Archyvas

Žymių archyvai: Buenos Aires

transatlantasJau praėjo daugiau nei savaitė, kai perskaičiau šią knygą, o vis dar nerandu laiko prisėsti ir apie ją parašyti pirmojo juodraščio, kad galėčiau toliau, nieko neslegiamas, skaityti ir pramogauti. Skubu, kol dar neišblėso įspūdžiai ir kol dar galiu atkosėti tą sunkiai suvokiamą nusivylimą, nes kuo toliau, bijau, kad jis gali visai išblukti ir neatspindėti to, ką iš tiesų patyriau.

Taigi, Transatlantas. Knygą nusipirkau, nes ji kainavo vos 4.99 Lt (jau turėjau kažką įtarti), rašytojo pavardė buvo „kažkur girdėta kaip visai neblogo“, tad kodėl gi nepabandžius, pagalvojau. O ypatingai, kai kažkas iš šono patikino, jog knyga tikrai gera.

Na, ir ką gi? Romanas turi vieną prakalbą (knygos pradžioje) ir dvi pratarmes (knygos pabaigoje). Pradžioje mane šiek tiek nustebino prakalbos tematika, tačiau perskaitęs visą Transatlantą, o tuomet – ir abidvi pratarmes, likau nustebęs dar labiau. Trumpai tariant, autorius šiose vietose aiškina skaitytojui, kad knygos jis (skaitytojas) greičiausiai nesupras, bet tai nereiškia, kad knyga yra bloga, nenaudinga ar pan. O tuomet autorius bando įrodinėti, kuo ši knyga naudinga, gera, aktuali ir kaip ją reikia skaityti, kaip suprasti, kaip – kitaip tariant – suvartoti. Čia daug nepilnavertiškumo, nusivylimo, pasiteisinimų ir atsiprašinėjimų peraugančių į nesėkmingus mėginimus užvaldyti. Mažų mažiausiai keista. Nebent suprastume tai kaip savotišką autoriaus pokštą. Deja, atrodo, jis kalba rimtai.

Bet eikime prie paties romano, kurį perskaičius tampa aišku, kodėl autorius taip puikiai numatė (beveik tiesiai į taikinį), kad knygos nesuprasiu ar perskaitysiu „ne taip, kaip reikia“. Nei juoktis, nei verkti. Siužetas yra apie tai, kaip lenkas Buenos Airėse per kelias dienas (savaites?) patiria daug keistų ir neaiškių nuotykių į kuriuos gilintis ar kurių detalizuoti tikrai nebūtina, nes ten nieko tokio svarbaus, be ko jūs negalėtumėte išgyventi.

Dar vienas pastebėjimas – apie knygos kalbą (tekstą). Jis toks keistas, kad pradėjęs skaityti pamaniau, kad gal čia vertėja pjauna pro šoną, tačiau įsivažiavęs ir užbaigęs visą romaną, supratau – toks autoriaus stilius ir tiek. Tuo tarpu vertėja čia, matyt, turėjo padaryti labai didelį darbą, kad tas stilius būtų kramtomas lietuvišku liežuviu. Tačiau man visą laiką kirbėjo klausimas – ar vertėjo?

Tekstas lekiantis, skubantis ir galiausiai niekur nevedantis. Siužetas ir įvykiai neaiškūs. Ir nors viskas vyksta pagal romane nuosaikiai diktuojamą logiką ir nenusižengiama vientisumo principui, nei literatūrinės, nei grožinės vertės nepajutau. Kažkokia košė, kurią ragaujant reikia mėginti atspėti iš ko ji pagaminta. O supratimas, kad vieno ar kito ingrediento nemėgsti, nepaleidžia nuo vidinės prievolės knygą perskaityti. Smagu bent tiek, kad ji ganėtinai plona ir persiskaito pakankamai greitai. Ir vis tik skonis, liekantis burnoje, ne pats maloniausias. Kitais žodžiais tariant, laiką, skirtą šiai knygai, mieliau būčiau paskyręs paprasčiausiam miegui ir tai būtų buvę ne tik gerokai maloniau, bet ir visapusiškai naudingiau.

Jau seniai buvo, kad taip akivaizdžiai prašaučiau, bet ši knyga – tokia. Tikrai jos niekam nerekomenduoju, o jeigu vis tik kas nors – ir nesvarbu kokių tikslų vedamas – ją nori perskaityti, rašykite, padovanosiu (nors turbūt reiktų sakyti – atsikratysiu) su didžiausiu malonumu.

Vertinimas: 4/ 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Trans-Atlantyk
Puslapiai:
176 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2009 m. (originalas – 1996 m.)
Kaina: 4.99 LTL, bet net ir už tiek – pirkti nepatariu.

(c) veikiantis

Apie šią knygą buvau girdėjęs daug teigiamų atsiliepimų, todėl kiekvieną kartą pamatęs ją knygyne prisimindavau, kad noriu ją perskaityti. Tačiau kiekvieną kartą savo planus atidėdavau ir kažkaip ypatingai nesistengiau jos siekti ar ieškoti, todėl praėjus kuriam laikui, galima sakyti, ji pati mane susirado. Kitais žodžiais tariant, prieš porą metų radau ją bibliotekos langelyje, kur žmonės palieka savo perskaitytas knygas kitiems. Negalėjau nepasinaudoti šia proga ir jos nepaimti. Negalėjau nesidžiaugti savo sėkme. Negalėjau pasipriešinti jos traukai.

Kai pradėjau skaityti, supratau, jog ši knyga skiriasi nuo daugelio kitų knygų tuo, kad ji nepataikauja skaitytojui, o sistemingai siekia savo užsibrėžtų tikslų, t.y. skatina mąstyti. Nelaužia skaitytojo pusiau ir nesuteka į jį kaip medus. Vietoje to, guli ir sako – perlaužk mane, kad gudrus. Paragauk šio medaus. Ir tu, visas naivus ir nekaltas, pirma turi persilaužti pats, o jau tik po to pamėginti perlaužti ją – knygą. Visa tai įtraukia tave į keistą bei sunkiai paaiškinamą žaidimą.

Knygos prakalboje autorius paaiškina, jog šią knygą galima skaityti dviem būdais. Pirmasis – tai perskaityti viską iš eilės iki tam tikro puslapio ir toliau “ramia sąžine“ nebeskaityti. Tai galima suprasti kaip autoriaus patepimą, jog jis neturės jokių priekaištų tam, kuris toliau skaitymo nebetęs.

Antrasis būdas – skaityti knygos skyrius pagal atitinkamai orientacinėje lentelėje nurodytą skyrių eilę. Trumpiau tariant – skaityti viską taip, kaip ir pirmuoju būdu, tačiau į tarpus tarp skyrių įtraukiant papildomus tekstus, kurie yra antroje knygos pusėje. Sumanymas įdomus ir manau vykęs, turint omeny, kad net aš buvau užsibrėžęs šią knygą skaityti taip kaip ji sutverta, t.y. du kartus.

Nežinau kodėl, tačiau pabaigęs pirmąjį skaitymo variantą, prie antrojo jau nebenorėjau liestis. Tikriausiai todėl, kad vien pirmojoje knygos pusėje turbūt dvidešimt kartų troškau viską mesti ir eiti užsiimti naudingesne veikla. Kitaip tariant – bet kokia kita veikla, nes skaitymas buvo tarsi pragaras. Tarsi laužymas savęs. Laužymas ir laužymas, niekaip nepajėgiant prasibrauti į teksto vidų.

Kitose knygose užtekdavo dešimties, kai kur – dvidešimties, retais atvejais – trisdešimties puslapių, kad būtų perprastas knygos kodas ir tekstas pasiduotų. Šioje knygoje tekstas nepasiduoda. Šioje knygoje tekstas verčia tave be jokių išlygų sutikti su visomis iškeltomis žaidimo taisyklėmis ir sąlygomis.

Nežinau kokios jėgos mane veikė, tačiau kiekvieną kartą, kai padėdavau knygą į šalį ir nuspręsdavau toliau nebeskaityti, po kelių dienų grįždavau prie jos, imdavau ją į rankas ir tęsdavau nesibaigiantį (kaip tada atrodė) akmens ridenimą į kalną.

„Žmogėnas prie fortepijono ir lietus už mansardos langučio – literatūra, ir tiek.“

Siužetas – tai džiazas. Prancūzija ir Argentina. Paryžius ir Buenos Aires. Pirma – vienur, vėliau – kitur, jau grįžus namo. Džiazas, kurį reikia pajusti, kad galėtum skaityti iš lūpų. Kad suprastum, kodėl serga ir miršta vaikai, kodėl fone sukasi ir skamba patefono plokštelės, kodėl cirkas iškeičiamas į ligoninę, o neviltis ir bėgimas nuo savęs atveda į keistų apmąstymų labirintus. Tai džiazas, kuris skrodžia giliai, tačiau tu negali suvokti kaip giliai ir todėl jautiesi taip, kaip tik nori jaustis šią akimirką.

Įpusėjęs pajutau, jog galiu skaityti šį tekstą. Ne tik galiu, bet ir reikia skaityti tokį tekstą. Būtent tokį, o ne reklaminius lankstinukus. Pajutau, kad toks tekstas atveria erdves, kurios buvo užvertos, o kai kuriais atvejais – atrodė, jog jų iš viso nebuvo. Tuomet jau supratau, kad skaitydamas antrą kartą perprasčiau dar daugiau. Trečią kartą – dar daugiau ir t.t. ir pan. Tai tokia knyga, kurią galima skaityti daug kartų ir visuomet atrasti kažką naujo. Kažką, ko anksčiau nepastebėjai.

Girdėdamas tokį savo pakylėtą toną, vis dar nežinau kodėl neskaičiau šios knygos antrą kartą įterpdamas papildomus skyrius. Matyt pasinaudojau autoriaus išrišimu, kurio man pilnai pakako.

Knyga tikrai ne vienai savaitei. Ir tikrai ne lengvam vakaro skaitymui. Ji užburia. Ji tikra. Tačiau atsargiai, nes ji privers mąstyti, privers prisiversti, o tai daugeliui nepatinka ir todėl daugelis šios knygos nesupras.

Šią knygą į lentyną dedu ramia sąžine, nes žinau, jog visai tikėtina, kad kada nors ateityje ją dar atsiversiu ir perskaitysiu. Ir galbūt net ne vieną kartą. Tiek pirmuoju, tiek antruoju autoriaus siūlomu skaitymo būdu.

Šia knyga aš tikiu, tačiau jums jos nesiūlau, nes jai turite ryžtis patys – be jokių raginimų ar įkalbinėjimų. Kitaip bus labai lengva pabaksnoti į kaltąjį pirštu ir nueiti savais keliais. Noriu, kad baksnotumėte pirštu į save ir nuėję savais keliais sugrįžtumėte. Vėl ir vėl. Puslapis po puslapio. Nuo Paryžiaus iki Buenos Aires, nuo intelektualų iki namų šeimininkių, nuo psichikos sutrikimų turinčių ligonių iki tokiais, juos pavertusių gydytojų.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
RAYUELA
Puslapiai:
504 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1978 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: už ačiū. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis