Archyvas

Žymių archyvai: Alvydas Šlepikas

virselis-230 maryte

„Tarytum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos:

1946 metai.

Žiema.

Šalta ir siaubinga pokario žiema, nykos metas.“

Nuo šios knygos ilgai laikiausi per tam tikrą atstumą. Nesiartinau ir net neplanavau skaityti. Mačiau, kad ji pastebima, vertinama, komentuojama, tačiau populiarumas turi keistą savybę – atstumti. Todėl galėjo nutikti ir taip, kad iš viso jos taip ir nebūčiau paėmęs į rankas. Vis tik tai padaryti paskatino kita, ne tokia populiari ir ne taip aptarinėjama A. Šlepiko knyga „Lietaus dievas“. Perskaitęs ją, panorau daugiau šio autoriaus tekstų ir žvilgsnis nukrypo į „mano vardas – Marytė“. Taip žingsnis po žingsnio ir priartėjau.

„Netikėtai Eva supranta, kad ji neišsigando šito numirėlio, ji tik nustebo.“

Ši knyga visai kitokia negu „Lietaus dievas“. Čia, vietoje trumpų ir pagaulių istorijų, – proziškos nuotraukos, puslapis po puslapio atskleidžiančios vis didesnį ir ryškesnį piešinį. Tekstas įtraukia akimirksniu. Ir netrukus aplink jau tik juoda, tik šaltis, tik badas, tik malkinėje susispietusi šeima. Viskas taip tikra, kad pradeda spausti iš vidaus. Įsigeria kiaurai ir versdamas puslapius taip paprastai neišdžiovinsi, nes kuo toliau, tuo tamsiau, drėgniau, šalčiau.

Skaitydamas nevalingai pradedi klaidžioti po miškus, po miestelį kartu su vaikais, pradedi tikėtis, viltis, kad galbūt jau tuoj viskas išsispręs, galbūt jau tuoj viskas pakryps į gerąją pusę. Tai ir yra literatūra. Verčianti išgyventi tekstą, o ne ieškoti priekabių.

Tai jautrus romanas. Ir skirtas jis ne pramogai, bet patyrimui. Atminčiai. Būsenoms perteikti. Neleisti pamiršti arba kaip tik – leisti sužinoti. Ir parašytas jis be priekaištų. Toks, kokio reikėjo. O palietus visuomeniškai jautrią temą, tampa itin skaitytinas ir vertingas ne vien kaip literatūrinis kūrinys, bet kartu – kaip atmintis, kaip istorinis liudijimas to, kas vyko ir apie ką daugelis net nenutuokia.

Dažnai galvoju, kodėl kino filmai, kuriuose būna prierašas „paremta tikrais įvykiais“ įsminga giliau. Yra arčiau. Paveikia labiau. Tikriausiai suveikia patikėjimas, kad tai – ne fantazija ir kad aktorių vaidinami personažai po visko nenusivalys grimo ir negrįš į šiltus namus. Kad liks gyventi ten pat, dar ir dar kartą, tose pačiose scenose, dialoguose, vaizdiniuose. Taip ir su šia knyga. Įdomu, kiek jai svorio prideda faktas, kad ji yra „paremta tikrais įvykiais“. Vienaip ar kitaip, be autoriaus įsikišimo ji taip ir liktų tik faktų rinkinys. Be talentingo autoriaus, gebančio ne tik suprasti, bet ir perteikti.

Knyga nėra stora, ją perskaityti neužtrunka. Iš čia, matyt, ir tas pilnas išjautimas. Viskas atrodo tikra, sava, greta. Nuotraukos, epizodai, čia atsimerkiančios, o čia – užsimerkiančios akys.

Tai romanas – dokumentika, o gal dokumentika – romanas, kuriame tikros istorijos šešėlis į gyvą istoriją įpučia dar daugiau gyvybės.

Skaitydamas, kažkodėl pamaniau, kad knyga puikiai tinka mokyklos programai. Nevalingas refleksas. Iš tiesų, knyga skirta visoms ir visiems, neišskiriant nė vieno. Kodėl ji populiari? Todėl, kad paprasta. Aiški. Be nereikalingų žodžių. Ir ja – nori nenori – teks patikėti.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
181 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Lietaus_dievasKad ir kaip būtų keista, šią knygą perskaičiau jos net neskaitydamas. Tiesiog kartkartėmis atsiversdamas ir nejučiomis peržvelgdamas vieną tekstą po kito. Viskas baigėsi tuo, kad kai kurias noveles perskaičiau po du ar daugiau kartų. Ir visai nenusibodo. Ir norisi skaityti dar ir dar. Būtent toks šią akimirką man Alvydas Šlepikas ir jo novelių rinkinys Lietaus dievas.

Novelės (jų čia yra devynios) – kaip niekada tikros, išgyventos, skaudžiai artimos ir artimai skaudžios. Masinančios tarsi saldainiai, kurie ištirpsta nepastebimai. Tai novelės apie kaimą, jo žmones, jų nesumeluotus gyvenimus.

Tekstas lipte limpa prie gomurio. Skanus ir svaiginantis. Štai, ką reiškia poetinė klausa, štai, ką reiškia tekstas, kuriam nereikia jokių specialiųjų efektų, o tik paprasčiausios realybės.

“Šilkaverpis krinta pavargęs, jis kutena berniuko pirštus, lėtai velka didžiulius savo sparnus tiesiog per raides, per nusidėjėlį, kareivius, inkvizitorius, per vyskupo tiarą, per dideles kaip obuoliai miestelėnų akis ir per nuodėmes valančią ugnį.

Berniukas staiga suglaudžia knygos puslapius, palaidodamas didelį pūkuotą drugį dūlančio popieriaus kape.“

Gali pasirodyti, kad tokį tekstą parašyti labai nesunku, tačiau tai – tik masinanti apgaulė, nes tokio teksto taip lengvai (nors greičiausiai – net ir sunkiai) parašyti skaitytojui nepavyktų. O atrodo, kad jis parašytas itin lengvai, vienu prisėdimu, vienu nerūpestingu plunksnos brūkštelėjimu. Šis lengvumas užburia. Lygiai taip pat ir aprašomos istorijos, kurios apčiuopiamos ranka. Ir nėra čia jokių abstrakčių viražų ar didelių filosofavimų. Tiesiog istorijos. Ir to, pasirodo, pilnai pakanka. O tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės, norisi cituoti be jokių sutrumpinimų:

“Girdėjau šūvius. Kažkas inirtingai bando nušauti siužetą. Keistų medžiotojų pasitaiko visur. Netgi bažnyčioje.
O man įdomu pasakoti istorijas. Tai nedėkingas, bet linksmas užsiėmimas. Ar jūs girdėjote istoriją be siužeto?
Kažkas sakė (kažkas aiškiai girdėjo), kad siužetas verčia rašytoją vertinti: smerkti ar teisingi vienus, girti ar peikti kitus.
Mano nustebusiam aš atrodo, jog tai nesąmonė. Kad ir kokie gabūs literatūrologai ją sugalvojo.

Siužeto paprastai nebūna ne todėl, kad rašytojai nenori ko nors vertinti, bet todėl, kad jie yra negabūs ir nesugeba surasti jo realybėje ar savo smegenyse. Gal ir talentingam žmogui siužetas ne visada reikalingas (skaitau S. P. ar H. K. eseistiką džiaugsmingai ir smagiai)? Tik nereikia gąsdinti, kad siužetą kas nors nušovė. Nagi kur tie jūsų šūviai? Ar tik ne tuščiais pleškinate?“

Toks, būtent toks šiame rinkinyje ir yra autorius. Atviras ir nesistengiantis apsimetinėti. O tai, pripažinkime, iš karto traukia. Be to, knyga plona, patogaus formato, tad tokią tik skaityti ir skaityti. Versti puslapį po puslapio, kol tekstą išmoksi atmintinai ir galėsi pasipasakoti prieš miegą. Nes tai – daugiau negu tekstas. Daugiau negu galima pamatyti žvelgiant pro langą. Nieko keisto, kad tokių knygų knygynuose nėra. O ir šią jau nebepatogu prasitęsti trečią (ar ketvirtą?) kartą ir laikas grąžinti į biblioteką.

Rekomenduoju ją visiems, o ypač – gurmanams. Kalbos, poetinės pajautos, paprasto pasakojimo. Ši knyga puikus įrodymas, kad ir iš nieko, iš paprasčiausio kasdienio įvykio galima sukurti literatūrą. Tą tikrąją – raginančią domėtis ir skaityti toliau.

Tad imkite ir skaitykite, perpraskite, mėgaukitės. O pabaigai – Alvydas Šlepikas skaitantis apsakymą “Išleistuvių valsas“. Skanaus. Skanaus du kartus.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
107 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2005 m.

(c) veikiantis