Archyvas

Autorių archyvai: Rikošetas

Netyčia nutiko taip, kad paskutiniais mėnesiais skaičiau ne vieną panašios tematikos knygą – žemėje įvyksta katastrofa, arba veiksmas vyksta alternatyvioje realybėje, nauja valdžia yra despotiška ir pagrindiniai veikėjai yra sukilę paaugliai. Skaičiau “Hunger games“, “Shade’s children“ ir šią B.Keaney knygų seriją.

Tenka pripažinti, kad pastaroji pasirodė silpniausia. Galbūt dėl to, kad kitas dvi knygas skaičiau originalo kalbomis. Dažnai iš anglų kalbos versti tekstai man atrodo skurdoki, tarytum vertimas supaprastino tekstą ir šis tapo neišraiškingu. Tokios knygos dažniausiai lengvai skaitomos, bet neįstringa atminty, jų nesinori cituoti ar skaityti dar kartą.

Dalį pasaulio valdo daktaras Zigmundas – lyderis, sukūręs Ichorą, magišką vaistą, kuris neleidžia žmonėms sapnuoti ir padeda palaikyti tvarką visuomenėje. Pagrindinis veikėjas – užguitas beprotnamio virtuvės pasiuntinukas Dantė, kurio Ichoras neveikia. Naujas pacientas Ezekielis padeda Dantei ir naujai jo draugei Bėjai ištrūkti iš Tanagro salos ir jie prisijungia prie sukilėlių. Daktarą Zigmundą galima įveikti tik įvaldžius Odilio jėgą ir tam yra ruošiamas Dantė.

Vaikinas nusprendė aplankyti Paukščių Parlamentą. Albigenas jam apie tą vietą pasakojo prieš keletą dienų. Tai buvo seniai bruzgynais užžėlęs parkas šiaurinėje miesto dalyje. Kadaise tai buvo nuostabi pasivaikščiojimų vieta, tačiau po Moartyros gyventojų žudynių niekas sodo neprižiūrėjo. Per neįtikėtinai trumpą laiką gamta pareiškė savo teises. Dabar parkas buvo visiškai užžėlęs, o medžių ir krūmų džiunglės tapo puikia perėjimo vieta tūkstančiams miesto paukščių.

Nusivyliau knygos pabaiga, kurią perskaičius teiškilo klausimas “ir kas iš to?“, o perskaičius epilogą dar kartą, iškilo klausimas “kam reikėjo tų dviejų knygų?“. Veiksmas pakankamai nuspėjamas, veikėjai nepakliūna į netikėtas situcijas, nėra įtempto veiksmo, kurio reikėtų. Taip pat skaitydama norėjau istorijos “background’o“. Kaip Zigmundas tapo lyderiu? Kaip atrado tą Ichorą? Gal galima daugiau išgirst apie Dantės tėvus? Kas tas Odilis? Kaip iš jo kas nors išlenda? Suprantu, kad galima gerą istoriją sulypdyti to ir nepasakojant, bet ši istorija nėra labai jau gera.

Vertinimas: 5/10. Visiškai niekuo neišsiskirianti knyga. Jei norite kažko panašaus, primygtinai rekomenduoju S. Collins “Hunger Games“ (lietuviškai, berods, “Bado žaidynės“).

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: The Hallow People. The Gallow Glass.
Puslapiai:
235 psl (The Hallow People). 155 psl (The Gallow Glass )
Leidykla: “Alma littera”
Metai: 2008 m.
Kaina: 29,99 + 23,99 Lt. Pirkti galite čia ir čia.

Elė – žurnalistė tyrėja, kuri grįžta į savo gimtajį miestelį po daugiau nei dvidešimties metų narplioti senos istorijos – savo penkiolikmetės sesers Andrėjos nužudymo. Pasirodo, dėl to kalėjęs vaikinas gali būti išleistas į laisvę ir Elė negali to leisti.

Po sesers mirties Elės gyvenimas tarytum sustojo ir gimtajame miestelyje ją užplūsta prisiminimai. Taip pat, kiekvienas čia turi savo nuomonę apie nusikaltimą ir pakankamai paslapčių.

Elė išėjo į lauką ir atsisėdo ant sūpynių. Ji ėmė suptis – vis smarkiau, sūpynės kilo vis aukščiau. Elė norėjo, kad jos persivertų, norėjo nukristi iš aukštai, stipriai trenktis į žemę. Gal tada jai taip neskaudėtų.

Autorė yra tituluojama “trilerio karaliene“. Ką aš galiu pasakyti?  Knyga nebloga – siužetas tvirtai “sukaltas“, veikėjų caharakteriai nušlifuoti. Deja, iki mano mėgstamiausio, milijoną kartų skaityto, detektyvo “Mirtis tupykloje“ šiai knygai dar reikėtų pasistiebti 🙂

Tiesa, jei būtų mano valia, tikriausiai išmesčiau velniop paskutinį skyrių (arba jį išplėsčiau), kuriame labai glaustai nupasakojama, kaip sekasi veikėjams praėjus metams po veiksmo, aprašyto knygoje. Byla baigta, tikrasis žudikas jau tikrai nuteistas, visi laimingi, taikosi, bučiuojasi, tuokiasi, augina vaikus – žodžiu, vaivorykštės ir vienaragiai kiekvienam.

Originalo kalba knyga vadinasi “Daddy’s little girl“(liet. Mažoji tėvelio mergytė), lietuviškai – “Tau niekada nebus atleista“. Suprantu, kad kartais pavadinimo negalima pažodžiui išversti, kartais jį stengiamasi pritaikyti lietuviškam skaitytojui. Tačiau, kai ant viršelio perskaičiau “tau niekada nebus atleista“, o atsivertusi knygą – “Mano mylimam tėvui atminti“, šiek tiek sutrikau.

Vertinimas: 7/10. Jeigu mėgstate detektyvus, galiu garantuoti, kad perskaitysite ir jums patiks. Jei gyvenime neskaitėte detektyvo, bet labai norite nors vieną perskaityti, rekomenduočiau pradėti nuo “Šerloko Holmso“.

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Daddy’s little girl”
Puslapiai:
280 psl.
Leidykla: “Alma littera”
Metai: 2011 m.
Kaina: 32,90 lt. Pirkti galite čia.

Pirmas įspėjimas: aš esu pikta ir mėgstu teisti be jokio pagrindo.
Antras įspėjimas: prieš pradėdama skaityti turėjau išankstinį nusistatymą, kad ir kaip blogai tai būtų.

Imdama “Lučianą“ į rankas galvojau:  “Na va, dar vienas “Saulėlydžio“ klonas“. Žinoma, kai ieškai panašumų, jų dažniausiai pavyksta rasti:
– Isabela -> Bela, Rebeka -> Bekė;
– Pirmąją knygoje aprašomą dieną mokykloje Rebeka apsirengia praktiškai idenštikai, kaip Bela “Saulėlydyje“: džinsai, bliuzonas, susivėlę plaukai;
– Rebekos vos nepartrenkia automobilis…

Dabar, kai atsikračiau savo išankstinio nusistatymo, galiu pasakyti tiesą – knyga mane velniškai maloniai nustebino. Po pirmųjų dešimčių puslapių supratau, kad atsiplėšti darosi vis sunkiau.

Rebeka – normali moksleivė, turinti draugų, mylinčius tėvus (tiesa, šie išsiskyrę, mama lesbietė ir Rebeka gyvena kartu su ja ir jos mergina) bei vaikiną, normaliai besimokanti, vaikštanti į vakarėlius ir klausanti muzikos. Vieną vakarą ji krūtinėje pajaučia nepaaiškinamą dilgtelėjimą ir tuomet pasirodo Lučianas, kuris neatsimena, kas toks yra, iš kur atsirado ir nežinia kodėl sapnuoja Rebekos praeitį ir ateitį.

Tamsus liesas siluetas rėmėsi į žibintą ir žvelgė į mane. Veidas – tik blykši dėmė, plaukai juodesni už naktį. Ilgas paltas atrodė per didelis siauriems pečiams. Jis stovėjo tarsi įšalęs. Mirkčiojo tik žibinto šviesa, ji tai įsižiebdavo, tai užgesdavo, vėl ir vėl.

Nuoširdžiai tikėjausi, kad netrukus paaiškės, kad Lučianas yra vampyras (geriausiu atveju – vilkolakis) ir knygą bus galima nurašyti į “šlamšto“ krūvą. Tačiau, tai paaiškėja tik istorijos pabaigoje ir, patikėkite manim, niekaip neatspėsite.

Tada pūstelėjo šviesius plaukus nuo kaktos ir šyptelėjo man.
– Pasilinksmink apeigose, Beke. Bet, priešingai nei tu, aš dar nemutavau į kapų vaiduoklį. O kol iš sielvarto, kad tu išgirstum mano maldavimą, slankiosiu po kapines, deja, praeis dar keli tūkstantmečiai.

Kai, dėl tam tikrų priežasčių, likimas Rebeką ir Lučianą išskiria, ši puola į depresiją, tačiau užuot pirmuoju asmeniu aprašiusi merginos neviltį, I.Abedi tai nupasakoja mamos ir draugų elektroniniais laiškais, į kuriuos Bekė neatsako. Už tai dedu jai didelį pliusą – visas skyrius sudarytas iš elektroninių laiškų, tačiau kiekvieno veikėjo laiškai išskirtiniai ir unikalūs, nors jie išreiškia tą patį rūpestį.

Tiesa, istorijos pabaiga (kurios aš negaliu atsikleisti, nes sugadinčiau skaitymo malonumą) man pasirodė nenatūraliai forsuota, prikišta nebūtinos dramos, o kulminacijoje kiek dirbtinai pritempta. Tokios jos nesitikėjau ir norėjau, kad ji būtų kiek kitokia, tačiau beskaitant autobuse beveik ištraukė vieną išdavikišką ašarą.

Žinoma, aš nebūčiau aš, jei neprikibčiau prie vertimo. Esu šiek tiek išlepinta knygų originalo kalba, todėl dažnai į vertimą žiūriu labai priekabiai. “Lučianui“ turiu prikišti tik keletą smulkmenėlių, dėl kurių galima kaltinti ir pačią lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, vienos iš Bekės papūgėlių vardas yra Džonas Berniukas. Įtariu, kad anglų kalboje tai Johnny Boy. O kad pripučiamas ryklys yra vardu Šarkis nuo angliško shark, o ne nuo lietuviškos šarkos, supratau tikrai ne iš karto.
Skiriu pagiriamuosius žodžius vertėjai už tai, kad angliški dainų tekstai bei citatos knygoje paliktos originalo kalba, o vertimas pateikiamas tik išnašose.

Vertinimas:9/10. Rekomenduoju moteriškai auditorijai, ypatingai tai jos daliai, kuri jaunesnė už mane. Deja, skaitydama retsykiais pasijausdavau tokiai knygai “per sena“.

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Lucian“
Puslapiai:
536 psl.
Leidykla: “Alma littera”
Metai: 2011 m.
Kaina: 39,90 lt. Pirkti galite čia.

Pradėkime banaliai – nuo pradžių. Gerai pamenu, kad panašaus pavadinimo L. Veberio miuziklu susidomėjau ankstyvoje gotiškoje paauglystėje, išgirdusi šią Nightwish dainą:

Kadangi buvo laikai, kai nebuvo torrentų, pamenu tik asilu pažymėtą “emulę“, o internetas ribojo parsisiunčiamų duomenų kiekį ir už kiekvieną papildomą megabaitą plėšė nesuvokiamus pinigus, man pasisekė, kad netrukus šį miuziklą nusprendė parodyti televizorius. O dabar grįžkim prie knygos.

Sunku pasakyti kažką naujo, nes manau, kad didžioji dalis skaitančių yra matę “Operos fantomą“ ar bent jau šį bei tą apie jį girdėję. Autorius istoriją pasakoja jau praėjus beveik trisdešimčiai metų po aprašytų įvykių, todėl istorija kuriama tarytum sudaryta iš laiškų, prisiminimų, dienoraščių nuotrupų.

Paryžiaus operoje keičiasi vadovybė ir sklando gandas apie paslaptingą padarą, primenantį gyvą numirėlį, kurį galima sutikti operos koridoriuose. Vaiduoklis, rašteliuose pasirašantis O.V, kelia tam tikrus reikalavimus operos vadovams, o šie viską laiko piktu pokštu. Tiesa, nepaklusus pasekmių nepavyksta išvengti. Raulis jau seniai seniai myli daininkę Kristiną, kurią pamilsta ir vaiduoklis ir pradeda mokyti dainavimo apsimetęs jos taip laukiamu Muzikos Angelu. Raulis pavydus, Vaiduoklis dar pavydesnis, Kristina sutrikusi ir pasimetusi ir kuo toliau, tuo viskas blogiau.

… bet visos tos kaukolės buvo bežadės, galima sakyti, mirusios. Bet įsivaizduokite Raudonosios mirties kaukę, kuri staiga atgyja ir jos visos keturios juodos ertmės, keturios skylės, liejasi klaikiausiu pykčiu, šėtonišku įniršiu tarsi koks demonas, o jo juodose akiduobėse nėra akių, nes, kaip sužinojau vėliau, jo akys matomos tik tamsoje, kai jos šviečia tarsi apuoko.

Knygoje daug smulkiau atskleidžiama veikėjų motyvacija, nuosekliau nei miuzikle atskleidžiama istorija, papildyta prisiminimais ir praeities įvykiais. G. Leroux papasakoja kaip Operos vaiduoklis (kurio tikrasis vardas – Erikas) atsidūrė Paryžiuje, kur išmoko visų triukų ir net kaip jis tapo tokiu sociopatu. Tiesa, mano nuomone, miuziklo fantomas įdomesnis veikėjas, nei knygos vaiduoklis. Miuzikle jis atrodė “gerietis“, nepaisant visų niekšybių, todėl Kristiną gelbėjantis Raulis kaip tik erzino. Knygoje vaiduoklis tikrai yra blogas, ir nors Kristina stengiasi jį užstoti, ginti, jo gailėtis, jokių šiltesnių jausmų man jis nesukėlė.

Vertinimas: 7/10. Knyga nėra bloga. Tiesiog.. tiesiog ji yra. retas atvejis, kai ekranizacija (jei taip galima pavadinti Veberio kūrinį) yra geresnė už knygą.

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Le Fantome De L’Opera”
Puslapiai:
274 psl.
Leidykla: “Scena”
Metai: 2004 m.
Kaina: Aš radau bibliotekoje, kainos net neįsivaizduoju. Visiems, kurie neskaito bet ko, kas pakliūna po ranka, siūlyčiau pažiūrėti miuziklą.

Na, Rikošetas pagaliau pabaigė universitetą ir ruošiasi darbo biržai, todėl dabar vėl turi marias laiko ir jėgų rašinėti ir čia.

Kol nebuvau čia, daug skaičiau anglų kalba. Todėl dabar papasakosiu, kas paliko didelį įspūdį – Anne Rice “Vampyrų kronikos“.

Šią seriją sudaro dešimt knygų. Į lietuvių kalba šiuo metu yra išverstos dvi: “Interviu su vampyru“ ir “Lestatas“. Pirmąją keletą kartų teko skaityti gotiškuoju paauglystės laikotarpiu, su antraja pirma susidūriau audio knygos pavidalu, paskui teko skaityti ir lietuvišką vertimą. Dar tris skaičiau anglų kalba: “The Queen of the damnned“(“Pasmerktųjų karalienė“), “The tale of the body thief“ (“Pasakojimas apie kūno vagį“), Memnoch the Devil (“Velnias Memnochas (?)“).

Wings stir the sunlit dust
of the cathedral in which
the Past is burried
to its chin in marble.

Ką galiu pasakyti? Kad tai viena geriausių knygų serijų, prie kurios man kada nors teko prikišti savo nagus. Pagrindinis pirmųjų penkių knygų veikėjas – Lestatas, pažįstamas ir iš “Interviu su vampyru“. Tenka pripažinti, kad kadaise Lestatas atrodė pasikėlęs, sadistiškas šunsnukis. Žinoma, toks jis ir yra – prikelia vampyrų pramotę, kuri turi labai radikalių feministinių idėjų, susikeičia kūnu su mirtinguoju ir turi daug problemų, o galiausiai susidraugauja su Liuciferiu. Tačiau jau “Lestato“ viduryje jis pasidaro absoliučiai savas. Suprantamas. Ir vis tiek kvailai užsispyręs kaip mažas vaikas.

Does anyone else know the size of your soul? – Armand to Lestat (The Vampire Lestat)

Nedrįsčiau kibti prie stiliaus. Akivaizdu, kad Anne Rice jį turi, o jei ir ne visur jis vertas pagirų, galbūt man taip atrodo dėl svetimos kalbos. Kartas nuo karto man kildavo klausimų vėl veikėjų motyvacijos, dėl reakcijų, kurios retsykiais atrodydavo “be ryšio“ ir labai netikėtos, galbūt kartais net dirbtinos, kad būtų galima ištempti dar 100 papildomų puslapių. Taip pat pasitaiko monotoniškų epizodų – penktoje knygoje iš eilės aprašomi tie patys veikėjai, todėl nieko stebėtino, kad jų aprašymai, pasakomos frazės ima kartotis. Tenka pripažinti, kad keletą kartų neapsikentusi, užverčiau knygą ir spoksojau į lubas, tačiau po keleto dienų vėl puoliau prie jos, kaip prie pieniško šokolado.

Internete skaičiau atsiliepimų, kad nuo šeštosios knygos “Vampyrų kronikos“ nieko vertos. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, nes mano šeštoji dalis dabar dar keliauja paštu Lietuvos link. Tačiau tai manęs nenustebintų. “Memnoch the Devil“ yra paskutinė knyga, kurioje Lestatas yra pagrindinis veikėjas. Iš daugelio Anne Rice pasisakymų galima spręsti, kad šiam personažui ji jaučia didelę meilę, ir turėtų būti daug sunkiau kurti šiam pasitraukus.

I am the Vampire Lestat. This is what I saw. This is what I heard. This is what I know! This is all I know. Believe in me, in my words, in what I have said and what has been written down. I am here, still, the hero of my own dreams, and let me please keep my place in yours.
I am Vampire Lestat.
Let me pass now from fiction into legend.

Aš suprantu, kad šiais sunkiais laikais kiekvienas, manantis, kad turi šiek tiek geresnį literatūrinį skonį, nei paprasta pliauska, susiraukia ir ima spjaudytis išgirdęs žodį “vampyras“. Bet čia ne tai. Nuoširdžiai rekomenduoju visiems, kuriems pavyks gauti šias knygas, jas paskaityti, o Lietuvos leidykloms, paskubėti jas išversti į lietuvių kalbą.

Jau trečia ir paskutinė S.R.Green knyga apie kurią jums papasakosiu dabar (labai nesidžiaukit, turiu dar keturias 🙂 ).

Šita knyga vėl pasakoja apie Hauką ir Fišer – Haveno gvardijos kapitonus.  Jie tikrai nėra subtilūs profesionalai ir mieliau kapoja, nei ieško diplomatinio sprendimo.

Kadangi begaudydami šnipą Haukas ir Fišer užmušė visus, kurie galėjo suteikti kokios nors informacijos, už bausmę jiems tenka apsimesti aukštuomenės nariais (Havene šis nusikaltimas baudžiamas mirtimi) ir infiltruotis į Maknilų tvirtovę, priklausančią vienai iš garsiausių aukštuomenės šeimų, nes paskutiniais duomenimis ten slepiasi šnipas. Maknilų giminė ką tik išgyveno vyriausiojo sūnaus ir tėvo mirtis, todėl tvirtovėje vyksta testamento skaitymas. Haukas ir Fišer apsimesta tolimais giminaičiais iš karalystės pakraščio.

Siauru takeliu į kalną kilo Haukas; kūną standžiai apgobęs apsiaustas, galva palenkta prieš vėjo gūsius. Užkilus ant skardžio pūtė stiprus ir geliančiai šaltas vėjas. Čia augančios laukinės žolės, atrodė, buvo nuolatos priplotos prie žemės, o aplinkui, kiek akys užmatė, buvo plikos uolos. Haukas nesistebėjo pajutęs čia siaučiančių vėjų jėgą. Kas tik išdrįsdavo pakelti galvą virš žemės paviršiaus už įžulumą tikriausiai būdavo išraunamas su šaknimis. Haukas lėtai apsižvalgė ir susiraukė pamatęs šiek tiek priekyje ant uolos krašto jo laukiančią ir į jūrą žiūrinčią Fišer. Jis kelis kartus giliai įkvepė, stengdamasis, prieš eidamas pas ją, atgauti kvapą. Ilgas, status takas nuilsino, o jis nenorėjo, kad Fišer tai sužinotų. Ji tik priekaištautų, kad nėra pasirengęs, ir verstų laikytis kitos dietos. Haukas nekentė dietų. Kodėl visas sveikas maistas turi būti toks neskanus?

Po kiek laiko paaiškėja, kad šnipas nėra vienintelė Hauko ir Fišer problema. Į laisvę ištrūko tamsus Maknilų giminės prakeiksmas ir kelia pavojų visiems, dėl testamento skaitymo kerų, įstrigusiems tvirtovėje. Visa kita sužinosite perskaitę, jei žinoma, skaitysite 🙂

Stilius niekuo nesiskiria nuo prieš tai aprašytų S.R.Green knygų. Viskas paprasta, aišku ir be jokių seilionių. Tiesa, šioje knygoje šiek tiek daugiau lengvo humoro ir šiek tiek komiškų situacijų.

Įvertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Hawk & Fisher: Wolf in the Fold ”
Puslapiai:
204 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m.
Kaina: Nes tikra, kad pavyktų rasti kur nors įsigyti. Aš radau bibliotekoje. Manau elektroninė versija anglų kalba tikrai mėtosi kažkur internete.

Kita Simon R. Green knyga.
Haukas ir Fišer – gvardijos kapitonai, vyras ir žmona. Jie nuolat įsivelia į kokį nešvarų reikalą, nugriauna smuklę, jei alus būna skiestas ir apskritai yra “bad-ass couple“.

Man patinka kaip S.R.Green kuria Haveno institucijas – įvairiausios tarybos, gvardija, burtininkų mokykla, seserijos… Šioje knygoje svarbiausia – Dievų gatvė. Tai vieta, kur negalioja įprasti logikos, traukos, fizikos dėsniai. Šioje gatvėje pakanka vietos visoms religijoms, o tvarką palaiko Dievų Apsaugos būrys (religiniai fanatikai turi polinkį kelti riaušes dėl smulkmenų) . Tačiau kažkas pradeda žudyti Dievus. Tiksliau, būtybes, kurias žmonės laiko Dievais.

Pati gatvė buvo nerami. Gatvėje buvo mažiau žmonių negu anksčiau, ir tie patys dūmė savo keliu nuleidę galvas ir nudelbę žemyn akis. Gatvės pamokslininkai rypavo apie Visatos žūtį ir visapusišką susinaikinimą. Išsidažęs klounas, į kraujuojančias akis įsismeigęs skustuvo ašmenis, dainavo liūdną dainelę apie meilę ir netektį. Du šešėliai kaip pasiutę gyvuliai puolė vienas ant kito. Aukštas kampinis pastatas sutirpo ir pradėjo tekėti kaip karštas vaškas. Papuolę po juo klykė agonijoje.

“Dievų žudikas“ – tai fantastinis detektyvas su šiek tiek netikėta pabaiga. Apie vertimo kokybę ir S.R.Greeno stilių aš jau kalbėjau. Dirbtiniausi atrodė Hauko ir Fišer santykiai: kai didelė ir bloga pabaisa ją įsitraukia į savo olą, jis bėga iš paskos, ją gelbėja ir klausia “ar viskas gerai, o mylimoji?“. Gal ir nieko blogo, bet skamba labai dirbtinai. Žinoma, gali būti kad ir dėl to kaltas prastas vertimas.

Ir aš tikrai norėčiau, kad “Hauko ir Fišer“ serija būtų ekranizuota.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Hawk & Fisher: The God Killer”
Puslapiai:
203 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m.
Kaina: Irgi berods mačiau pirkti sena.lt puslapyje. Taip pat čia galima rasti keleton S.R.Green knygų elektronines versija lietuvių kalba.

Perspėjimas: jei nemėgstate fantastikos, o ypač tos, kuri nebuvo ekranizuota ar viešai išgirta, jums labai labai labai nepatiks trys mano recenzijos. Atsiprašau 🙂

Kai buvau gal keturiolikos labai mėgau skaityti fantastines knygas ir Simon R. Green buvo geriausias rašytojas, kurį atradau. “Kylantį Mėlyną Mėnulį“ skaičiau gal kokius dvidešimt kartų. Todėl kai visai neseniai Adomo Mickevičiaus bibliotekoje apatinėje lentynoje radau keletą S.R.Greeno knygų, susirinkau visas.

Beveik visų knygų veiksmas (iškyrus ‘Sėlinančios mirties“ seriją arba tas, kurių dar neskaičiau) yra susijęs su Tamsiaja Giria arba Havenu – Žemosios Karalystės uostu. Kadaise patekėjo Mėlynasis Mėnuolis ir Tamsioji Giria ėmė plėstis, visos joje slypėjusios pabaisos ir demonai pradėjo puldinėti miestus. Kai ilgoji naktis baigėsi, daugelis karalystės vietų liko paveiktos magijos. Vyko keisti dalykai.

“Žemėje tarp numirėlių“ pasakojama apie Dankaną Maknilą, Konstancą, Šokėją ir Džesiką Flint – reindžerių komandą, kurios užduotis – ištirti kas nutiko pasienio forte, iš kurio jau mėnesį nebuvo girdėti jokių žinių. Komanda fortą randa tuščią ir užrakintą iš vidaus. Visur tik dulkės, sudžiuvęs kraujas ir šiurpi atmosfera.

Asmeniškai man patinka fantastiniai gyviai, kuriuos kuria S.R.Green: troliai, milžinai, prisikėlę numirėliai. Visi jau ne kartą girdėti, bet aprašymai nors ir vyriškai siauri ir tikslus, maloniai skaitomi.Veikėjai irgi gana standartiniai: Dankanas – kapitonas, persekiojamas kaltės dėl žuvusios komandos narės, Konstanca – ką tik į komanda priimta burtininkė, kurios sugebėjimais niekas nepasitiki, Šokėjas – kardo meistras, tikras “erelis“, Džesika – Šokėjo meilužė, atliekanti ir dalį mamos funkcijų.

Flint šmirinėjo rengdama guolį Šokėjui. O jis kantriai tai stebėjo. Šokėjas buvo beviltiškas praktiniuose gyvenimo dalykuose. Jis netgi nemokėjo pasikinkyti arklio, o jei jam reikėtų gaminti pačiam maistą, tai numirtų badu. Tačiau niekas jam dėl to nepriekaištavo. Šokėjas buvo gabus kitose srityse.

Rašymo stilius šiek tiek kapotas, nieko vaizdaus nereiktų tikėtis. Iš dalies manau, kad dėl to kaltas vertimas. Jau ne kartą minėjau, kad fantastikos knygos Lietuvoje verčiamos itin prastai. Taip pat manau, kad tai vaizdumo trūkumą lėmė ir tai, kad dažniausiai fantastikos knygas rašo vyrai, kuriem nesvetimi tikslieji mokslai, ir jie mąsto praktiškai: kam rašyti “pro langų plyšius krito saulės šviesa, kuri šoko dulkėse lyg tūkstančiai mikroskopinių fėjų“, jei galima rašyti “ant dulkėtų grindų pro langą krito šviesa“ 🙂

Pagaliau mergina atėjo į valgomąjį, kur vakarieniavo šimtai vyrų, moterų ir vaikų. Niekas jos nepastebėjo.Ji priėjo prie artimiausio stalo ir pamačiusi, ką jie valgo, pasibjaurėjusi susiraukė. Mėsa lėkštėse buvo žalia ir kruvina, joje raitėsi lervos, kurios šliaužiojo po stalą. Nuo stalo karojo raudonos varvančios žarnos, pilnos paukščių galvų, jų akys atrodė gyvos ir viską suprantančios. Burtininkė nusisuko ir tik tada suvokė, jog vyras sėdintis priešais ją prie stalo, negyvas. Jo gerklė buvo dukart perrėžta. Kraujas tekėjo kaklu žėmyn po marškiniais. Jis mandagiai nusišypsojo Konstancai ir pasiūlė taurę. Ji iki kraštų buvo pilna kraujo.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Down among the dead man“
Puslapiai:
188 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m. (originalas – 1993 m.)
Kaina: Mačiau pirkti sena.lt puslapyje. Taip pat čia galima rasti keleton S.R.Green knygų elektronines versija lietuvių kalba.

Iš tiesų nesugebėjau suprasti, kodėl šita knyga yra “must read“ sąrašuose. Būna knygų, kurios turi nerealų siužetą. Būna knygų, kurios jo iš vis neturi, tačiau jauti kažkokį emocinį ryšį.
O “Getsbis“ tai paprasta istorija, su kuria emocinio ryšio neužmezgiau. Vienintelio tikrai įdomaus (ir ganėtinai kvailo) veikėjo likimas tikrai ne pats geriausias, o Aisas tikriausiai pasakytų tą patį, ką ir apie “American Beauty“ (Amerikietiškos grožybės) pabaigą – “moral fagatory“.
Labiausiai man patiko viena detalė – savartyne gulintys dideli akiniai (sena okulisto kabineto reklama), kurie lyginami su stebinčiu Dievu.

Ar rekomenduoju? Kad sąžinė negraužtų.

Vertinimas: 5/10.

Pradėsiu nuo kito galo. Ar man patiko? Nežinau. Manau, kad taip, nors tikrai neperskaičiau vienu prisėdimu – bent porą kartų numečiau į šalį ir skaičiau kažką kitą.
“Lolita“ man sukėlė gana dviprasmiškus jausmus. Visų pirma – tai mergaičių tvirkintojo pasakojimas, kai jis trokšta suvilioti dešimtmetę ar dvylikametę mergaitę. Tačiau visų antrą, Hubertas hubertas atrodo visiškai beviltiškai įsimylėjęs vyras – jis daro viską, ką tik gali, perka viską ką tik gali, kaip drėgnas skudurėlis valkiojasi iš paskos, tačiau nesulaukia nė mažiausio švelnumo ar kitokio malonaus atsako. Tiesa, man nepatiko paskutinis penktadalis knygos.

Ar rekomenduoju? Žinoma. Nes tai ne tik knyga, bet ir įdomi protinė patirtis.
Vertinimas: 8/10

(c) Rikošetas