Archyvas

Žymių archyvai: bibliotekininkė

Tiksliai nepamenu, tačiau atrodo, kad tai pirmoji mano skaityta knyga apie Aušvicą. Anksčiau jau teko skaityti tiek apie žydų tautos genocidą (pvz. „Tamsa ir Partneriai“), tiek apie išlikimą koncentracijos stovykloje (pvz. „Dievų miškas“, kuriame Balys Sruoga rašo apie Štuthofą), tačiau pats tamsos epicentras antrojo pasaulinio karo metais buvo Aušvice, kur buvo sunaikinta daugiau nei milijonas žmonių (daugiausiai žydų tautybės). Ši knyga būtent apie tą vietą ir turbūt nieko keista, kad paremta ji realaus žmogaus (Ditos Kraus) gyvenimo istorija.

Iš karto galima nuspėti (o vėliau tai tik pasitvirtina), kad tai nėra pramoginė ar laisvalaikio literatūra. Knyga žiauri, skaudanti, pragariška, atverianti neužgyjančią (ir niekada neužgysiančią) Aušvico žaizdą, kuri vis dar pulsuoja žmonijos sąmonėje. Kad ir kokia būtų pasirinkta siužeto linija, kalbant tokia tema, ji vis vien sutekės ten pat – į žiaurumą, nužmogėjimą ir nužmoginimą. Tokiose aplinkybėse nedidelės smulkmenos staiga ima ir įgyja milžinišką reikšmę. Ir ta reikšmė tarsi sprogęs šrapnelis susminga į visus tavo jausmų audinius. Skaitant ne kartą teko tiesiog sustoti, kai nedidelės detalės, kurios įprastai nesujaudintų, čia, pakeitus dekoracijas, tiesiog užimdavo žadą. Tie smulkūs veiksmai, trumpi žodžiai ar paprasčiausia netikėta šypsena ir yra didžiausias šios knygos auksas.

„Taip ir girdi ją sakant: „Žinoma, mergytei pasidarė baisu…“. Pasakys tuo apgailestaujančiu ir apsimestinai supratingu tonu, nuo kurio Ditai kraujas užverda. O blogiausia – kad visada atsiras kokia palankioji, kuri pasakys: „Vargšelė. Suprantama. Išsigando. Juk dar vaikas.“

Vaikas? Na jau ne! Kad būtum vaikas, reikia turėti vaikystę.“

Šį knyga atskleidžia vieną iš taškų, kuris Aušvico košmare buvo savotiška ramybės ir stabilumo oazė. Čia kalbama apie slapta ten veikusią mokyklą ir pačią mažiausią biblioteką pasaulyje, kurią tesudarė aštuonios knygos. Jas skaityti reiškė žongliruoti mirtimi. Pagrindinei veikėjai, tuomet vos keturiolikos metų sulaukusiai mergaitei, teko užduotis rūpintis šia biblioteka, kitaip tariant, nuolat vaikščioti peilio ašmenimis.

Iš vienos pusės, pagrindinė veikėja yra bibliotekininkė, tačiau iš kitos – pagrindinis vaidmuo tenka knygai, kuri palaikė viltį ir buvo šiaudas, kurio nusitvėrę žmonės stengėsi nenugrimzti gilyn, netapti gyvuliais, nenužmogėti – toks ilgainiui teliko visų tikslas ir siekis, kol pragaras galiausiai nutrynė netgi tai.

„Helga pasilieka, tačiau jos akys primerktos, ji snūduriuoja. Labai išsekusi, nes, savo nelaimei, buvo paskirta į grupę, turinčią be tikslo tampyti akmenis, kuriais neva grindžiama pagrindinė stovyklos gatvė. Tai bergždžias darbas. Iš ryto žemė tokia apledėjusi, kad akmenų tiesiog neįmanoma įsprausti. Paskui, nutirpus ledo sluoksniui, žemė pasidaro tokia klampi, kad akmenys tarytum skradžiai prasmenga purve, kol visai dingsta iš akių. Kitą dieną atvelka dar akmenų – ir viskas iš pradžių.

Šiame juodame purve prasmenga viskas.“

Tai knyga apie viltį neviltyje. Kaip ji auga, plečiasi, spurda tarp pirštų, kol galiausiai sukūrus kažkokį ryšį, tikėjimą, istoriją, santykį ir taip savotiškai užmigdžius ir užliūliavus save, viskas yra nušluojama ir virsta pelenais. Tai lūžis po lūžio, tuštuma, kaulai, karas, Aušvicas, neteisybė, kurios neįmanoma paaiškinti.

Apie Aušvicą galima skaityti galybes liudijimų, tačiau tokie kūriniai kaip šis negali nepaveikti. Jį perskaitęs pasijunti tarsi ištrūkęs į laisvę, prisimeni, kas buvo pasakyta ir eini ieškoti daugiau, o kai internete susirandi stovyklos nuotraukas viskas vėl tarsi atgyja.

Ne ką mažiau įspūdinga yra ir tai, kad tikroji Dita Kraus, kurios gyvenimo istorija ir paremta ši knyga, vis dar gyva. Šiemet jai sukako 91 metai ir ji toliau aktyviai dalinasi savo išgyvenimais bei liudija, ką patyrė.

Tai nėra lengva knyga, bet ją būtina perskaityti, kad atsivertų apsiblaususios akys. Kad pamatytumėte, jog gyvenimas būna (ir yra) visoks. Netgi toks, kokio jūs niekada nesugalvotumėte. Kartais tai būna net ne gyvenimas, o košmaras iš kurio daugelis taip ir nenubudo.

Apie tokią knygą ir patį kontekstą galima kalbėti visą amžinybę, tačiau geriausia ją perskaityti, o tada jau kiekvienas atras savo priėjimą prie šios temos, kuri tiesiog negali būti pamiršta. Ji gyva. Yra ir visada bus.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Librarian of Auschwitz
Vertėja/Vertėjas: Marija Potašenko
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

kate-kurios-reikejo-virselisPradėdamas skaityti naują autorių, nežinau, kas ir kaip, kur ir su kuo, kam ir kodėl, todėl kiekvieną kartą laukia intriga. O ypač, jeigu autorė – debiutuojanti lietuvė. Sakau, debiutuojanti, nors tai – jau antroji Sandros Bernotaitės knyga. Pirmoji buvo išleista 2010 metais laimėjus PK (pirmųjų knygų serijos) konkursą skelbtą Rašytojų sąjungos leidyklos. Tos knygos skaityti neteko, o apie pastarąją sužinojau per tinklalapį grafomanija.com, kuriame autorė rašo apie rašymą ir kitus su tuo susijusius dalykus. Kas neskaitė, tikrai rekomenduoju. Jeigu „prilips“, turėsite nemažai įdomaus skaitymo. Jeigu ne, tai ne.

„Katė, kurios reikėjo“ išleista pačios autorės įkurtos leidyklos „Jovaro tiltai“. Taigi, savilaida. Tačiau šiais laikais, tai visiškai nieko nereiškia. Tad neturėdamas jokių išankstinių nuostatų, vien tik baltą sąžinės lapą, imu ir skaitau.

Knygos siužetas sukasi aplink bibliotekininkę, kuri palaidoja mamą ir nori nenori turi pradėti gyventi iš naujo. Tai pilka pelė, kurios gyvenimas – tikra painiava ir nuo šios ji negali pabėgti, ją reikia spręsti. Tačiau tai nėra lengva, kai aplink pilna gniuždančių, dusinančiu ir skaudinančių trikdžių.

Perskaitęs vos kelis puslapius pajuntu, kad tai – lietuviška knyga. Ir tai visai nesusiję su autorės tautybe ar tuo, kad ji rašo lietuviškai. Tai – sunkiai pagrindžiamas jausmas. Galbūt pasireiškiantis tuo (bet tai tik samprotavimai), kad labai lengva įsivaizduoti visą tai vykstant šalia, kažkur už sienos, panosėje. Lengva įsivaizduoti, pajusti. Tą tekstą. Nuogą, paskerstą ir paklotą po kojomis. Nežinau kodėl, bet tik taip ir norisi jį apibūdinti – lietuviškas.

Viskas persunkta neviltimi ir bejėgyste. Tai siutina ir todėl norisi skaityti, su kiekvienu puslapiu tikintis, kad viskas pasikeis, kad pumpuras sprogs, o užtvanka pralūš. Tačiau kiekvienas skyrius spaudžia smegenis vis labiau. Nejučia įsitempi ir nuoširdžiai pradedi nekęsti to, kas vyksta. Užuojauta jau nebeveikia kaip tramdomieji ir greitai norisi šaukti ant veikėjos, tikrąja šių žodžių prasme. Norisi išspręsti ją čia ir dabar. Tačiau autorė turi kitų tikslų ir lėtai pjauna odą. Lėtai, lėtai. Kad skaudėtų. Kad suprastum ką gi tai reiškia. Tikriausiai todėl, visą knygos skaitymą man geriausiai apibūdina ši citata:

„Žinai, man visą laiką, kol su tavim dirbau, rankos niežėjo. Va imt ir papurtyt tave gerai, kad atsipeikėtum! Mūsų su tavim negalima vienoj patalpoj uždaryti, aš tave pasmaugčiau!“

Tiksliau ir nepasakysi. Visą laiką skaitant niežėjo rankos. Imt ir papurtyti tą knygą, tą Virgą, tą tekstą, kad atsipeikėtų! Ar tai reiškia, kad tekstas veikia? Tikrai taip. Ar norisi, kad tekstas veiktų būtent taip? Nežinau, bet patirtis įdomi.

„Nemanyk, kad tai meilė, sako katė. Nemanyk, kad gali mane turėti. Ne tu mane – aš tave turiu. Ne aš tau – tu man tarnausi. Ne tu mane – aš tave prižiūrėsiu ir saugosiu.“

Knygą skaityti įdomu, nes norisi sužinoti, kuo viskas baigiasi ir ar iš viso baigiasi. Kur veda tas nevilties kelias. Autorei nieko neprikiši dėl veikėjų, siužeto ar bendros knygos konstrukcijos. Visi galai, kaip sakoma, sueina ir nelieka kabliukų. Tekstas taip pat gražus, radau daug įdomių, nedažnai vartojamų ir kiek primirštų žodžių, kurie čia puikiai atgimsta. Bet… Kažkodėl gerklėje stovi tas “bet“ ir niekur nenori trauktis.

Galima sakyti, kad autorė įgyvendino trečiajame knygos viršelyje atskleistą savo sumanymą:

Nelengva pasakoti balsu moters, niekuo ypatingai neišsiskiriančios, negražios, tylinčios. Kaip įdomiai rašyti apie tokią veikėją, kurios gatvėje niekas nepastebi, kuri mokyklos ar darbovietės fotografijose slepiasi už kitų nugarų ir atmintyje išblunka pirmoji, nes ir jos vardo niekas nepamena?

Ji neturi svajonių, yra silpna, susigūžusi, baikšti, pasyvi. Ji nieko nenori, nesiekia, neveikia, o tik reaguoja į aplinkybes, pasiduoda kitų žmonių valiai. Priėmusi aukos vaidmenį, traukia skriaudėjus. Galėtų būti graži, tačiau jaučiasi išsigimėlė – tokia kitiems ir atrodo. Deja, panašių – „paprastų“ – moterų aš gyvenime sutinku daugiau nei stiprių, heroiškų išgyventojų.

Betgi teisingai sakoma: paprastų nebūna. Visi esame kuo nors ypatingi, tik ne visada patys žinome ar jaučiame, ne visuomet savo unikalumu pasitikime. Niekuo neypatinga veikėja berašant mano akyse ėmė keistis, gražėti, jos balsas ėmė stiprėti, galiausiai ji ėmėsi veiksmo. Tik tuomet paaiškėjo ir pagrindinis klausimas, kurį norėčiau iškelti tiek sau, tiek skaitytojui.

Kas mus palaiko, kodėl nepasiduodame ir toliau gyvename, ištveriame? Kur iš tiesų slypi žmogaus stiprybė?

Įgyvendino netgi su kaupu. Ir vis tik. Perskaičius sunku pamiršti tą pyktį. Kita vertus, galbūt tai tik aš, vienas iš galimų skaitymo ir suvokimo būdų. Nenorintis taikytis su tekstu ir vaizdiniais, iškylančiais prieš akis.

Apibendrinant, visa knyga – tai paieškos. Teisingo atsakymo. Tik beskaitant, pamiršau koks buvo klausimas. Gali būti, kad ir veikėja pamiršo. Gali būti, kad klausimas net nebuvo ištartas. Gali būti… kiekvienam teks nuspręsti savarankiškai.

Nors dabar jau beveik suprantu. Ši knyga – tai katė, kurios reikėjo. Tik ne visiems. Ir ne visada.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
352 psl.
Leidykla: Jovaro tiltai
Metai: 2013 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis