J. M. Coetzee – Nešlovė
Perskaitęs „Barbarų belaukiant“, pradėjau domėtis ir kitais J. M. Coetzee kūriniais. Vis peržvelgdavau juos internete ar knygynuose, kol galiausiai neiškenčiau ir pasitaikius progai (o tuo pačiu ir 40 proc. akcijai) nusipirkau šią knygą. Labai jos norėjau, todėl lūkesčiai buvo dideli. Galbūt net per daug.
Perskaičiau gana greita, tačiau aprašyti delsiau. Gal kiek per ilgai. Jau nepamenu kuo ji kvepia, tad telieka remtis padrikais užrašais.
O juose, ši knyga man primena kino filmą. Tačiau ne tiek savo vizualumu ar tikrumu, kiek tuo, jog visi įvykiai čia stebimi iš ganėtinai saugios distancijos. Tarsi iš už stiklo. Ir ranka jų nepaliesi, nes jie paprasčiausiai per toli. Srovena tarsi upelis per akmenis ir nežinai, ar už posūkio laukia krioklys, ar tik dar vienas posūkis. Nežinai, bet ir nebijai sužinoti, nes viskas saugu, nes pačiam neteks sušlapti.
Knygos centre – literatūros profesorius ir jo moterys: buvusi žmona; meilužė už pinigus; į akį beviltiškai kritusi studentė; galiausiai, dukra. Tačiau, kad ir kiek čia būtų asmenybių, jos iš esmės tik tam, kad per save atskleistų visuomenę (o ji, beje, ne kokia nors įsivaizduojama, o reali – pietų Afrikos). Taigi, romano siužetas nėra pats sau – jis turi kontekstą ir tai suteikia visai kitokį skaitymo pajautimą.
“Ji nesipriešina. Tik stengiasi nusigręžti: nusuka lūpas, nugręžia akis. Leidžiasi paguldoma ant lovos ir nurengiama. Net padeda, pakelia rankas, paskui klubus. Ją purto lengvi šalčio virpuliukai; vos likusi nuoga, tuoj palenda po dygsniuota antklode, įsirausia tarsi kurmis į olą ir atsuka jam nugarą.“
Tai šiek tiek kitokia knyga nei „Barbarų belaukiant“. Iš pradžių – kiek tolima ir mažiau paveiki, tačiau įsiskaičius, pradedi užčiuopti esmę. Tai knyga apie aistrą ir ugnį. Apie kartu su jomis ateinančią nešlovę. Tai knyga apie profesorių ir studentę. Apie tėvą ir dukrą. Apie kūrėją ir kūrinį.
Įdomi, keista, ne iš karto atsiskleidžianti. Viskas čia – paprastais žodžiais ir dar paprastesnėmis situacijomis. Būtent taip ir perlaužiamas skaitytojas. Paprastumu. Tuo, kas už jo slepiasi. O iš tiesų – nesislepia. Tiesiog yra ir tiek. Yra ir bus. Ir visai nesvarbu, ar pasirodys skaitytojas. Ar bus žiūrovas, kuris visą tai stebės. Aistra niekuomet neužgęsta. Jeigu jos nėra – vadinasi ji nurimus, tačiau tik tiek. Iš tiesų, ji tik laukia palankaus vėjo ir lūpų, kurios ją įpūs. Ir pačios sudegs toje liepsnoje.
Knyga gera, tačiau man atrodo, kad tokių gerų knygų – daug. Todėl, jeigu dar neskaitėte „Barbarų belaukiant“ – imkitės jos. O jeigu jau skaitėte – rekomenduoju ieškoti kitos viršukalnės. Tuo tarpu šią knygą rinkitės, jeigu viršukalnės jau ėmė jus varginti, o iš galvos niekaip negalite išmesti J. M. Coetzee vardo.
Vertinimas: 7,5 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Disgrace
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2015 m. (originalas – 1999 m.)
(c) veikiantis
Knygų lentyna 
Atgalinė nuoroda: J. M. Coetzee – Maiklo K gyvenimas ir laikai | Knygų lentyna