Oyinkan Braithwaite – Mano sesuo, serijinė žudikė

Tai knyga, kurią perskaičiau vienu atsikvėpimu, sėdėdamas autobuse “Palanga – Vilnius“. Ji puikiai tiko tokiai kelionei. Užteko perskaityti ir dar liko laiko susidėlioti kylančioms mintims, uždaryti atsivėrusius langus, pagalvoti, kas ir kodėl dienos pabaigoje mus priverčia šypsotis.

„Pasak gandų, į pasimatymą ją pakvietė pačią pirmą dieną – penkiolikmetis iš aukštesnės klasės. To dar niekas nebuvo regėjęs. Vyresniųjų klasių berniukai išvis nepastebėdavo jaunesnių vaikų, o kai pastebėdavo, retai kada dėdavo pastangų, kad santykiai taptų oficialūs. Ji pasakė „ne“. O man viskas tapo aišku kaip dieną.“

Kai knygos anotacijoje ar reklaminiuose šaukiniuose (bet kurioje iš nugarėlių) būna paminimas humoras (suprask, knyga jo prisotinta), tai iš karto nuteikia gana skeptiškai, nes dažniausiai šis akcentas naudojama kaip vėliava, kurios pačioje knygoje nerasi. Ji lyg ir yra, tačiau neplazda. O ėmus ieškoti, nieko nepeši ir pažadas lieka pakibęs ore, nusėdęs kažkur paraštėse, pamestas, nerastas, pasiklydęs. Šiuo atžvilgiu pastaroji knyga labai smarkiai neišsiskiria iš aukščiau paminėto srauto, tačiau užvertęs knygą dar kurį laiką nenustojau šypsotis. Nežinau, ar tai dėl poodinių humoro sluoksnių (?), ar dėl to, kad knyga paprasčiausiai teisinga (net neaišku, ar reikia šį žodį apskliausti kabutėmis, ar ne). Joje sudėti akcentai puikiai įtraukia į gyvenimą, kuris vyksta tarp knygos viršelių. Nors ir prabėgomis, tačiau įtraukia, apglėbia, leidžia tapti šešėliu ir stebėti viską iš šono bei įsivaizduoti, kad aprašomi įvykiai kažkur iš tikrųjų vyksta. Ir tas jausmas (tie taškiniai knygos momentai) sklendžia aplink tarsi snaigės, kurias purtai nuo savęs ir kurios besisukdamos suskamba tarsi aprašomos apeiginės lazdos karoliukai. Nuo šio garso viskas ir prasideda, nuo to numanomo skambesio, žadinančio gyvybės ilgesį. Ši knyga – tai senos gyvybės žvilgsnis į jauną. Pastarasis motyvas vis pasikartoja, tas atsigręžimas atgal, kai blausus ir apsunkęs žvilgsnis ieško kažko į ką galėtų atsiremti ir pakartoti savo skrydį. Bet pakartoti to, kas jau įvyko, neįmanoma. Visos apeigos vienkartinės, kaip ir gyvenimas. Tai vieša paslaptis, tačiau net ir būdama tokia, daugeliui ji taip ir lieka neįminta mįsle.

„Galiausiai pažvelgiu į jį. Žiūriu į tyras, šviesiai rudas elniuko akis ir svarstau, ar pati kada tokia buvau, tokia nekalta ir nesugadinta. Jis toks nuostabiai normalus ir naivus. Galbūt Ajulą kaip ir mane, vilioja jo naivumas – iš mudviejų naivumas tikriausiai buvo išmuštas. Žiojuosi atsakyti, bet ant sofos vėl šlumšteli Ajula. Prie krūtinės laiko stalo žaidimą. Tadės akys įsminga į ją.

– Tade, esi žaidęs anksčiau?

– Ne.

– Gerai, žaidimo esmė – išsiaiškinti, kas žudikas, kuriame kambaryje įvykdyta žmogžudystė ir kokiu ginklu. Laimi tas, kuris pirmas viską išsiaiškina!

Ji ištiesia jam taisyklių knygelę ir mirkteli man.“

“Mano sesuo, serijinė žudikė“ – tarsi saulėlydis, kuris į tamsą nusineša jūron nyrančią saulę. Afrikoje ji, atrodo, turėtų būti karštesnė, sausesnė, kažkuo panaši į mūsiškę, bet kažkuo būtinai skirtinga. Gal ir mes atradę save ten, pamatytume, kad jau esame visiškai kitokie negu čia. Sunku suprasti. Aišku tik tiek, kad knyga apie santykius, ryšį, vidines dvejones ir konfliktus, kurių pamatiniai dalykai yra amžini. Kaip ir rašiau, perskaičius neapleidžia teisingumo jausmas, ne jis ne apie tai kas įgyta, o apie tai, kas įgimta. Jis teikia (netgi garantuoja) viltį, kad į jūrą, atrodytų, amžiams panyranti Afrikos saulė rytoj vėl iš jos išnirs. Ir pasaulis suksis toliau. Tik mūsų žvilgsniai, mūsų rankos, galiausiai mes patys būsime truputį kitokie. Tačiau tikrai ne tiek daug, kad savęs nepažintume ir nesuprastume. Tai ir yra esmė. Ta šypsena, kuri lieka užvertus knygą. Ta šypsena – tai dalykai, kurių nepaneigsime niekada, nes jie mūsų kraujyje – ištikimybė, šeima ir, žinoma, naivumas, kad tris kartus nudegus, ketvirtą pavyks išmokti sutramdyti liepsną. Ant to naivumo ir sukasi pasaulis, sukamės mes, sukasi mano sesuo, serijinė žudikė.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
My Sister, The Serial Killer
Vertėja/Vertėjas: Kristina Aurylaitė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: