Steve Mosby – Žinau, kas tai padarė

zinau-kas-tai-padare-1

Tai – jau antroji šio autoriaus knyga mano rankose. Tuo tarpu pirmosios, paneigusios daugybę išankstinių mano prognozių, apžvalgą galima rasti čia. Kaip įprasta detektyvų rašytojams, jie dažniausiai nerašo visiškai savarankiškų ir viena nuo kitos nepriklausomų istorijų, o visas savo knygas sieja ir verčia viena kitos tęsiniais. Ši knyga taip pat nėra išimtis ir ją galima laikyti pirmosios tęsiniu, kuris, daugelio nuomone (tik kas tas daugelis? – paklausite jūs ir būsite visiškai teisūs), netgi geresnis už savo pirmtaką. Taigi, imu ją su gerokai didesniais lūkesčiais negu pirmąją,  tačiau prieš tai (dabar jau ir pats nežinau kodėl) užsirašau tokį pamąstymą:

Ar ši knyga atrodo kaip ta, kuri galėtų patraukti tavo dėmesį einant pro knygyno lentynas? Klausimas svarbus, tačiau knygyno šiuo atveju nereikėtų sureikšminti, nes, ar bet kuri kita knyga sugebėtų (sugeba?) iššokti iš nežinomybės konteksto ir atkreipti tą smalsumo genamą dėmesį? Juk knygyne dažniausiai tik reflektuojame tai, ką jau esame matę, girdėję ir pažinę, t. y. dažniausiai nebekuriame, o tik stebime kaip vaizdinys virsta kūnu, t. y. ateiname į knygyną jau žinodami kokios knygos norime, jau įvertinę žinomų ir nežinomų autorių galimybes suklysti arba priešingai – nustebinti. Galbūt tai ir abejotina, tačiau knygyne, man atrodo, dabar tik grožimės kūnais, kuriuos jau esame patyrę sąmonėje, taigi, tikrieji atradimai reti ir labiau gretinasi prie išimčių, o ne kasdienybės.

Bet grįžkime prie Steve Mosby. Man patinka detektyvų pradžios. Kai piešiami paprasti ir iš pažiūros tarpusavyje nesusiję epizodai. Patinka mėgautis jų nekaltumu, žvelgiant į virš visko pakibusį šešėlį, kuris neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, viską susies. Nutrins tai, kas pačioje pradžioje ir yra nuostabiausia – nežinojimą. Man patinka stebėti tą ramų ežero paviršių, žinant, kad jau netrukus viskas pasikeis ir vanduo nebebus vanduo, o tik detalė kažkokiame didesniame ir iš pirmo žvilgsnio dar nematomame piešinyje.

Tačiau, kad ir kaip ten būtų, šiuo atveju, knygą skaičiau su kažkokiu abejingumu. Ji buvo įdomi, bet ne tiek, kad nublokštų realybę šalin. Ir net faktas, kad paskiri epizodai netrukus susisies, nevertė jaustis kažkaip ypatingai, o tiesiog – įprastai.

Iš esmės, tai – jau anksčiau minėtos knygos 50/50 tęsinys, pagrindiniai veikėjai tie patys ir netgi byla (bylos) siejasi su anksčiau tirtąja. Nežinau koks jausmas būtų skaityti šią knygą neskaičius pirmosios, bet aš visais tokiais atvejais rekomenduoju (ir šis atvejis nėra išimtis) laikytis loginės sekos, kurią nustatė autorius ir prieš imant šią pabaigti pirmąją serijos knygą.

Man atrodo, kad meškos paslaugą čia bus padaręs netikėtas pirmos dalies gerumas, nes dėka per daug didelių lūkesčių ši knyga truputį nublanksta. Ir todėl netgi priėjus įdomiausią knygos vietą, negaila jos atidėti kitai dienai ar dviem, žinant, kad niekur ta vieta nepabėgs, kad viskas, galiausiai, kažkaip išsiriš, tačiau šią akimirką tau visai nedega sužinoti kaip.

Kita vertus, žvelgiant iš šono į pačią knygos idėją ir pabaigą (esminis detektyvo akcentas!), galima ir pasidžiaugti, nes ten tikrai yra už ko užsikabinti, kitaip tariant, viskas su šia knyga gerai, todėl perskaitę ir pasidžiaugę pirmąja, nebijokite imti ir šios į rankas, tai puikus pramoginis ir visiškai neįpareigojantis skaitinys, verčiantis apie savo gyvenimą susimąstyti labiau negu apie tą, aprašytą knygoje.

„Tačiau gailestis netrukus išgaravo, kai pajuto, kad koridoriuje, be jo, yra dar kažkas. Pasuko galvą pasižiūrėti, už kelių metrų pastebėjo tamsią figūrą ir staigiai nusuko žvilgsnį į žemę. Buvo lojalus darbuotojas ir laikėsi taisyklių. Velniui nepatinka, kai į jį žiūri.“

 Tiesa, dabar užrašinėdamas knygos duomenis pastebėjau, kad ji išleista 2017 m., nors aš ją ne tik laikiau rankose, bet jau ir buvau perskaitęs dar 2016 m. Štai, kur tikrasis detektyvas, kelionė laiku bei literatūriniai triukai apie kuriuos verta pagalvoti!

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: I know who did it.
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2017 m. (originalas – 2015 m.)

(c) veikiantis

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: