Archyvas

Žymių archyvai: aistra

Pries_nukrentant_i_juraSkaitydamas šią knygą nieko neužsirašinėjau. Skaičiau ir tiek. Nežinau, ar mėgavausi, ar stūmiausi į priekį tarsi smėlin klimpstančiomis kojomis, matyt buvo visko, tačiau skaičiau ir neketinau sustoti, skaičiau ir galvojau apie kažką, o pabaigą sugėriau it paskutinį stiklinėje likusį gurkšnį. Kiek per didelį, kurį susiversdamas gali šiek tiek paspringti, kosėti, išpurkšti pusę vandens atgal. Tačiau nepaisant grėsmės, sugėriau lengvai be jokio dusulio ir kančios, jusdamas kaip jis nuteka mano vidaus indais, kaip susigeria į mane, kaip į jį sutelpa visas vandenynas, banguojantis tarp knygos puslapių. Sugėriau ir pajutau, kad buvo skanu.

Knyga nuosekli ir jos pagrindinis arkliukas – žmonės. Nors kartais jie pernelyg popieriniai, tarsi iškirpti iš blizgančių žurnalų, kiek netikri, o kartais šiek tiek holivudiniai ir per daug nupudruoti, tačiau visi jie juda ir tas judesys hipnotizuoja. Kartais kiek per daug, kartais kiek per mažai, vis balansuojama svyruojant tai į vieną, tai į kitą šoną, tačiau ilgainiui visi tie svyravimai užburia, sukuria ritmą į kurį pradedi atsiliepti. Tas ritmas užvaldo, jis nėra per daug įkyrus, bet ir ne per daug paslėptas, juntamas būtent tiek, kiek reikia, kad jam paklustum, net suprasdamas, kad tai ne jis parenka, o pats sąmoningai pasirenki tokią lemtį.

Ir nors daugelis detalių – padrikai pažirusios tarsi po aprašomos lėktuvo katastrofos, pabaiga jas visas (ar bent jau tai – ką iš jų pavyko surinkti) kažkokiu būdu suveržia. Privatų lėktuvą, žūtis, didvyriškumą, cinizmą, aistrą, filosofiją.

Skaitydamas sirgau, kad viskas baigtųsi. Nesakau, kad gerai, nes tragedijos gerai nesibaigia, tačiau norėjosi, kad viskas baigtųsi bent jau teisingai. Ir tas noras vertė susitapatinti su veikėjais. Tu supranti, kad jie nėra žmonės, o tik tekstas, tačiau vis vien sergi už juos, o tai – stiprioji knygos pusė. Priversti išgyventi kažką (kad ir nedidelę viso ko dalelę) jau yra daug.

Knyga iš tų, kurios skirtos vienam kartui, tačiau man ji patiko. Tai nėra atpalaiduojantis skaitinys, greičiau – padedantis užsimiršti. Žodžiu, pats tas praskaidrinti karantiną ir jo nešamą nežinomybę, pats tas nukreipti mintis kita linkme, kuri visiškai nėra svarbi savo esme, tačiau išlaiko tavo dėmesį ir leidžia perkrauti galvą, perstumdyti debesis, permąstyti artėjančią (o gal jau tik nutolstančią?) milžinišką bangą viduryje tamsaus ir niūraus vandenyno.

„Šešiasdešimtmetis vyras, traukiantis valtį. Surakintomis rankomis. Supančiotomis kojomis. Jis buvo tarsi Haris Hudinis, išskyrus tai, kad nemėgino išsivaduoti. Jei būtų Džeko valia, jis liktų prirakintas prie tos valties amžiams. Galėtų kasdien prikabinti dar po vieną, kol imtų traukti paskui save visą pasaulį, kol pasiimtų mus visus ant savo pečių ir nuneštų į ateitį, kurioje žmogaus galimybės būtų neribotos.“

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Before the Fall
Vertėja/Vertėjas: Kęstutis Choromanskis
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

penki-kampai-1

Tai – romanas, kuris prasideda be įžangų. Jis griebia tavo žvilgsnį ir metasi pas dvi lovoje besiglamonėjančias moteris. O šios visai nesistengia nuo tavęs paslėpti savo aistros. Tokios ir turi būti romanų pradžios. Be ilgų išvedžiojimų ir apmąstymų. Pradžios, sviedžiančios visus klausimus tiesiai į veidą. O atsakymai, jau žinai, laukia pakeliui.

Tai jau antroji mano skaitoma M. V. Lloso knyga, tačiau kaip ir pirmoji, šis romanas taip pat pasižymi aiškiai išreikštu siužetu. Čia nėra betikslio vandens maišymo ar smėlio sijojimo, kai tekstas kuriamas tik dėl masės. Šiuo atveju tekstas – tarsi žemėlapis ir kiekviena pastraipa jam reikalinga kaip gatvė, kurią reikia įsidėmėti ir prisiminti, kad žinotum iš kur atėjai ir kur eini. Tuo pačiu šis žemėlapis kuria įspūdį, kad aprašomas siužetas galėtų būti realus. O jeigu galėtų, vadinasi, toks ir yra.

Kaip ir ankstesnėje autoriaus knygoje, čia vėl karaliauja Peru. Tik šį kartą siužeto atspirties taškas yra tamsioji Peru pusė. O šios kokteilis plakamas iš jau minėtų dviejų moterų, puolusių į nuodėmę, ir iš jų vyrų, vaikystės draugų, besistengiančių vienas kitam padėti. O taip pat iš virš visų galvų sklandančio teroristų ir valdžios šešėlio, išsikerojusios krizės, laukinio kapitalizmo, pigių antraščių ir gilių povandeninių srovių. Kitaip tariant, tai Pietų Amerika, kurios, po tokios knygos, jau nebegali įsivaizduoti kitaip.

„Atėjau jums pasiūlyti bendradarbiauti ir nieko daugiau. Neieškokite penktos katino kojos, žinodamas, kad jis turi keturias.“

Visos gijos susiveda į penkių kampų aikštę, kurioje kiekvienas iš kampų primena bokso ringo kampus ir kovotojus juose, turinčius savas istorijas. Kiekviena jų individuali, tačiau ringas vienas, todėl anksčiau ar vėliau istorijos persipina ir tampa neatskiriamai susijusios.

Skaityti įdomu, skaitydamas net jauti tą karštį, tuos rusvus veidus, tas dulkes, odinių krėslų kvapą. Viskas lyg ir tikra, tačiau svetima, nes ne iš tavo kraujo, o iš to kito, ir todėl nežinai, net negali nuspėti kuo visa tai baigsis.

Tas kitas pasaulis, kurio atšvaitai žavi tiek pat kiek baugina. Vartai juos tarsi istoriją, kuri tau be jokios abejonės nutiktų, jeigu tik įžengtum pro Limos vartus. Tau, nežinančiam žaidimo taisyklių ir nespėsiančiam jų sužinoti, nes viskas vyksta čia ir dabar, be jokio pasiruošimo ar įžangos. Slapti sandėriai, sąskaitų suvedinėjimai, meilė, aistra, šantažas ir apgavystės, kai nėra vieno atsakymo, kurį pasirinkęs galėtumei jaustis ramiai.

O pabaigoje tekstas, vietoje to, kad nusloptų, įsuka tikrą karuselę, kurioje vienus vaizdus mirgėdami keičia kiti. Ir vietoje geismo pasipila kraujas, o šį netrukus pradeda stingdyti baimė, kurią netrukus nugali drąsa. O gal tik – avantiūrizmas. Vienaip ar kitaip, karuselė svaigina ir tau nesinori iš jos ištrūkti.

Bet tai – tik viena monetos pusė. Tuo tarpu kitoje – tipinis atostogų romanas, kurio karštis atslūgsta vos užvertus knygą ir atsidavus ne kažkur tolumoje, o čia ir dabar mus supančio gyvenimo malonumams.

Bet juk kartais kaip tik to ir reikia. Lengvo ir neįpareigojančio skaitymo besibaigiant dar vienai mūsų gyvenimo vasarai.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Cinco esquinas
Vertėja/Vertėjas: Laura Liubinavičiūtė
Puslapiai: 272 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis

neslove-1

Perskaitęs „Barbarų belaukiant“, pradėjau domėtis ir kitais J. M. Coetzee kūriniais. Vis peržvelgdavau juos internete ar knygynuose, kol galiausiai neiškenčiau ir pasitaikius progai (o tuo pačiu ir 40 proc. akcijai) nusipirkau šią knygą. Labai jos norėjau, todėl lūkesčiai buvo dideli. Galbūt net per daug.

Perskaičiau gana greita, tačiau aprašyti delsiau. Gal kiek per ilgai. Jau nepamenu kuo ji kvepia, tad telieka remtis padrikais užrašais.

O juose, ši knyga man primena kino filmą. Tačiau ne tiek savo vizualumu ar tikrumu, kiek tuo, jog visi įvykiai čia stebimi iš ganėtinai saugios distancijos. Tarsi iš už stiklo. Ir ranka jų nepaliesi, nes jie paprasčiausiai per toli. Srovena tarsi upelis per akmenis ir nežinai, ar už posūkio laukia krioklys, ar tik dar vienas posūkis. Nežinai, bet ir nebijai sužinoti, nes viskas saugu, nes pačiam neteks sušlapti.

Knygos centre – literatūros profesorius ir jo moterys: buvusi žmona; meilužė už pinigus; į akį beviltiškai kritusi studentė; galiausiai, dukra. Tačiau, kad ir kiek čia būtų asmenybių, jos iš esmės tik tam, kad per save atskleistų visuomenę (o ji, beje, ne kokia nors įsivaizduojama, o reali – pietų Afrikos). Taigi, romano siužetas nėra pats sau – jis turi kontekstą ir tai suteikia visai kitokį skaitymo pajautimą.

“Ji nesipriešina. Tik stengiasi nusigręžti: nusuka lūpas, nugręžia akis. Leidžiasi paguldoma ant lovos ir nurengiama. Net padeda, pakelia rankas, paskui klubus. Ją purto lengvi šalčio virpuliukai; vos likusi nuoga, tuoj palenda po dygsniuota antklode, įsirausia tarsi kurmis į olą ir atsuka jam nugarą.“

Tai šiek tiek kitokia knyga nei „Barbarų belaukiant“. Iš pradžių – kiek tolima ir mažiau paveiki, tačiau įsiskaičius, pradedi užčiuopti esmę. Tai knyga apie aistrą ir ugnį. Apie kartu su jomis ateinančią nešlovę. Tai knyga apie profesorių ir studentę. Apie tėvą ir dukrą. Apie kūrėją ir kūrinį.

Įdomi, keista, ne iš karto atsiskleidžianti. Viskas čia – paprastais žodžiais ir dar paprastesnėmis situacijomis. Būtent taip ir perlaužiamas skaitytojas. Paprastumu. Tuo, kas už jo slepiasi. O iš tiesų – nesislepia. Tiesiog yra ir tiek. Yra ir bus. Ir visai nesvarbu, ar pasirodys skaitytojas. Ar bus žiūrovas, kuris visą tai stebės. Aistra niekuomet neužgęsta. Jeigu jos nėra – vadinasi ji nurimus, tačiau tik tiek. Iš tiesų, ji tik laukia palankaus vėjo ir lūpų, kurios ją įpūs. Ir pačios sudegs toje liepsnoje.

Knyga gera, tačiau man atrodo, kad tokių gerų knygų – daug. Todėl, jeigu dar neskaitėte „Barbarų belaukiant“ – imkitės jos. O jeigu jau skaitėte – rekomenduoju ieškoti kitos viršukalnės. Tuo tarpu šią knygą rinkitės, jeigu viršukalnės jau ėmė jus varginti, o iš galvos niekaip negalite išmesti J. M. Coetzee vardo.

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Disgrace
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2015 m. (originalas – 1999 m.)

(c) veikiantis