Archyvas

Žymių archyvai: atostogų romanas

saulegrizaSunku ir prisiminti kaip ši knyga atsidūrė mano knygų lentynoje ir kiek laiko joje pragulėjo. Dvejus, trejus metus, o gal ir ilgiau. Nepaisant visko (netgi noro atsikratyti prieš perskaitant), būtent šią knygą pasirinkau savaitės poilsiui prie jūros. Per savaitę ji ir susiskaitė. Niekur neskubant ir atsiverčiant tik poilsio valandėlėmis.

Romano siužetas sukasi apie pagrindinę veikėją Simoną, kuri yra susižadėjusi su Gedu, tačiau iš kažkur (gal niekur?) atsiranda jos buvusi simpatija Saulius. Simona jo neprisimena, nes prieš kelis metus per avariją (?) prarado atmintį ir nuo čia knygos tekstas mėgina padėti jai tą atmintį susigrąžinti. Tokia tad pagrindinė siužetinė linija, besivystanti tarp Kauno ir Palangos. Tačiau siužetas čia visiškai nesvarbus. Jo galėtų ir nebūti. Jo, iš esmės, ir nėra. Yra tik tekstas. Ir ne paskiri žodžiai, o tekstas. Itin dailus ir išieškotas. Išlauktas. Iškentėtas. Itin poetiškas, jausmingas ir visai ne kvailas. Pripintas įvairiausių negirdėtų ar retai girdimų (gal kartais – tik nujaučiamų) žodžių, kurie puošia ir verčia skaityti toliau, ieškoti tokių netikėtų atradimų vis kitame ir kitame puslapyje. Ir būtent dėl to, visas tekstas, visa knyga – tai nėriniuota suknelė. Tik bėda, kad už tos suknelės nieko nėra. Jokio kūno į kurį būtų galima įsikibti ar kurio būtų galima geisti. Nieko. Tuščia.

Jeigu ne suknelė, tuomet nėriniuota užuolaida, tik vėlgi – už jos jokio lango pro kurį būtų galima pažvelgti ir pamatyti tai, ko taip ilgai ir nekantriai laukei.

„Dienos karštis nuslopo. Tolumoje debesų vata sugėrė baltą žuvėdrą, o vis garsesnis lakštingalos balsas be atvangos plakėsi į sodo pakraščius.“

Tekstas itin poetiškas, bet tai ir yra didžiausia bėda, nes skaitant tokį romaną teksto lengvumas niekaip neatperka tuštumos, slypinčios po jo paviršutiniškumu. Ir nors į pabaigą autorė dar galėjo viską išgelbėti, ji paprasčiausiai paleido virveles ir visos gijos nuslydo į nežinią. Į neaprėpiamus ir neapčiuopiamus poetiškai jausmingus išgyvenimus. Tad, trumpai tariant, tai knyga su potencialu. Knyga, kurią galėjo išgelbėti pabaiga, bet…

Ir dar keletas labiau techninių pastebėjimų, kurie kiekvieną kartą kliuvo tarsi akmenukai ar smėlis bate:

  • Autorė niekaip neapsisprendžia ar pagrindinę veikėją vadinti Simona ar Sima ir naudoja šiuos du vardus paraleliai kaip lygiaverčius visai nepriklausomai nuo situacijos. Čia, žinoma, nekalbu apie dialogus, kuriuose pilnai pateisinamas pilno arba sutrumpinto vardo naudojimas.
  • Erzinančiai mažos raidės.
  • Autorė kartas nuo karto nutyli siužeto vingius, tačiau kas autorei atrodo savaime suprantama, tas skaitytojui – nebūtinai, ir galimybė interpretuoti kiekvieną nutylėjimą savaip šiuo atveju tikrai neprideda aiškumo ir paprastumo.

Sakyčiau, tai romanas labiau pačiai autorei, negu skaitytojui. Labiau sau, negu kitam.


Vertinimas:
 6 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
176 psl.
Leidykla: Nemunas
Metai: 2009 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Po labai ilgo abstinencinio laikotarpio ir vėl pribrendo noras skaityti. Tiesiog čia ir dabar. Kadangi neskaitytų knygų jau prisikaupė daugiau negu būtų moralu minėti, tai pamėginsiu po truputį grįžti.

Taigi – „Vėjas mano akys“.

Policininkai pavežėjo mane ligi viešbučio, ir dėl viso pikto paklausė, ar norėčiau rašyti skundą, tačiau paklausė tokiu tonu, kad aš nenorėčiau.

Toks priėjimas ir prie šios knygos, kurią paėmus į rankas visa S. Parulskio povyza lyg ir klausia: „galbūt norėtum perskaityti šią knygą?“. Tačiau paklausia tokiu tonu, jog atsisakyti tiesiog negaliu. Ir tebūnie tai „atostogų romanas“.

Trumpas siužeto nupasakojimas atrodytų daugmaž taip: Odisėjas (pagr. herojus) atskrenda į Graikiją, oro uoste sėda į taksi ir važiuoja į viešbutį, tačiau pakeliui  taksistas numiršta, mašina nurieda nuo kelio ir prasideda detektyvas bei  nesibaigiantys klausimai. Sakyčiau, kažkuo primena D.Brown‘ą, nes kartais atrodo, jog besiaiškinant painią įvykių spiralę, kažkur už kampo slepiasi iliuminatai su savo legendomis ir padavimais. Tik, žinoma, lietuviška jų versija – padėvėta ir visiems atsibodusi.

Pats pasakojimas primena švelnų Č. Bukowskį – nuolat geriama, keikiamasi ir mėginama žaisti erotikos kortomis, tad neišrankus skaitytojas, labai greitai užkibs ant šio S. Parulskio kabliuko ir net nesuvokdamas apie ką skaito, jausis patenkintas. Juk tai – atostogų romanas ir iš esmės čia nesvarbu apie ką, svarbu kaip. Akimirkos žavesys. Ar ne tiesa?

Taigi, alkoholis ir erotika. Ir klausimas, kas S. Parulskiui išplovė smegenis? Bet gali būti, jog jis su mumis tiesiog žaidžia. Ir žaidžia taip, kad mes niekada nepasijusime nugalėtojais, o būsime priversti vien tik: „<…> vemti šachmatų figūromis.“. Turiu pripažinti, jog žaidimas nuostabus. Pripažinti ir išvysti besišypsantį S. Parulskio veidą, nuoširdžiai besijuokiantį iš mūsų beviltiškumo.

Ir jei iš pradžių dar priešinamės, tai su laiku, puslapis po puslapio, S.Parulskis vis tik nugali, sulaužo mus ir įskiepija veiksmo sekimą bei norą sužinoti kuo viskas baigsis. Negalima sakyti, jog knyga nelogiška ar neteisinga. Ne, knyga turi stiprų pagrindą, žodyną, stilių bei istoriją nuo kurios nenuklystama ir tai įrodo, jog autorius išmano ką daro. Ir dabar jis juokiasi. Juokiasi, juokiasi, juokiasi. Kaip visada – parulskiškai.

Teksto paprastumas kartais primena greitą maistą. Ir nesvarbu, patinka ar nepatinka, tiesiog norisi visą tai suvartoti. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Norisi patenkinti alkio, net jeigu ir fiktyvaus, jausmą.

Jeigu  kas nors labai atkakliai tvirtina, kad ko nors bijo – su tokiu tipu reiktų elgtis atsargiai. Kaip ir su tais, kurie prisiekinėja, kad nieko nebijo. Kraštutinumai visuomet baigiasi nusikaltimais.

Detektyvai, intrigos, šiza ir nuogos moterys šokančios ant restorano virtuvės stalo. Kaip jau minėjau – atostogų romanas.

O kad būtų dar paveikiau, visur apstu nuorodų bei aliuzijų į graikų mitus. Tik kartais kyla klausimas ar nebuvo šiek tiek persistengta ir perspausta?  Juk didžioji dalis šio “atostogų romano“ auditorijos be atskirų paaiškinimų vis vien turbūt nesupras ką tais vardais norėta pasakyti. Bet ar tikrai norėta? Kartais atrodo, jog tai tiesiog pigus triukas timptelti už skverno dar vieną skaitytoją. Kaip jau minėjau – primena D. Brown‘ą, lengvai atskiestą ir pritaikytą lietuviškai vartosenai.

Pati istorija keista ir balansuojanti tarp „neaišku kur“ ir „neaišku kaip“. Atrodo, jog tai eilinis autoriaus žaidimas ir jis džiaugiasi šia galimybe atsikvėpti. Susidaro įspūdis, jog tai žingsnis atgal, tarsi poetas imtųsi kurti tekstus pop dainoms. Bet S. Parulskis nėra durnas, tad galbūt dabar belieka tikėtis dviejų žingsnių į priekį?

Knyga susiskaito per du vakarus. Ar daug mumyse jos lieka? Neaišku. Tačiau, ar toks jos tikslas? Juk skaitymas – tai malonumas. Ir tikrai bus tokių, kurie skaitydami šią knygą tą malonumą patirs. O po to ir toliau gyvens, savo šmaikščius ir nepakartojamus gyvenimus, laukdami ne kito atostogų romano, o tiesiog kitų atostogų.

Vertinimas: 6.7-7.2/10

Kita informacija:

Puslapiai: 237 psl.
Leidykla: “Baltos lankos”
Metai: 2010 m.
Kaina: ~27 Lt. – internetu nusipirkti galite čia.

(c) veikiantis