Archyvas

Žymių archyvai: absurdas

nutikimai

Vos pradėjęs skaityti pagalvojau, kad visa tai man kažkur labai girdėta. O tada prisiminiau Juozą Erlicką. Tas absurdas, ta perdėtai rimta išraiška pasakojant beprasmiškus dalykus. Ir tas jausmas, kai tie dalykai virsta nutikimais, pasakojamais užsidarius garaže, po truputį svaigstant nuo automobilio išmetamų dujų.

„Štai syki vienas žmogus ėjo į tarnybą, bet eidamas sutiko kitą žmogų, kuris, nusipirkęs lenkišką batoną, ėjo į savo namus.

Štai, tiesą sakant, ir viskas.“

Vienu žodžiu, absurdas. O absurdą reikia pamilti, reikia jam pasiduoti ir nesipriešinti, kitaip nieko nebus. Nes absurdo nenugalėsi, su juo niekada negalėsi kovoti kaip lygus su lygiu. Jis visada bus šiek tiek virš tavęs. Šiek tiek stipresnis. Šiek tiek greitesnis. Kad ir kiek su juo grumsiesi, pabaigoje vis vien turėsi jam nusileisti.

„Mūsų name gyvena Nikolajus Ivanovičius Stupinas, jo teorija, kad viskas – dūmai. O man atrodo, kad ne viskas dūmai. Gal net ir jokių dūmų nėra. Galbūt nieko nėra. Yra tiktai skilimas. O galbūt ir jokio skilimo nėra. Sunku pasakyti.“

Visi šios knygos tekstai rašyti pirmoje XX a. pusėje, todėl nesunku įsivaizduoti, kad iš tiesų, kaip teigiama ant knygos nugarėlės, tuomet tai galėjo atrodyti ne tik kaip nusistovėjusių normų laužymas, bet ir kaip paprasčiausias chuliganizmas. Taigi, literatūros chuliganas Daniil Charms. Skamba neblogai ir viltingai.

Tuo tarpu pati knyga skaitosi sunkiai, nes vis tenka kovoti su savimi ir su racionalumu, siekiančiu prasimušti į paviršių. Skaitai ir kovoji. Kovoji ir skaitai. O po kurio laiko pradedi abejoti, ar elgiesi teisingai, mėgindamas tą racionalumą nuslopinti. Giliai viduje jauti, kad tas absurdas turi parako, bet šis kažkodėl neveikia. Tik kodėl? Galbūt šią akimirką esi per daug pavargęs nuo mūšio ir nebenori šaudyti? Galbūt tenori mylėti? Abejoji ir abejodamas brauniesi per tekstą tarsi krūmus.

Krūmus, kuriuose mirtis žmones ištinka dažnai ir netikėtai. Be jokios įžangos ir dėstymo. Tiesiog taip. Bedarant įvairiausius apčiuopiamus (nors nebūtinai) darbus. Arba nedarant nieko. Tiesą sakant, mirtis žmones čia ištinka taip dažnai, kad po kurio laiko pripranti prie jos. Ji nebešokiruoja ir nebestebina. Mirtis tampa tik dar viena veikla, galbūt tokia pat absurdiška kaip ir visos kitos. O tada po truputį pradedi jausti malonumą. Jis veriasi lėtai, tačiau veriasi. Bet tu niekur ir neskubi, todėl skaitai toliau ir liudiji tekstą tarsi krūmus, kuriuose šalia mirties veši skausmas. Tačiau taip pat toks paprastas ir absurdiškas, tarsi dantų rakinėjimas krapštuku. Toks paprastas, kad atrodo, jog tai net ne skausmas, o tik skausmo priežastys, tik teorija, tik nesibaigiančios muštynės. Tarsi tradicija, įaugusi į kraują. Tarsi būtų normalu lyg niekur nieko vienas kitam pokštelėti į smilkinį, trinktelėti į ausį, spirti į žandikaulį ir t.t. O jeigu randi laiko visą tai apmąstyti, pradeda vertis tolimesni horizontai. Kiaušinio lukštas, baltymas, trynys.

„Mane domina tiktai „nesąmonė“, tiktai tas, kas neturi jokios praktinės prasmės. Gyvenimas mane domina tiktai savo nevykusiomis apraiškomis.“

Galiausiai ilgesni tekstai tave parbloškia ir priverčia pasiduoti. Perlaužia. Leidžia geriau pažinti ne tik juos, bet ir patį save. O tada ir pamatai, kad gali keliauti toliau. O su tokia knyga – ir labai labai toliau.

Ši knyga gali patikti, gali nepatikti, tačiau tai – literatūra. Kitais žodžiais tariant, gyvenimas. Nors iš tiesų – išvirkščioji to gyvenimo pusė. Bet juk kartais būtent ši pasako ir atveria daug daugiau negu paradiniai kostiumai. Kartais absurdas ir nesąmonės pataiko kur kas tiksliau negu šimtus kartų matyti ir regėti vaizdai. Kartais žingsnis į šalį iš tiesų yra žingsnis į priekį.

Todėl skaitykite. Atsipalaiduokite ir skaitykite. Nebekovokite, nebesipriešinkite ir skaitykite. Ir nesistenkite čia atrasti Juozo Erlicko, priešingai – stenkitės jo neatrasti. Pamatysite kaip tai sunku. O tada jau pamilsite šias šaknis. Pamilsite daug labiau negu vaisius. Suprasite, kad šaknys ir yra tikrieji vaisiai. Na, o toliau – jau tik dangūs ir požemiai. Tad, pirmyn!

Kita informacija:
Vertėja/Vertėjas: Sigitas Parulskis
Puslapiai: 202 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2013 m.

(c) veikiantis

Diagnoze-nepakaltinamas_mediumTurint omeny autoriaus visapusiškumą ir kuriamo kino patrauklumą, šią knygą norėjosi perskaityti jau kuris laikas. Tačiau specialiai jos neieškojau ir nesistengiau įsigyti. Vienaip ar kitaip, galiausiai, keistų atsitiktinumų dėka, ji pati mane susirado ir nugulė į lentyną. O ten neužsistovėjo.

“Diagnozė: nepakaltinamas“ surinkta smulkioji Woody Allen proza. Tai reiškia – po keletą puslapių užimantys tekstai, aprėpiantis pačias įvairiausias temas. Tačiau pagrindinis viso ko vardiklis – absurdas. Ir jis toks ryškus, kad knyga niekaip kitaip ir neapibūdintina. Nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Visiškas ir nepakartojamas absurdo teatras.

Puslapiai pripildyti itin aukšto sąmoningumo reikalaujančio humoro. Žodžiu, tipinis Woody Allen. Toks, kokį galima pajusti ir jo kino filmuose. Ir nors patys tekstai, stilius, dialogai yra paprasti, aiškūs, įdomūs ir įtraukiantys, viskas persmelkta absurdo. Jis meistriškas, tad jeigu ne vis apimantis beviltiškumo jausmas, nebūtų prie ko prikibti. Tačiau skaitant ne vieną kartą kyla klausimas, kam visa tai parašyta? Kodėl? Kokiu tikslu? Tačiau autoriui čia jau nebebūtina atsakinėti, nes į tai atsako ryškiai geltonas knygos viršelis su užrašu „diagnozė: nepakaltinamas“.

„Kai Nydlmanas svečiuodavosi mano namuose, nepamiršdavau, kad jis mėgsta tam tikros rūšies tunus. Prikimšdavau jų pilną svečių virtuvę. Jis buvo per daug drovus, kad man pripažintų savo meilę tunams, tačiau sykį, manydamas, kad liko vienas, Nydlmanas atidarė visas skardines ir mąsliai ištarė: „Jūs visi esate mano vaikai.“

Įpusėjęs knyga supratau, kad visas šis stilius, visa ši povyza, primena J. Erlicką. Geriau pagalvojus atrodo, kad jeigu šis būtų gimęs toli nuo Lietuvos, pavyzdžiui New York‘e, tai būtent taip ir rašytų. Arba kažkaip panašiai. Tuo tarpu dabar, Erlickas mums šiek tiek labiau artimas, nes žaidžia būtent mums (lietuviams) artimomis temomis ir su jomis susijusiu absurdu. Tuo tarpu Woody Allen – labiau kosmopolitiškas.

Kaip jau minėjau, skaitant vis kyla klausimas, kodėl. Absurdas dėl absurdo. Vienas po kito. Vis giliau ir giliau. Ir nors skaityti smagu, situacijos stebina ir įtikina, tačiau jaučiasi, kad visa tai – tik trumpam prisėdimui, tik vienam kartui. Tik tam, kad atsiverstum šią knygą kas pusmetį ir perskaitęs po keturis puslapius, padėtum atgal. Taip ji tikrai geriau veiks, negu nuoseklus ir nepertraukiamas nuo viršelio iki viršelio perskaitymas per dvi savaites.

„Mėnulis apšvietė miegančio Briso kūną. Jis gulėjo ant nugaros, išvertęs storą pilvą ir kvailai išsišiepęs. Atrodė, kad tai net ne žmogus, o kažkoks bedvasis objektas – gal futbolo kamuolys, o gal pora bilietų į operą. Po akimirkos, kai Briso apsivertė ir krintantis šešėlis įgijo kitokį pavidalą, jis tapo lyg iš akies luptas dvidešimt septynių dalių sidabrinis servizas (su salotine ir sriubine).“

Ir taip kiekviename puslapyje, kiekvienoje pastraipoje. Kol patiki viskuo kas sakoma, kol atveri savo suvokimą, kol atsiduodi tuštybės šokiui.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Insanity Defense: The Complete Prose
Puslapiai:
260 psl.
Leidykla: Knygius
Metai: 2010 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis