Archyvas

Žymių archyvai: Andy Weir

Pradėjus skaityti tokia knygą, iš karto jos nepajusi, reikia dar šiek tiek laiko smegenims, kad šios persiorientuotų, nes nuo pirmojo puslapio į tave plūstantis informacijos srautas yra per didelis ir didžioji jo dalis yra tiesiog pasmerkta praskristi pro šalį taip ir nepasiekusi tikslo.

Chemija, biologija, fizika, o ant viršaus dar užpilta fantastikos (mokslinės fantastikos!) – šių sričių mėgėjams “Marsietis“ bus tikras aukso amžius. Tuo tarpu mane skandina informacijos srautas ir į knygos pradžią tenka žiūrėti atsargiai, nežinau ko tikėtis toliau, kankina jausmas, kad nesu tikslinė auditorija ir visi faktai, formulės bei cheminės reakcijos tiesiog plaukia pro šalį nepasiekdamos mano ausų. Tačiau vis dar netikiu, kad viskas taip ir paliks (juk tai pasaulinis bestseleris!), todėl judu toliau tikėdamas šviesia ir laiminga ateitimi.

„Kiekvieną bulvę supjausčiau į keturias dalis taip, kad visose būtų mažiausiai po dvi akutes. Iš akučių ir išdygs daigai. Kelias valandas luktelėjęs, kad gabalėliai apdžiūtų, pasodinau juos kampe, palikdamas plačius tarpus. Geros kloties mažylės! Nuo jūsų priklauso mano gyvybė.“

Ir kai pradžia po truputį baigia išsikvėpti, siužetas tiesiog išsprogsta lygioje vietoje, žvilgsnis iš Marso į žemę sulaukia žvilgsnio atgal, t.y. iš žemės į Marsą. Ir skaitytojas tiesiog prikaustomas. „O dabar tai bus“ – murmu mintyse ir nuo šios vietos su knyga jau nesinori skirtis nė akimirkai.

„Kitos naujienos: staiga toptelėjo, kad NASA tikriausiai dėl manęs suviduriavo. Jie stebi mane per palydovus ir jau šešias dienas neregėjo išlindusio iš Būsto.“

Skaitydamas nuolat susiduriu su patikėjimu, kad tai, kas yra aprašoma, tikrai vyksta čia ir dabar. Ta kosminė realybė užgniaužia kvapą ir nepalieka vietos kitoms mintims. Kitaip tariant, tu patiki knyga, patiki tuo, kad tai iš tiesų vyksta „čia ir dabar“, ir atokvėpio akimirkomis nevalingai kreipi žvilgsnį į dangų, tikėdamasis jame pamatyti kažką tokio artimo (!).

Mokslinė fantastika ir inžinerija per visą knygą niekur nedingsta, tačiau ilgainiui skrandis jas pradeda puikiai virškinti. Ir tai, kas pradžioje atrodė verta atmetimo reakcijos, ilgainiui tave visiškai užvaldo. O tada jau netveri kailyje norėdamas sužinoti, kuo viskas baigsis. Tau nuoširdžiai įdomu, nes Markas Votnis tampa geriausiu tavo draugu. Kaip ir visų kitų žemiečių, stebinčių jo neįtikėtiną likimą ir istoriją kosmoso tolybėje.

„Tačiau fizikos dėsniai – nepermaldaujami šikniai, ir jie atkeršijo už papildomą svorį. Akumuliatoriai išsikrovė nuvažiavus vos 57 kilometrus.“

Perskaičius knygą iš karto norisi pažiūrėti ir pagal ją sukurtą kino filmą. Tiesiog jaučiu, kad jis negali būti mažiau paveikus ir jau dabar pradedu tikėtis įspūdingo reginio.

Reziumuojant, knyga tikrai labai gera. Alternatyvi realybė, sugebanti tapti tavo „čia ir dabar“, o tai nutinka tikrai toli gražu ne visada. Ramia sąžine šią knygą jau rekomendavau eilei žmonių ir puikiai suprantu, kodėl ji tokia mėgstama ir noriai virškinama. Nes Markas Votnis, vienas paliktas Marso planetoje, iš tiesų yra kiekvieno iš mūsų atspindys. Ir jo kova už išlikimą, sumanumas bei nenoras nuleisti rankas yra tai su kuo mes giliai viduje galime lengvai susitapatinti. O jeigu knygoje atrandame dalelę savęs (net jeigu nugrūstą kažkur į kosmoso užkaborius), tai Markas Votnis nuo tos akimirkos jau nebėra vienas. O apie tai juk ir visas mūsų gyvenimas 🙂

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Martian
Vertėja/Vertėjas: Aistis Kelertas
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

artemideĮsivaizduokite gyvenimą burbule. Tik ne tame hipotetiniame, kuriame kiekvieną dieną sukatės, tačiau realiame burbule, kuris užskliaustas mėnulio paviršiuje ir už kurio ribų plyti vakuumas. O dabar įsivaizduokite keletą tokių burbulų, kurie tarpusavyje susieti tuneliais ir pavadinti Artemidės vardu. Na, štai, turite gyvą miestą mėnulyje, o atveriant knygą, atveriate ir to miesto vartus.

Ir nors gyvenimas mėnulyje iš šono gali atrodyti itin įspūdingas, pradėjus skaityti tas įspūdis po truputį blėsta, nes knygos stuburas – tai vienos merginos istorija. Tokios istorijos atitikmuo puikiai galėtų būti vystomas ir žemėje (ar bet kokioje kitoje erdvėje), tačiau tuomet jis netektų mėnulio dėmens ir taptų įprastu, kažkur jau tikriausiai girdėtu bei regėtu scenarijumi. O kad taip nenutiktų, veiksmas vyksta būtent mėnulyje, ant kurio ir laikosi visa knygos dvasia.

Artemidėje yra ir aštrumo, ir fantastikos, ir meilės, ir rūpesčio, ir nuotykių, ir t.t. Visko po truputį ir todėl nebeaišku į ką reikėtų koncentruotis. Skaitai ir tekstas plaukia pro šalį nepalikdamas nuosėdų. Nors viską prisimeni, įsitrauki, pagauni smalsumą už uodegos, tačiau knyga vis vaidenasi tarsi niekuo neišsiskiriantis taksi automobilis. Kol sėdi jame, tol esi jo, tačiau vos tik pasieksi tikslą ir išlipsi, niekaip nebesutapatinsi savęs su tuo, ką patyrei salone.

„Jau žinote, kad tarpas tarp dviejų kupolo apvalkalų užpildytas smulkintais akmenimis. Tačiau ten taip pat yra oro, kurio slėgis – dvidešimt ir keturios dešimtosios kilopaskalio – maždaug devyniasdešimt procentų Artemidės slėgio. Be to, toji erdvė tarp apvalkalų nėra koks nors vientisas, milžiniškas karkasas. Ji padalyta į šimtus lygiakraščių trikampių, kurių kraštinių ilgis – po du metrus. Kiekvieno tokio skyriaus viduje įtaisytas oro slėgio jutiklis.“

Galima būtų tęsti ir tęsti. Kartais atrodo, kad autorius užsižaidžia su sau pačiam taip patinkančia moksline fantastika ir nebelieka vietos niekam kitam. Čia gausu detalių aprašymų, pradedant įvairiausia technika, baigiant mėnulyje veikiančias dėsniais ir jų specifika. Visi aprašymai logiški, svarbūs ir teisingi, jeigu nori tinkamai pajusti taisykles, kuriomis žaidžia autorius, tačiau skaitant gausybė smulkmenų ir faktų suveikia ne knygos naudai ir tu pradedi norėti juos paprasčiausiai praleisti ar prasukti tarsi televizijos reklamas. Tačiau šias iškirpus, beliktų istorija apie merginą, kuri atsiduria nepavydėtinoje situacijoje ir gelbėdama savo kailį tuo pačiu yra priversta gelbėti ir patį Artemidės miestą. Skamba dvejopai, iš vienos pusės – nemažai veiksmo ir įtampos, tačiau iš kitos – savotiškas vakuumas, kuris niekur toliau už tuos kelis burbulius, suręstus mėnulio paviršiuje, neveda.

Taigi, daug detalių ir balasto, kuriuo negalima lengva ranka atsikratyti, nes oro balionas nusklęstų į kosmosą ir paaiškėtų, kad karalius nuogas. Viskas, ką turime, reikalinga ir neišvengiama, ir skaitant knygą susigyveni su tuo tarsi su juodžemiu panagėse.

„Pastaruoju metu supratau, kokie svarbūs yra draugai, o tu – vienas iš geriausių draugų, kokius esu turėjusi. Labai norėčiau susitikti asmeniškai. Be to, kas gi nenori atskristi į Artemidę?

Tai nuostabiausias miestas visatoje.“

Užbaigiama, tuo tarpu, gražiai ir netgi sakyčiau kūrybingai. Ir nors balansuojama ant ribos tarp šabloniškų siuvinių, tačiau pusiausvyrą pavyksta išlaikyti. Už tai tikrai norisi knygą pagirti. Tuo tarpu visa kita – žaidimas nesvarumo būsenoje. Kai esi pripratęs prie vienokių dėsnių, o tau pametėja visai kitus. O tada skaitai ir mechaniškai priešiniesi, tačiau priešindamasis stengiesi prisitaikyti ir adaptuotis. Puslapis po puslapio. Kol viską perskaitęs suvoki, kad tas hipotetinis burbulas, kurį minėjau apžvalgos pradžioje, galbūt nebėra toks hipotetinis – galbūt apie jį iš tikrųjų ir yra ši knyga, o ne apie kažkokį neva realų miestą ant dangaus gilumoje šviečiančios mėnulio kupros.

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Artemis: A Novel
Vertėja/Vertėjas: Aistis Kelertas
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis