Undinė Radzevičiūtė – 180

180

Šita knyga – keistas ir visiškai netikėtas gaivaus oro gūsis karštą vasaros dieną. Arba ne vasaros. Ir nebūtinai dieną. Naktį. Gal net žiemos. Kai kambarys per daug prikaitintas ir negali užmigti. Tada praveri langą. Įkvepi šalčio. Ir jau gali. Užmigti. Laimingas. Ar bent laimingesnis.

Apie šią knygą norisi rašyti tokiu pačiu stiliumi kokiu ji ir parašyta. Trūkčiojantis tekstas, nuostabiai lūžinėjanti ritmika. Tekstas tarsi skalpelis šokantis rankoje ir pjaustantis mėsą pietums. Undinė Radzevičiūtė čia kaip chirurgas, kuriam jau po kelių pažinties minučių norėtum atsiduoti ir pulti į rankas. Ji ironiška, taikli, nedaugžodžiaujanti ir svarbiausia – juokinga. Gaivaus oro gūsis pridususiuose kambariuose.

Ši knyga mano rankose atsidūrė beveik atsitiktinai, tačiau jau nuo antrojo puslapio nesigailėjau. Kodėl ne nuo pirmojo? Nes reikėjo susivokti. Nes pravėrus langą, šaltas ir gaivus oras tavo plaučius, nosį bei veidą taip pat pasiekia ne iš karto. Pirmiausia turi kelis kartus įkvėpti tuščiai – vis dar to paties pridususio, ir tik tada, atrodo, pramuša, ir plaučiai išsiskleidžia kaip aitvaras, užklodamas visą dangų.

„Kieme abu vaikai raudojo, kad baigėsi ir antra dienos pusė. Ir viskas.
Visiškai viskas.
Reikės eiti miegoti.
O jie dar nė kiek nepažaidė.
O suaugę jų tėvai jiems tvirtino, kad pažaidė. Net dvi valandas.
O vaikai verkė, kad nepažaidė. Tik pradėjo.
Ir miegoti ėjo kaip mirti.“

Knyga greita, lanksti, apie žmones, bet už siužetą čia svarbiau yra menas valdyti plunksną, o tai reiškia, kad už siužetą čia daug svarbiau siužeto vingiai, jų staigūs posūkiai, vairas spaudžiamas užtikrintomis rankomis. Tai – meistriškas darbas, nudirbtas mėgaujantis savo įgūdžiais ir tuo, kad gebama. Tai preciziškumas ir ironija. Taikli, šalta. Visa knyga paslėpta po jos skraistėmis – ironija kaip būdas pasakoti. Ironija kaip tikslas ir priemonė viename, todėl skaityti smagu, nes tai – aukštasis pilotažas.

Nors pabaigoje autorė kiek atleidžia vadeles. Veikėjai įgauna šiek tiek daugiau savarankiškumo, pabando išsprūsti iš jos rankų ir jiems beveik pavyksta. Bet tik beveik, nes bet kokia nepamatuota saviveikla, bet kokia revoliucija anksčiau ar vėliau nusidažo kraujo spalva. Taip ir čia, Undinė juos spėja sugauti dar prieš jiems išslystant iš jos rankų. Ir todėl pabaigoje suskamba visos knygos natos. Ir todėl perskaitęs dar ilgai jauti tą skanų gaivaus oro gurkšnį.

„Pagal paskleistų dokumentų kiekį būtų galima įtarti, kad kartu jie kokius penkiolika metų, bet iš tikrųjų – daugiausia penkerius.
Jie tiesiog namuose turi labai daug popierių ir niekada neišmeta buitinių prietaisų instrukcijų – net tada, kai išmeta pačius buitinius prietaisus.“

 

Vertinimas: 9,2 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 280 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: