Greta Dirmauskaitė – pãžeme

Visada smagu skaityti debiutą. Nes jame (kad ir koks bebūtų) glūdi ta nepažabota kibirkštis, nežinojimo šaltinis, drąsa bandyti nekreipiant dėmesio į tai, kas vyksta aplink. Jaunas žmogus triumfuoja kiekvieną dieną, net ir negebėdamas to įvertinti ar pastebėti kokių nors to triumfo įrodymų. Jis tiesiog triumfuoja, nes nežinomybė yra tamsi naktis ir joje visi keliai teisingi 🙂

„Kartais naktį, prieš užmigdama, girdžiu aižėjantį ledą. Pašokusi kartoju: sternum, clavicula, tibia, radius, pes, scapula, costae. Aš turiu gelbėti žmonės – tokia mano lemtis. Turiu juos gelbėti, nes visada būsiu skolinga.“

Knygos idėja įdomi. Ir nors knyga vientisa, ji užpildyta ne vienu ilgu tekstu, bet daugybe nedidelių fragmentų, kurių kiekvienas pasakoja vis kito veikėjo istoriją. To, kuris būtinai šmėsteli prieš tai buvusiame fragmente. Taigi, tam tikras blyksnis, šokantis nuo vieno teksto ant kito. Įsiskaitęs pajunti ritmą, pradedi spėlioti apie kurį iš blyksnių bus kitas epizodas, o tuomet nekantriai tikrini, ar buvai teisus ir mąstai apie tai, kur viso to pabaiga.

„Nuo užšalusio ežero jį pabaido sniego rutulys. Jis praskrenda virš senyvo vyro, einančio tvirtu žingsniu link mergaitės kitame krante. Vyro erdvė pamažu plečiasi ir bando apimti mergaitę. Tai matydamas paukštis priskrieja arčiau ir stipriai suplasnojęs sparnais padalija erdvę pusiau. Vyras nueina tolyn. Erdvės grįžta į savo vietas. Nors savo vietų jos niekada neturi.“

Vis tik ilgainiui idėja pasirodo įdomesnė už pačią knygą, už tekstą, už tuos žmones virš kurių lekia skaitytojo akis. Jie visi plūduriuoja paviršiuje su savo istorijomis ir, deja, bet juose nėra gelmės, nėra inkaro, kuris skandintų ir tau pradėtų rūpėti bent vieną iš jų išgelbėti.

Autorė moka rašyti. Kaip pirmoji knyga, ji tikrai nusisekusi, nes rišli, turi viziją, tam tikrą intrigą, tačiau lygiai taip, kaip pirmoji knyga, – tai tik atspirties taškas. Šuolis. Ir kol kas dar sunku pasakyti į kurią pusę ir kaip toli. Ir kaip svarbu tai bus pačiai autorei (jeigu iš viso svarbu?).

Tai knyga, kurią perskaitęs atsimeni detales, bet ne visumą. Atsimeni idėją, bet ne jos išsipildymą. Atsimeni, kad vos kiek atitraukęs dėmesį, likdavai stovėti vienas su savimi ir traukinio jau nematyti. Nes autorė nelaukia tavęs. Kai kuriose vietose ji grumiasi su savimi, bando sau įrodyti, kad pavyks. Tik ne visada skaitytojui paaiškina, kas ir kodėl.

Tai tarsi savotiškos varžybos, kurių pabaigoje nesi tikras, kas laimi, o kas pralaimi. Atrodo, visi išsiskirsto dar iki apdovanojimų ceremonijos. Visi vienodai laimi, vienodai pralaimi, yra vienodai nesvarbūs. Sukasi kažkur pažemėje. Tarsi stebėtum juos iš paukščio skrydžio (apie tai pasižymėjau dar prieš perskaitydamas knygos pabaigą ir pasirodo, tam tikra prasme pavyko ją nuspėti). Tas pats paukščio skrydis matosi ir ant viršelio, vizualizuodamas žemiškų rūpesčių nereikšmingumą.

Kita vertus, juk tokia ir yra knygos idėja – parodyti kaip viskas tuščia ir nesvarbu (?). Ir ta prasme, autorei pavyksta pasiekti savo. Debiutuoti. Truputį apgauti ir truputį pasiduoti inercijai. Svarbiausia, kad ji siekia šviesos. Dar ir dar kartą. Liečia ryšių grandines, kol pastangos pradeda šviesti nučiupinėto metalo spindesiu. Ar to pakaks, kad sektų tolyn (tiek autorė, tiek skaitytojai)? Laikas parodys 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 152 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: