Leena Lehtolainen – Priesaikos laužytojas

Suomių autorės kriminalinis romanas. Ir tai jaučiasi. Šiaurės atskirtis ir atstumai. Būtent tuo ir išsiskiria ši knyga – atskirtimi tarp dedamųjų (kad ir kas jos bebūtų).

„Veronika žiūrėjo tiesiai į jį. Neklausyk Pavo. Aš taip pat moku derėtis. Padarau nuolaidą parduodama dviejų šimtų kvadratų namą ir pusės hektaro sklypą, bet dėl to, kad žinau tikrąją jo kainą. Kartu su Kasperu dalyvaudavau priėmimuose ir pripratau šnekinti ponias, kurių sutuoktiniai mano vyrui naudingi. Šį žaidimą žaidžiu net geriau nei tu. Juk kortas dėlioju penkiolika metų ilgiau už tave. Neužmiršk šito, Pavai Vainijau.“

Romanas plėtojasi tarsi į vieną puodą būtų sumesti skirtingi ingredientai. Visi pakankamai savarankiški, lyg ir nė vienas neišsiskiria iš visumos, tačiau tuo pačiu kiekvienas labai individualus, nes nešasi savo istorijos dalį, kuri sodri, tiršta ir galėtų puikiai gyventi be kitų prisilietimų.

Bet juk ir gyvena. Ir skaitant atrodo, kad tie ingredientai tarpusavyje nesusiplaka, nesusimaišo į vieną derinį ar košę, o yra tiesiog aplink stumdomos skirtingos detalės, ieškant, kuri kur geriausiai derėtų ir tiktų.

Knygai persiverčiant į antrąją pusę vis dar mąstau, kaip viskas išsispręs, nes visi veikėjai savotiškai vienodi, t.y. nedrąsūs, baugūs, lyg nutapyti viena ranka, visuose persišviečia tas pats vidus. Atrodo, kad autorė gali jais manipuliuoti kaip tik nori, nes jie pilnai nuo jos priklausomi ir todėl viskas tėra mažas teatras, kurio scena neišlipa iš autorės galvos ribų.

Kita vertus, gal toks vaizdas susidaro, nes tarp detalių visur yra oro tarpai ir tai reiškia, kad skaitytojas turi daug galimybių įkvėpti, o tuose įkvėpimuose jis spėja pagalvoti ne tik apie tai, kas vyksta, bet ir apie tai, kodėl vyksta būtent taip, o ne kaip nors kitaip.

Knyga juda į priekį savyje nešdamasi savotišką ritmą, kuris nėra vientisas. Jis pulsuoja ir tai padeda labiau autorei nei skaitytojui. Vis tik įdomu, kuo viskas baigsis. Įdomu, ne pati pabaiga, o sprendimas ir pasirinkimas. Nes autorės ranka labai aiškiai regima virš scenos. Įdomu ne jausmas, o detalių kompozicija, nes būtent tai ir yra šios knygos esmė – siekis sukomponuoti detales taip, kad vienas plius vienas virstų trimis.

„Nenoriu pasakoti. Nes tai taps tiesa. Nenoriu įtraukti tavęs, Aina, dar giliau, ten, kur nereikėjo įtraukti. Kodėl jie nepasirinko kito ežero – didesnio ir gilesnio, kodėl nesurišo rankų tvirčiau? Tada nereikėtų rinktis išeičių, žadančių gyvenimą. Dabar atrodo, kad mirti lengviau nei spręsti, kas įvyks kito žmogaus gyvenime.“

O viskas baigiasi taip, kad pagaliau nebekyla klausimų, kodėl. Šimtu procentų nuosekliai ir logiškai. Būtent nuoseklumas ir lydi šią knygą kiekviename žingsnyje, nuo pradžios iki pabaigos. O jau tada labai tinka ir pasigyrimas ant knygos nugarėlės apie parduotus milijoninius tiražus. Nebūtinai masiškas dalykas yra prastas, bet masės srovė vienareikšmiškai nuneša ir užgožia viską, kas pasipainioja aplinkui (pavyzdžiui, tokie balsai tyruose).

Taigi, knyga – kaip autorės vidaus atspindys. Puikiai jaučiasi, kad viskas čia – iš vieno kūno, juo prasideda ir baigiasi, iš jo išteka ir po kurio laiko subėga atgal. Ir vienetas visada lygus vienetui. Logiška, tvaru ir labai nesunkiai įrodoma.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Valapatto
Vertėja/Vertėjas: Aida Krilavičienė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: