Muriel Barbery – Ežio elegancija

Knyga lėta ir dygi, puikiai susišaukianti su spygliais (kas tai per vaisius?) ant pirmojo viršelio. Bandau ir iš vienos, ir iš kitos pusės prieiti prie teksto, tačiau jis tik duria, šiepia dantis. Ir sunku suprasti, ar tai daro ironiškai, ar norėdamas pagąsdinti (užpulti?). O gal iš paprasčiausios nevilties? Tarsi stebėtum žmogų su kauke ir negalėtum nuspėti – šypsosi jis ar tik nebyliai tave keikia.

Knygos kiautas toks storas, kad vos pradėjus skaityti iš karto matosi, norint jį pralaužti reikės kažko daugiau negu įprastas kūlverstis ar koks kitas pigus triukas.

„Civilizacija – tai pažabotas žiaurumas, vis dar neiškovota pergalė prieš primato agresyvumą. Kadangi primatais buvome, primatais liekame, nors ir išmokome gėrėtis keletu kamelijų ant samanų. Kaip tik tokia ir yra ugdymo paskirtis. Ką reiškia ugdyti? Tai nepailstamai siūlyti kamelijas ant samanų, kad nukreiptume gyvūnišką polinkį, nes jis niekada neišnyks ir nuolat kels grėsmę trapiai išlikimo pusiausvyrai.“

Čia nemažai klaidžių kelių, filosofinių apylankų, salelių, kambarių. Ir tie kambariai pilni oro, kuris pridusęs, tačiau pravėrus langus jo prieina tik dar daugiau, todėl ir tekstas atrodo klampus bei savitikslis. Tačiau tai ne pelkė, kuri įtrauktų, o kelias (bekelė?), kuriuo eidamas nelieti kojomis žemės, todėl negali tiksliai įvertinti, koks jis ir kur tave veda.

Nemažai nuorodų į politiką, ekonomiką, jau minėtą filosofiją, bet kad ir kiek delnai užgriebtų, knyga manęs nepasiekia ir praeina kažkur šalia. Braukia kitu dažniu ir neįvyksta tas trumpas sujungimas, kuris padėtų įsisąmoninti ne tiek tekstą, kiek tai, kas slepiasi tarp eilučių. O be to žybtelėjimo, impulso, jos susipynusios, pablukusios, neturinčios jokių ambicijų tave stebinti. Žodžiu, skaitymas primena vaikščiojimą ratais, bergždžiai beieškant įėjimo vidun.

„Po šito atlieku durininkės pareigas ir pirmąkart per dieną turiu laiko pamąstyti. Vakarykštis pasisėdėjimas grįžta su keistu prieskoniu. Jaučiu malonų žemės riešutų kvapsnį, bet ir miglotos baimės pradžią. Stengiuosi nuo to atitrūkti įnikdama laistyti visas namo laiptinės gėles – tokio pobūdžio darbą laikau žmogiškojo intelekto antipodu.“

Iš kitos pusės – tai knyga, kuri taiko į (sakykime) prancūzišką intelektualumą, gurmaniškas vaišes. Taiko ir pataiko. Tačiau klausimas, kiek joje yra svorio, o kiek svorio imitacijos. Kiek mėsos, o kiek tik mėsos pakaitalų. Galbūt tikslinė auditorija gebėtų įvardinti vos užuodusi pirmuosius kvapus, tačiau man nepavyko pralaužti šio kodo.

Ežio elegancija – puikus pavadinimas knygai, kuriai netiks bet koks skaitytojas. Jai reikia to vienintelio ir nepakartojamo. To išskirtinio, laukusio ne kokios nors kitos, o būtent šios knygos. Ar toks egzistuoja? Net neabejoju. Tačiau atrodo, kad ši knyga tokį skaitytoją pirma turi su(si)kurti ir tik po to pilies vartai atsivers. O aš? Aš tik slankioju aplink, mindžikuoju vietoje, murmu kažką po nosimi. Taip ir išsiskiriame, atrodytų, net nesusitikę.

„Nelabai turiu iš ko rinktis. Vėl teks traukti į biblioteką ir bandyti susirasti fenomenologijos pagrindus. Paprastai vengiu visų tų sąvadų ir santraukų, kurie skaitytoją sukausto scholastinio mąstymo grandinėmis. Tačiau padėtis per daug rimta, kad leisčiau sau prabangą išsisukinėti. Fenomenologija man nepasiduoda, ir aš negaliu šito pakęsti.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
L’élégance du hérisson
Vertėja/Vertėjas: Eglė Juciūnaitė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: