti, tačiau dabar (po savaitės-dviejų) jau nebesu toks tikras. O tai turbūt reiškia, kad knyga veikia ir autoriui pavyko pasiekti savo. Su tuo jį ir norėčiau pasveikinti.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Krolowa Tiramisu
Puslapiai:
279 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2011 m. (originalas – 2009 m.)
Kaina: skolinta iš bibliotekos. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis