Regimantas Tamošaitis – Vitaminų pardavėjas

vitaminu pardavejasŠi knyga man parūpo gerokai vėliau negu pirmą kartą apie ją sužinojau. O parūpo todėl, kad buvau patrauktas į jos pusę paties autoriaus. O autoriaus, nes nepaisant kur ne kur girdėtų istorijų apie dėstytojavimą, į jo tekstus atkreipiau dėmesį tik skaitydamas juos internete. Taip, žingsnis po žingsnio, ir kūriausi mitą. Autoriaus kaip žmogaus, išskirtinio tuo, kad sako tai, ką galvoja. Ir nebijo, nesirūpina aplinka taip, kaip rūpinčiausi pats. Žodžiu, kažkas panašaus į tai, kuo kartais norėtum būti, bet nesi, tačiau dėl to visai neliūdna, o priešingai – džiugu.

Po tokios pažintinės įžangos, apsilankiau autoriaus kūrybos vakare ir mitas – kaip mitams ir lemta – griuvo. Pačiu laiku, pagalvojau, o kitą dieną nuėjau į knygyną ir nusipirkau šią knygą. Nes joje, spėjau, bus daugiau negu mitas. Nes autoriaus deklaruojama estetinė, o ir teksto puoselėjimo, meilė, mano akyse, negalėjo būti apsimestinė. Tokie tad viršeliai, su kuriais susipažinau dar prieš atsiversdamas knygą.

„Vitaminų pardavėjas“ – esė knyga. Lietuviai stiprūs šiame žanre, todėl norisi jį atrasti įvairiausiuose autoriuose. Išgyventi vis kitaip, kol prieisi tą audinį, kuris bus nulietas tarsi oda. Kuris priglus arčiausiai. Tą, kuris padės tau pažinti save daug labiau negu autorių. Tai – siekiamybė, kurios link veda daug painių klystkelių. Ir visi jie – skirtingi. Ir visi jie – skirtingi savaip.

Šiek tiek nutoldamas nuo knygos ir grįždamas prie autoriaus internete publikuojamų kūrinių, dar galiu pridėti, kad ne visi jie atranda mane. Ir lemiamas to veiksnys, sakyčiau, yra paties autoriaus charizma. Jeigu autorių sutapatini su veikėju ir įsivaizduoji (kartais – netgi visai nevalingai), kad taip nutiko pačiam R. Tamošaičiui, tuomet jie, tie tekstai, tampa artimi ir – koks netikėtumas! – stebuklas įvyksta. Nes lakmuso popierėlis daugeliu atvejų čia yra pats autorius. Tuo šie tekstai ir yra unikalūs. Tuo šis autorius ir yra unikalus. Ir tuo labiau autoriaus žodžiai, kad jo tekstuose daug kas išgalvota, varo į neviltį. Tačiau išgalvoti faktai, o ir iš jų susidedantys tekstai – tai rašytojo sąmonė. Tad tuo pasiguosdamas bei apsiginklavęs ir neriu į „Vitaminų pardavėją“.

Kaip paaiškėjo perskaičius knygą – tai nėra tie tekstai, kuriuos skaityčiau vėl ir vėl. Visą rinkinį įveikiau šiek tiek per kančias, šiek tiek vidinio užsispyrimo vedinas. Daugelis tekstų atrodo svarbūs tik tuo, kad juos reikėjo išrašyti. Kad autoriui norėjosi juos išspjauti. Išsisaugoti. Savotiškas tuščiažodžiavimas, nukreiptas į save. Kamštelių rinkimas, kiekvieno jų apžiūrinėjimas, vartymas rankose. Kažkur švysteli vienas kitas Woody Allen‘as. Švysteli, bet tuoj pat užgęsta, nes čia daug daugiau vatos negu kraujo. Ir vis tik šį rinkinį vertėjo skaityti dėl vieno teksto, kuris vadinasi „Kūčios“. Jis pataikė pačioje pradžioje ir tarsi švyturys vedė tarp visų kitų.

Ištrauka iš „Kūčios“:

„Mums trūksta tik gyvulių. Mieste net ir Kūčioms ne taip lengva susirasti kokį gyvulį. Bet taip norisi, kad per šią gražią šventę viskas būtų kaip reikia, pagal senus gražius papročius. Ir kad po to viskas gerai sektųsi.

Prisiminėme savo žiurkėną, ėmėme jo ieškoti. Kur tas mūsų numylėtinis? Seniai jo nematėme, buvome kažkaip pamiršę. Pats jis susirasdavo maisto, pats pasiieškodavo skiautelių savo viengungiškam guoliui. Labai norėjosi dabar, kad ką nors mums išpranašautų, kad ką nors gero pasakytų apie mus, apie mūsų ateitį. Arba bent patupėtų su mumis ant stalo, parymotų. Padėjome jam daigintų rugių, aguonų pienelio, saujelę gražių kūčiukų, keletą virtų pupų. Patrupinome ragaišio.

Narvelyje žiurkėno nebuvo, ilgai visur jo dairėmės, kol radome tamsiajame kambarėlyje, pasislėpusį už agurkų stiklainio. Tupėjo ten nejudėdamas, mažas toks, susigūžęs. Pamatęs mus, net nesukrutėjo, tik žmogaus balsu tyliai tyliai pasakė:

– Mirsiu…

Ir daugiau – nė žodžio.

Bet to užteko. Pajutome, kad tikrai atėjo Kūčios.“

Apibendrinant galima pasakyti, kad vertėjo, tikrai vertėjo skaityti šią knygą. Tuo labiau, kad dar ir pabaigoje švysteli keletas gyvesnių tekstų. Ir kad ir kaip būtų keista, viename iš jų taip pat tam tikrą vaidmenį atlieka žiurkėnas. Simpatiškas ir traukiantis mane į šią knygą. Tarsi autorius, žvelgiantis nuo knygos nugarėlės. Siūlantis vitaminus, kurie jam padėjo, o ar padės kitiems – neaišku. Klausimas vertas teksto. Klausimas vertas nardymo ten, iš kur kartais norisi kuo greičiau išplaukti. Pasiekti paviršių. Įkvėpti oro. O po kurio laiko – nors ir netikėta – norisi grįžti atgal.

Vertinimas: 5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 197 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2007 m.

(c) veikiantis

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: