Jochananas Fainas – Berniukas su smuiku

berniukas_su_smuiku_internetui

„Karininkas įsakė kareiviui gražinti smuiką ir norėdamas įsitikinti, kad tėvas sako teisybę, liepė man pagriežti. Stovėjau vidury kiemo ir, kareiviams tempiant, kraunant, niokojant mūsų turtą, griežiau, o iš akių man byrėjo ašaros.“

Nuo pačių pradžių jaučiasi, kad knyga nebus lengva ir pramoginė. Ji bus rimta, gyva, tikra. Jau vien iš žodžių, kuriais ji prasideda („Žvarbią 1942 metų žiemos naktį <…>“), galima nutuokti, kad tai bus neeilinė istorija. Jochanano Faino istorija. Žydo, kuris išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Žydo, kuris tuomet buvo tik berniukas, tačiau kurio akys per kelerius metus pamatė daugiau negu daugeliui pavyksta pamatyti per visą gyvenimą.

Šioje knygoje kalba faktai. Čia nepilstoma iš tuščio į kiaurą, o tiesiog pasakojama kadaise nutikusi istorija. Bet juk tai – ne istorija! – norisi sušukti. – Tai – gyvenimas. Jo liudijimas. Niekaip neišdžiūstantys atminties ežerai.

Getas, lietuvis, gelbstintis žydus, nuolatinė rizika, netikrumas dėl ateities, kova už gyvybę – viskas trapu ir lengvai sugriaunama. Skaitai ir jauti tą šaltį, tuos žmones ir negali patikėti nuostabiais (o kartais – itin žiauriais) atsitiktinumais, apšviečiančiais kai kurių žmonių gyvenimus. Atsitiktinumais, kurie šiurpias aplinkybes paverčia dar šiurpesnėm. Atsitiktinumais, gelbstinčiais lygiai taip pat kaip pražudančiais.

Nepaisant įvykių sodrumo, autorius savo istoriją pasakoja ramiai, pernelyg neskubėdamas, tačiau ir niekur nenuklysdamas. Jis dalinasi. Išpakuoja ir rodo dovanas, kurių kiti negavo ir nepatyrė. Dovanas, kurias ne visada galėtum pavadinti dovanomis.

Viskas suskaidyta į trumpus epizodus, kurie skaitosi greitai ir įdomiai. Ir pabaigus vieną iš karto norisi imtis kito. Nors sakyti „įdomiai“ ne visai apsiverčia liežuvis, nes įvykiai – kraupūs. Tikri. Tokie tikri, kad net sunku patikėti. Skaitydamas jauti, kad iš tikrųjų niekada nesuvoksi aprašomų situacijų rimtumo, nes šis paprasčiausiai nesuvokiamas, jeigu nesi ten buvęs ir viso to patyręs. Gali jomis patikėti (ar net įtikėti), bet tai ir tebus patikėjimas (ar įtikėjimas), kuris yra visai kas kita nei patyrimas.

O jeigu skaitydamas pernelyg pasineri į tekstą ir nuklysti nuo realybės, į ją tave grąžina tokie akcentai, kaip autentiškos aprašomų žmonių ir vietų nuotraukos arba tekste cituojami kadaise rašyti laiškai. Ir tada pasikartoji sau, kad čia viskas tikra. Kitaip ir negalėtų būti. Net jeigu to labai norėtum.

„Visi mes žinome, kaip turi elgtis idealus literatūrinis herojus. Jis privalo narsiai kautis savo teisingoje kovoje ir nepakliūti į nelaisvę; privalo atlaikyti bet kokį tardymą, bet kokius kankinimus ir neišduoti savo draugų; skęstant laivui privalo paskutinis lipti į gelbėjimosi valtį, o jeigu jis kapitonas – gal net nuskęsti kartu su laivu. Apie herojus prirašyta tiek ir tiek. Tačiau didvyrių ir herojų – vienetai, o visi kiti yra paprasti žmonės, trokštantys gyventi, kaip tie iš Jono slėptuvės.“

Tai – liudijimas. Ir jau ne tiek sau, kiek kitiems. Kad tai, kas įvyko, nebūtų pamiršta. Bet pagrindinis dėmesys čia vis tik kreipiamas ne į tą tamsiąją pusę (ji akivaizdi), bet į herojiškąją, gerąją – į išsigelbėjimą, į žmones, kurie prie to prisidėjo. Ši knyga – tai jų atminimo įamžinimas.

Skaitant ir vėl esi supurtomas režimo, ištikusio Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo, absurdiškumo. Jis grubus. Bukas. Bejausmis. Ir žodžiais to režimo neaprašysi. Beprasmiška ir beviltiška kova prieš jį buvo vienintelis, nors ir labai trapus, būdas išgyventi. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tai grąžina mane mintimis į Julian Barnes knygą. Tarsi papildo ją, apnuogina dar vieną kruviną režimo kampą.

Tuo tarpu ši knyga – puiki, paliekanti ryškų pėdsaką. Ir tekstas čia dar nėra viskas. Tiesiog būtina paminėti, kad viduje pasilieka ne vien jis, bet ir knygą užvertus tave pasitinkantis žvilgsnis. Geras, ramus, tikras. Tai – knygos žvilgsnis. Tai daugybę išbandymų patyręs žvilgsnis. Tai berniuko, nuo knygos viršelio, žvilgsnis. Berniuko, kuris išgyveno ne vien tam, kad išgyventų, bet ir tam, kad viską paliudytų. Kad liktų žmogumi. Apie tai ir yra ši knyga – apie išlikimą, apie žmogiškumą, kad ir koks jis bebūtų. Perskaitykite. Būtinai tai padarykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Na’ar ‘im kinor
Vertėja/Vertėjas: Ina Preiskel, Arvydas Sabonis
Puslapiai: 304 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m. (originalas – 2006 m.)

(c) veikiantis

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: