J. M. Coetzee – Maiklo K gyvenimas ir laikai

maiklo-k-gyvenimas-ir-laikai-1

Kalbant apie šią knygą, nesinori kalbėti ilgais sakiniais. Atrodo čia užtektų vien raktinių žodžių. Taigi, Maiklas K ir jo serganti motina. Pietų Afrika. Keiptaunas. Karas. Komendanto valanda. Kova dėl išlikimo. Laukimas. Smėlis. Kūnas, vis labiau panašėjantis į dvasią, ir dvasia, vis labiau tolstanti nuo kūno. Žmonės kaip augalai ir augalai kaip žmonės. Sodas ir sodininkas. Tiesioginėmis ir perkeltinėmis prasmėmis.

„- Kiaulės nežino, kad vyksta karas, – paaiškino. – Ananasai nežino, kad vyksta karas. Tai, kas valgoma, auga ir toliau. Kas nors juk turi valgyti tuos dalykus.“

Su kiekvienu puslapiu, atrodo, įžanga tik plečiasi ir viskas tėra pradžia, belaukiant posūkio. Tarsi tuoj, jau visai netrukus, prasidės tikroji istorija. Tarsi tuoj, tekstas išsiverš iš paraštės ir nuskaidrės vaivorykštės spalvomis. Tačiau su kiekvienu puslapiu tu randi save vis toliau ir toliau nuo kranto, o vanduo, kaip ir žengiant pirmuosius žingsnius, vis dar tesiekia kulkšnis. Galiausiai, kranto jau nebesimato. Net nebeaišku, kurioje jis pusėje. Pradedi klajoti. Dar šiek tiek ir pradedi klejoti. Nepajunti kaip įžanga virsta dėstymu. Kaip žingsnis po žingsnio eini, nežinodamas ir net nesirūpindamas kur.

Tam tikra prasme, tai – knyga apie vienatvę. Vienatvę, kaip didelę erdvę, kurioje ir klajoja Maiklas K. Ir čia nėra jokių tikslų ar norų. Tiesiog ėjimas. Judėjimas. Nesirūpinant kur link einama. Kur link judama. Iš teksto tampa aišku tik viena – jeigu sustosi, tau galas. Vienatvė tave praris. O kol eini, ji eina greta. Laukia, stebi kaip tu vis labiau alksti, kaip vis sunkesni darosi tavo žingsniai.

„K atsisuko. Išvydo jaunesnį už save vyrą su žaliu ir auksiniu šiltu treningu, nešiną medine įrankių dėže. O ką išvydo nepažįstamasis? K nežinojo.“

Visas pasakojimas lėtas ir ramus. Tarsi upė, tekanti pro šalį. Lėta, rami, neišvengiama.

Neaišku kiek šioje knygoje Afrikos, tačiau skaitydamas ją pajunti. Bent jau spėji, kad tai ji. Afrika. Supranti, kad tai kažkas nepažįstamo. Kažkas tik nujaučiamo, tačiau vis dar svetimo. Tai jau trečioji mano perskaityta J. M. Coetzee knyga (pirmosios dvi čia – “Barbarų belaukiant” ir “Nešlovė“), tad galima sakyti po truputį pradedu užčiuopti bei perprasti apie ką ir kodėl jis kalba. Bet ar galėčiau kam nors tai paaiškinti, vis dar abejoju. Matyt, viskas turi nusistovėti tarsi tirščiai. Tarsi arbatžolės, nusėdančios puodelio dugne. O tada, kai nusistovi, arbata dažniausiai jau būna išgerta ir viską tenka pradėti iš naujo.

Tokia ir ši knyga. Ją užvertus norisi dar pasėdėti ir palaukti, kol viskas išsisluoksniuos. Kol išryškės. Kol nušvis. Bet ar išsisluoksniuoja? Išryškėja? Nušvinta? Kai užduodu sau šiuos klausimus, noriu viską perskaityti dar kartą, nes žinau, kad daug, dar labai daug šioje knygoje praleidau, labai daug dar nepamačiau. Tai daugiasluoksnė knyga. Kitokia ji ir negalėtų būti, kai smėlis gula ant smėlio. Vienas šuoras po kito. Sluoksnis po sluoksnio. Gyvenimas ant gyvenimo.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Life and Times of Michael K
Puslapiai: 239 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 1983 m.)

(c) veikiantis

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: