Archyvas

Žymių archyvai: burbulas

Knyga rami ir lėta, tarsi upė. Nešasi savyje žmonių ir daiktų atvaizdus, raibuliuoja ir todėl susuka galvą, nes atrodo, kad vienu metu ir tolsta, ir artėja. Tai upė, kuri apima viską kas yra, kas buvo ir kas dar tik bus. Tekstas upėje tarsi sūkuriai, kurie garbanojasi ir gula į rankas, tačiau nebandyk jų pagauti, nepavyks, juos reikia įsiminti ir pajusti. Kas liks, tą ir nusineši.

„Taigi kunigas nieko nepešė. Nusivylęs grįžo klebonijon.

Vakare, melsdamasis, vėl prašė Dievo patarti, ir Dievas atsakė: „Užmokėk jiems“. Kunigas klebonas šiek tiek sutriko išgirdęs tokį atsakymą. Bet kadangi kunigo klebono Dievas kartais būdavo į jį labai panašus, tuoj pat pridūrė: „Duok ne daugiau nei dešimt grašių už darbadienį, nes kitaip kailis nevertas lupti. Už visą šieną daugiau kaip penkiolika zlotų negautum“.“

Iš vienos pusės ši knyga – upė. Iš kitos – pasaulis, kuriame ramiai ir nuosaikiai gyvena žmonės. Savo kaime, savo burbule. Gyvena, valgo, myli ir mylisi, augina vaikus, ūkininkauja. Jie – laimingi, o jeigu ir ne – pilnai sotūs savo gyvenimu. Todėl ir skaitydamas nejauti alkio, esi sotus, tarsi nujausdamas ar žinodamas, kad nesvarbu, kas nutiks, visi jie (o tai reiškia – ir mes) – gerose rankose.

Bet ta ramybė tęsiasi tol, kol ateina karas. Pradžioje pasirodo vokiečiai, po to – rusai. Ir burbulas subliūkšta. Karo adata praduria minkštą paviršių ir oras ima plūsti lauk (o kartu su juo – ir ramybė, su kuria jau spėjai susigyventi). Gyvenimas yra įtraukiamas į pasaulio istorijos girnas, jį pradeda malti įvairiausi kontekstai ir jautiesi lyg teatre būtų pakeistos dekoracijos. Taip ir girdisi, kad kažkas sako (šnabžda? šaukia? verkia?): „Dabar jau viskas bus kitaip ir niekada nebebus taip, kaip buvo“. Karas pažadina iš miego, o tas ramus ir nuspėjamas upės tekėjimas pradeda kelti sunkiai paaiškinamą įtampą. Dingsta patogumo jausmas ir Praamžiai nusidažo naujųjų laikų spalvomis, ir jau ne tu valdai laiką, o laikas valdo tave. Tai supratęs iš karto pradedi atsilikti, nes leidžiantis į apmąstymus susipina kojos, žingsnis pasidaro lėtas, mažiau užtikrintas, apgaubia jausmas, kad nebespėji. Kad gyvenimas plaukia per greitai. Kad upės nesustabdyti. Kad viskas vyko, vyksta ir vyks, nesvarbu ką tu bedarysi ir kaip besielgsi. Tokia tvarka. Toks laiko peilis, riekiantis tavo kūną ne tam, kad skaudėtų, o tam, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Ir kitaip jau nebus.

„Pirmąją rudens dieną Misia susimalė malūnėlyje porciją tikros kavos, subėrė ją stiklinėn ir užplikė verdančiu vandeniu. Iš bufeto išsiėmė meduolių. Virtuvė prisipildė pasakiško aromato. Prisitraukė kėdę arčiau lango ir siurbčiojo kavą nedideliais gurkšneliais. Ir tuomet pasaulis Misios prote sprogo, o jo smulkios skeveldros pasipylė aplinkui. Misia susmuko ant grindų, po stalu. Palieta kava lašėjo jai ant plaštakos. Misia nebegalėjo pajudėti, todėl laukė, lyg į žabangas papuolęs žvėris, kol kas nors ateis ir išvaduos.“

Knyga tarsi orkestras. Skaitydamas girdžiu muziką ir kuo toliau, tuo daugiau instrumentų įstoja, o jų melodija pagauna ir nusineša tave. Viskas dera nuo pradžios iki pabaigos. Viskas susisieja ir suskamba. Savo užmoju knyga primena „Šimtą metų vienatvės“, gyvenimas teka tarp puslapių apglėbdamas savyje, bene, keturias šeimos kartas. Tik čia daugiau erdvės, daugiau vienatvės, daugiau Rytų kampuotumo ir buitiškumo, daugiau skylių sienose pro kurias pučia vėjai.

Praamžiai – tai ne vien forma ir turinys. Dar ir dvasia (svarbiausias dėmuo iš visų), kurią reikia pajusti, perleisti per save, o po to sustoti ir akimirką patylėti.

„Jis atnešė jai vilnonę skarą ir pirštines. Ji dar judino pirštus, tačiau jau jų nebejautė. Todėl nebežinojo, ar jie juda, ar ne. Pakėlusi akis į Vieškelį, išvydo grįžusius mirusiuosius. Jie traukė Vieškeliu nuo Černicos iki Ješkotlių, tarsi ilga procesija, tarsi maldininkų eisena į Čenstakavą. Tačiau maldininkus visuomet lydi klegesys, monotoniškos giesmės, verksmingos litanijos, padų šiurenimas per akmenis. O čia viešpatavo tyla.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Prawiek i inne czasy
Vertėja/Vertėjas: Vyturys Jarutis
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Prieš atsiversdamas šią knygą ironiškai vyliausi ir tikėjausi, kad tik jos pasirinkimas nebūtų buvęs klaida, t.y. kad knygos pavadinimas neišpranašautų nusivylimo ją perskaičius. Nes imti į rankas tokią negirdėtą knygą (ir dar graikų rašytojo!) atrodė įdomus, tačiau tuo pačiu gana rizikingas žingsnis.

Kitas momentas, nuteikęs kiek prieštaringai, buvo knygos nugarėlėje įvardintas knygos žanras. „Pusiau trileris, pusiau politinė satyra“. Toks žanro išplaukimas priminė kitas knygas, kurios tarp kelių žanrų ėmė ir pasislėpė. Žinia, kad taip kur kas lengviau sumėtyti pėdas, nes blaškantis tarp kelių polių, įprastai, niekas neišsigrynina ir viskas gali būti pateisinama. Kita vertus, skaitytojas skaito knygą, o ne knygos nugarėlę, todėl visi tokie žanrų žaidimai tėra reklaminis triukas paliekantis praviras duris, kad esant reikalui būtų galima patyliukais išsmukti laukan.

„Jis nuėjo prie savo rašomojo stalo, pasirausė kažkokiuose popieriuose, paskui pakėlė telefono ragelį ir buvo berenkąs numerį. Bet galų gale numojo ranka. Tik atnarpliojo susimazgiusį telefono laidą.“

Knyga visai plona, todėl ir jos skaitymas tam tikra prasme buvo ėjimas ašmenimis. Nes nuo pat pradžių buvo aišku, kad paslydus iš naujo pakilti tiesiog pritrūks laiko. Todėl visur vaidenosi paskutinės vilties pražangos. Režimas. Kontrolė. Taisyklės. Ir viską vienijantis absurdas. Gal net absurdas kvadratu. Puikiai jautėsi, kad tie ašmenys, kuriais vaikštau, yra iš 1965 metų, kada ši knyga ir buvo parašyta. Vadinasi, šiek tiek apdulkėję ir skaitant verčiantys perdėlioti galvoje tuometinius kontekstus. Dėl to ši knyga dažnai atrodydavo tarsi įrėminta po stiklu. Lyg sekretas, kada pro šukę matosi ten įkalintas, tačiau niekaip nepasiekiamas ir todėl visiškai nuasmenintas miestas, žmonės, o visos taisyklės ir kintamieji egzistuoja išimtinai teorinėje plotmėje.

Natūraliai kyla klausimas, kas tokioje situacijoje gali būti tikra? Santykiai? Nematomi ryšiai? Iš pirmo žvilgsnio nieko nelemiantys veiksmai? O gal sprogimo pažadas? Parako kvapas? Kraujo pėdsakai ant švariai nuskusto veido? Skaitant atrodė, kad tai visai greta, tačiau iki to dar reikia truputį paėjėti. Odą tesvilino karšta Graikijos saulė, o į akis žvelgė visai kitas gyvenimas (didžiąja dalimi reliatyvus). Ar jį būtų galima sugretinti su mūsiškiu? Ir jeigu taip, kokioje situacijoje? Klausimai kilo vienas po kito. Klausimai kaip pa(si)teisinimai. Klausimai, norint parodyti, kad nulupus žievę bananas nėra nei plastmasinis, nei supuvęs.

„Viskas klostėsi ne tiesiog normaliai, o tobulai! Planas, visas tas sudėtingas mechanizmas, veikė tiksliai kaip chronometras. Dabar tereikėjo laukti rezultato. Jie padėjo uždelsto veikimo bombą ir tikėjosi, kad ji neišvengiamai sprogs. Vienu ar kitu momentu.
Tardytojas jautė Planą kaip gyvą daiktą, nervus ir raumenis turinčią būtybę, su kuria drauge darbavosi dėl bendro tikslo.“

Visoje knygoje vaikštoma nuolat traškančiu ledu. O nuo kranto nutolus pakankamai, atsiranda ir intriga, nes staiga supranti, kad jau nebeaišku ar lygiai taip pat sėkmingai pavyks sugrįžti atgal. Ir tuomet ta intriga nepaleidžia, nes tu nori išsiaiškinti kas ir kaip nutiks. Kaip įlūš ledas. Iš kurios pusės. Kas pirmas į jį įkris, o kas bus nutemptas iš paskos.

Tai knyga tarp žanrų, tarp krantų, tarp ledo iš vienos pusės ir lėto klampinančio karščio – iš kitos. Nuo vieno norėtum apsiginti praverdamas langą, nuo kito – grįždamas atgal į krantą. Bet lango nėra (jis tik vaidenasi), o krantas liko per daug toli. Taip ir tu, perskaitęs knygą lieki kažkur tarp. Tarp nusivylimo ir džiaugsmo. Tarp sotumo ir alkio. Burbule. Inkliuze. Vakuume, kuris 1965 metais, tikriausiai atrodė visiškai kitaip ir kūrė visai kitokias prasmes. Ši knyga itin pavaldi laikmečiui, todėl ir ją skaitant tiesiog privalu sugerti visą tuometinę atmosferą. O tada belieka tikėtis, kad šūvis pasieks tikslą. Kad ginklas neužsikirs. Kad ranka neįstrigs kišenėje.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
ΤΟ ΛΑΘΟΣ
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis