Archyvas

Žymių archyvai: ateitis

tarnaites pasakojimas

Ši knyga namuose gulėjo tikrai labai ilgai. Ir visą tą laiką norėjau ją perskaityti, tačiau į priekį vis užlįsdavo kitos knygos. Vienu metu net buvau pradėjęs žiūrėti pagal šią knygą sukurtą serialą, bet po pirmos ar antros serijos sustojau supratęs, kad pirmiau turiu perskaityti ją pačią. Tačiau vis delsiau ir delsiau. Per tą laiką leidykla baltos lankos net spėjo išleisti pakartotinį knygos leidimą (manasis – 2012 m., o naujasis – 2019 m.), nes senasis tapo itin paklausiu ir jo niekur nebebuvo galima rasti (didžiąja dalimi prie to, matyt, prisidėjo jau minėtas serialas).

Bet kiekvienai knygai ateina jos laikas, taip nutiko ir su šia , kurią pradėjus skaityti iš karto iškilo asociacijos su raudona spalva. Tarsi iš masės pilkų atspalvių išsiskirtų vienas – ryškus, tamsiai raudonas. Ir gal net ne tiek spalva ar atspalvis kiek audinys. Atrodo, storas ir sunkus, slegiantis trapų (bet tuo pačiu – nenuspėjamą) kūną. Toks ir knygos tonas – ir fantastinis, ir fatalinis, pasakojantis apie pasaulį netolimoje ateityje, kur moterys iš esmės reikalingos ir vertinamos tik dėl savo vaisingumo. Būtent jis yra viso ko centras ir apie jį sukasi gyvenimas. Ir nors kai kurie vyrai vis dar turi žmonas, tačiau jų vaidmuo taip pat – tik epizodinis. Nes jeigu žmonos negali susilaukti vaikų, tuomet šiai paskirčiai namuose įkurdinamos tarnaitės. Vienos jų pasakojimas ir pateikiamas knygoje. Svarbu paminėti ir tai, kad ši fantastinė pasaulio kryptis nėra tolima ir veikėjų atmintis vis dar siekia įprastą ir normalų gyvenimą iki perversmo, t.y. tokį, koks jis yra dabar pas mus.

Ši knyga kaip lūžis. Aštri, skaudi, intriguojanti. Skaitant nesinori jos padėti į šoną, norisi plaukti tolyn ir pamatyti kuo viskas baigsis, nes siužetą nuspėti sunku, o visi galimi variantai, kuriuos sugalvoju, natūraliai neprilimpa prie teksto, todėl telieka pasikliauti autorės linija, besąlygiškai ja pasitikėti ir sekti iki paskutiniojo puslapio.

Knyga persiskaito greitai ir nors pabaiga palieka erdvės įvairioms manipuliacijoms bei tęsiniams, šis pasakojimas yra išbaigtas tiek savo nuotaika, tiek spalvomis. Jis ne tik priverčia įsigyventi į siūlomas taisykles, bet ir pagalvoti apie tai, kokių paralelių su aprašomais dalykais galima jau dabar pastebėti mūsų pasaulyje. Taip paliečiamas dar vienas prasminis sluoksnis, dar vienas postūmis ne tik skaityti, bet ir mąstyti apie tai, ką perskaitai.

„Kad ir ką jums pasakodama, aš bent jau tikiu jumis, kad esate tenai, savo tikėjimu suteikiu jums gyvybę. Aš pasakoju jums istoriją ir žadinu jūsų būtį. Aš pasakoju jums, vadinasi, jūs esate.

Todėl pasakosiu toliau. Prisiversiu pasakoti toliau. Artėju prie tos dalies, kuri jums visai nepatiks, nes aš tenai elgsiuosi negražiai, bet pasistengsiu nieko nepraleisti. Pagaliau juk jūs viską perskaitėte, jūs nusipelnėte to, kas liko – liko nedaug, bet ten tiesa.“

Perskaičius šią knygą vienareikšmiškai norisi sugrįžti ir pažiūrėti serialą. Galbūt ten viskas bus kiek kitaip, galbūt bus labiau stimuliuojama vaizdinė, o ne filosofinė ir socialinė pusės, tačiau vienaip ar kitaip sugrįžti norisi, nes pati idėja ir jos pateikimas labai stiprūs. Tokie stiprūs, kad ir pačią knygą, atrodo, skaitytum dar kartą, tarsi dienoraštį, tarsi slaptą žinutę iš ateities, stengdamasis surasti tai, ko nepamatei pirmą kartą. Kažką, kas liko užšifruota tarp eilučių. Kažką daug didesnio. Kažką besislepiantį tarp daikto ir jo atspindžio veidrodyje.

Knygą rekomenduoju visiems, tik nusiteikite, kad ji gali ne tik pradžiuginti, bet ir supykdyti ar šokiruoti, galbūt net norėsis ją atidėti šalin, tačiau tai tereiškia, kad ji perlaužia kasdienybės atspalvius ir savo ryškia raudona spalva išsilieja į mūsų smegenis. Kaip audinys, kaip scenos uždanga, kaip šešėlis, kurio taip lengvai nebenusikratysi.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Handmaid’s Tale
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 332 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2012 m.

(c) veikiantis

faktai ir sypsenosŠią knygą gavau dovanų. Taip pat ir pats esu pirkęs A. Čekuolio knygą kaip dovaną. Žodžiu, knyga turi savo nišą, kurioje puikiai jaučiasi. Tačiau kol ji neatsidūrė mano lentynoje, tol apie joje esančius tekstus žinojau tik tiek, kiek visuomenė žino apie A. Čekuolį. Vardas kalbėjo už knygą. Tačiau tam, kad ją atsiversčiau reikėjo daugiau negu tik žinoti. Reikėjo ją turėti.

Galiausiai, ji pateko į mano rankas. Ir ką? Skaityti smagu ir gera. Tai – trumpi žurnalistiniai tekstai. Priešingai nei prieš tai apžvelgtos knygos, paruošti pagal tinkamą receptą, tinkamo žmogaus. Darna iš karto jaučiasi.

Tekstai apglėbia visą pluoštą temų – nuo Žalgirio mūšio iki moterų ir vyrų vietos visuomenėje, nuo užsienio šalių kultūrų iki bendros pasaulio perspektyvos. O šalia visos šios mišrainės – dar ir paties autoriaus prisiminimai iš tų laikų, kai dirbo gidu.

Skaityti tikrai įdomu. Dar įdomiau, žinant, kad aprašomi daiktai, reiškiniai ir įvykiai – tikri ir apčiuopiami, o ne tik vaizduotės vaisius. Tad skaitydamas ne tik patiri skaitymo malonumą, bet ir sužinai kažką naudingo apie tave supantį, supusį ir supsiantį pasaulį. O tai – tikrai vertinga, nes daugelis knygoje minimų dalykų aprašyti itin aiškiai ir suprantamai, ir kitur jų tokių nerasi. Tad tai ne tik patiekalas pasisotinti, bet ir žingeidumui patenkinti. Žodžiu, visai kaip skelbia knygos pavadinimas – faktai ir šypsenos.

Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir net prabangūs kostiumai turi siūles. O pro siūles visada kas nors šviečia. Tad susipažinus su autoriumi, antrojoje knygos pusėje ir man pradėjo šviesti. Ganėtinai keisti dalykai. O ypatingai temose, kur autorius kalba apie moteris.

„Biologija lemia, kad moterys, jausdamos neprasimušiančios vyrų dominuojamoje visuomenėje, pasirenka menkai mokamus darbus vaikų darželiuose, mokyklose ar prie ligonių lovų.“

Citata, žinoma, iš konteksto ir galėtų atrodyti – kas čia tokio, tačiau pro skyles šviečia. Ir kai autorius nusigręžia nuo savo politologinių temų ir imasi vyrų ir moterų, galima pastebėti, jog moterys nejučiomis stumiamos į antrąjį planą. Tai mažų mažiausiai keista, nes savo tekstuose A. Čekuolis dažniausiai stengiasi laikytis vidurio ir daugiau apžvelgti nei teigti, tačiau moterų klausimu, puslapis po puslapio, pradeda ryškėti tam tikras vienpusiškumas. Ir nors tekstas keičia tekstą, o skaitytojui lyg ir pačiam paliekama spręsti kurioje jis pusėje, nesunku pamatyti į kur linksta pats autorius.

„Sunkiausiai naujienas priima vyresni žmonės, moterys ir tie, kas ne tokie išprusę ir mažiau apsiskaitę.“

Po tokio sakinio, moters vietoje, knygą tikriausiai užversčiau ir nebeskaityčiau. Bet vėlgi, gali būti, kad tai – tik sakinys iš konteksto ir nieko čia tokio. Kitaip tariant, moksliniais tyrimais pagrįsta. Bet ar tikrai nieko tokio? O ypač, turint omeny, kad knygos pabaigoje aprašydamas savo nuotykius iš kelionių, kuriose dirbo gidu, autorius rašo apie kolektyvą, kurį sudarė „beveik vienos moterys, perkopusios keturiasdešimt ir gerokai daugiau, visos gražiai apvalios balsingos“. Ne vienoje vietoje jos įvardinamos kaip „bobikės“ arba „ponios bobikės“. Nežinau kaip kitiems, bet man visa tai – siūlės. Ir pro jas tikrai šviečia.

Kitas akcentas, kurį pastebėjau, yra tai, kad kalbėdamas apie įvairiausias šalis ir įvykius, autorius dažnai praleidžia Lietuvą, o tiksliau – retai ją teprisimena. O juk prie daugelio temų tikrai būtų galima pasakyti daugiau negu tik tokius sakinius:

„Būti drąsiu piliečiu daug svarbiau, negu atrodo. Visi Lietuvoje esame sugniuždyti okupacijos, kvailos ekonomikos, kuri buvo apversta aukštyn kojomis. Jaunoji karta ne ką geresnė – daugelis paveldėjo vergą širdyje. Kadangi nulenktos galvos sindromas beveik visuotinis, mes jo nepastebime – kaip oro.“

Reziumuojant, knyga įdomi ir, manau, naudinga, tačiau kitos autoriaus knygos pirkti nesinori. Dovanoti taip pat. Nors, jeigu gaučiau dovanų, perskaityčiau. Nes įdomu, ar šviesa sklinda tik pro šio kostiumo, pro šios knygos siūles, ar tai paties autoriaus siluetas skylėtas kaip sūris.

Vertinimas: 7.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 272 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

Juoko ir Užmaršties knygaKnygą įsigijau visiškai atsitiktinai, nieko prieš tai apie ją nebuvau girdėjęs ar skaitęs.

Pats autorius knygą apibūdina taip:

„Visa ši knyga – romanas, parašytas variacijų forma. <…> Tai Romanas apie Taminą ir tą akimirką, kai Tamina nueina nuo scenos, tai romanas Taminai. Ji – pagrindinis personažas ir pagrindinis klausytojas, o visos kitos istorijos yra tik jos istorijos variacijos ir atsispindi jos gyvenime kaip veidrodyje. Tai romanas apie juoką ir užmarštį, apie užmarštį ir Prahą, apie Prahą ir angelus.“

Šiuos žodžius, sugulusius tiek ant knygos nugarėlės, tiek pačioje knygoje, tinkamai galima suprasti tik perskaičius visus 200+ puslapių – tik tuomet jie atsiveria ir įgauna kažkokią apčiuopiamą prasmę.

Romano fone – Rusijos okupuota Čekijos respublika. Ir bene labiausiai akcentuojamas aspektas – ateities kova su praeitimi. Pastarasis motyvas tiesiogiai nuleidžiamas veikėjams, kurie patys, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, stengiasi ištrinti, nuslėpti ar kaip kitaip įtakoti savo praeitį.

„Ateitis – tik abejinga, nieko nedominanti tuštuma, o praeitis kupina gyvybės, todėl jos veidas erzina, kelia pasibjaurėjimą, žeidžia, todėl mes norime jį sunaikinti ir nutapyti iš naujo. Mes norime būti ateities šeimininkai tik todėl, kad galėtume pakeisti praeitį. Mes grumiamės norėdami patekti į laboratoriją, kur retušuojamos nuotraukos, perrašomos biografijos ir istorija.“

Romanas suskaidytas į atskiras, tarpusavyje tiesiogiai nesusijusias dalis. Visos jos turi stiprų erotinį pagrindą ir yra paremtos žmonių tarpusavio santykiais bei tų santykių variacijomis. Visos situacijos be galo paprastos, tačiau tuo pat metu neįtikėtinai įtaigios. Tekstas konkretus, aiškus, tuščiai nepolemizuojama ir nedaugžodžiaujama. Skaitant nekyla abejonė nė vienu parašytu žodžiu, nes už kiekvieno iš jų jaučiamas tvirtas pagrindas, užnugaris, priežastis, dėl kurios jie buvo parašyti. Pats tekstas turi kažkokios vidinės drausmės bei ramybės ir atrodo lyg būtų gyvas – pats to nepastebėdamas buvau priverstas viską išjausti ir išgyventi.

Knyga labai stipri psichologiniu požiūriu, nemaža joje ir filosofijos. Autorius diskutuoja įvairiomis temomis, kurių daugelis šiandien aktualesnės negu bet kada anksčiau (o knyga juk parašyta dar 1978 m.). Galiu drąsiai teigti, jog ši knyga įprasmina tikrąją literatūros esmę ir sutriuškina grafomanijos mitą (apie kurį knygoje taip pat nemažai kalbama).

Vienos dalys mane palietė daugiau, kitos mažiau, tačiau apibendrintai galiu teigti, jog knyga mane sužavėjo. Tai sava, kažkuo artima, nesumeluota knyga. Tai tikra knyga.

Siūlau ją perskaityti visiems, kurie to dar nepadarė – čia yra ir juoko, ir užmaršties, dingusių laiškų ir angelų, o tiems, kam patinka poezija telieka atviras šis klausimas:

“-Ar tu suvoki, ką matai? Esi studentas ir nieko neišmanai apie gyvenimą. O juk regi didingą vaizdą! Poeto nešimą. Ar įsivaizduoji, kokį apie tai būtų galima parašyti eilėraštį?“

Pažymys: 9.5/10.

Kita informacija:
Knygos pavadinimas originalo kalba:
“Le livre du rire et de l’oubli“
Puslapiai:
261
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2006 (originalas 1978 m.)
Kaina: ~10 Lt. (be nuolaidos brangiau). – pirkti internetu.

(c) veikiantis