Jørn Lier Horst – Katarinos kodas

Tamsa ir šaltis. Dulksna. Tas metų laikas tarp rudens ir žiemos, kai viskas žemiausiame taške ir nėra jokios vilties išsigelbėti. Kai šlapia ir šalta. Kai gelia rankas ir drėksta kojos. Kai norisi užsidaryti kur nors šiltai ir ramiai, tačiau net ir užsidarius, vidus lieka neramus, nes kažkas kankina, veržiasi, spaudžia. Tokia ir ši knyga – neria gilyn į senus klausimus į kuriuos jau kadaise buvo (ir ne vieną kartą) atsakyta, tačiau visi atsakymai vis dar ne atsakymai, jeigu jų negalima įrodyti, paliesti, pačiupinėti.

„Be melo neatliksi jokio tyrimo. Visi meluoja. Retas riečia melą tiesiai į akis, bet dauguma vienaip ar kitaip vengia tiesos. Kalba dviprasmiškai, ką nors nutyli, perdeda, norėdami tapti įdomesni, kažką pagražina arba nuslepia informaciją, dėl kurios gali pasirodyti prastai. Be to, taip jau būna, kad dažniausiai žmones klaidina atmintis, prisiminimai labai skiriasi nuo to, kas iš tikrųjų įvyko. Ir, užuot prisipažinę, kad neatsimena, tuščius atminties plotus jie tiesiog užpildo tokiais įvykiais, kokių tikėtųsi, o tai dažnai nulemia kitų girdėti ar matyti dalykai. Norint atskleisti tokį melą, reikia turėti kitokios informacijos ir galėti įrodyti.“

Apie šią knygą rašoma, kad tai – kriminalinis romanas. Ir išties. Ne tiek detektyvas, kiek romanas. Ne tiek tam, kad skaitytoją apgautų ir nustebintų, kiek tam, kad papasakotų istoriją, kuri teka tolygiai ir rišasi tarsi siūlų kamuolys. To kamuolio viduje – daug įtampos, nerimo, slegiančių pauzių ir tylos už kurios vis stengiamasi pasislėpti, tačiau kas kartą nesėkmingai, kas kartą išlenda ausys, ragai ar skverno kampas, o tada jau jų neišsiginsi – jie plazda, spurda ir neleidžia atsipalaiduoti.

Kas pasirodė keista – tai pakartotiniai veikėjų liudijimai praėjus tokiai gausybei metų nuo aptariamų įvykių. Atrodo, visi tarsi niekur nieko, vaidina savo rolę, kurios žodžius ką tik pasikartojo, visi žino, ko iš jų tikimąsi ir stengiasi nenuvilti.

Tokia knyga vienu metu ir įtempia, ir ramina. Ir pasakoja, rodo tau prieš akis kiek pablukusius vaizdus, ir tuo pačiu patikina, kad visa tai – už neįveikiamo stiklo, todėl gali būti ramus, esi apsaugotas nuo to, kas vyksta knygos puslapiuose. Tas šaltis ir drėgmė ne tavo batuose, akyse ir plaukuose. “Katarinos kodas“ kaip albumas, kurį versti įdomu, tačiau jis visą laiką primena, kad nuotraukos jame – ne tavo ir ne tu iš jų beldiesi bei bandai išsiveržti į paviršių.

Knygos pabaigoje visi siūlų galai surišami ir tavo vidų užplūsta taika. Įtampa atlėgsta, o lempų šviesos nervingai nebetrūkčioja, tik šviečia ir šildo. Apie tai ir yra šis pokalbis. Apie poreikį išpažinti tai, kas tave slegia, slėgė, tačiau nebeslėgs. Tarsi krūvelė neperskaitytų knygų ant palangės. Tarsi purvini batai, kurių vis neprisiruoši nuplauti. Tarsi lietus, kuris tau be galo patinka, tačiau tik tol, kol žvelgi į jį pro langą.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Katharina-koden
Vertėja/Vertėjas: Giedrė Rakauskaitė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: