Alvydas Šlepikas – mano vardas – Marytė

virselis-230 maryte

„Tarytum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos:

1946 metai.

Žiema.

Šalta ir siaubinga pokario žiema, nykos metas.“

Nuo šios knygos ilgai laikiausi per tam tikrą atstumą. Nesiartinau ir net neplanavau skaityti. Mačiau, kad ji pastebima, vertinama, komentuojama, tačiau populiarumas turi keistą savybę – atstumti. Todėl galėjo nutikti ir taip, kad iš viso jos taip ir nebūčiau paėmęs į rankas. Vis tik tai padaryti paskatino kita, ne tokia populiari ir ne taip aptarinėjama A. Šlepiko knyga „Lietaus dievas“. Perskaitęs ją, panorau daugiau šio autoriaus tekstų ir žvilgsnis nukrypo į „mano vardas – Marytė“. Taip žingsnis po žingsnio ir priartėjau.

„Netikėtai Eva supranta, kad ji neišsigando šito numirėlio, ji tik nustebo.“

Ši knyga visai kitokia negu „Lietaus dievas“. Čia, vietoje trumpų ir pagaulių istorijų, – proziškos nuotraukos, puslapis po puslapio atskleidžiančios vis didesnį ir ryškesnį piešinį. Tekstas įtraukia akimirksniu. Ir netrukus aplink jau tik juoda, tik šaltis, tik badas, tik malkinėje susispietusi šeima. Viskas taip tikra, kad pradeda spausti iš vidaus. Įsigeria kiaurai ir versdamas puslapius taip paprastai neišdžiovinsi, nes kuo toliau, tuo tamsiau, drėgniau, šalčiau.

Skaitydamas nevalingai pradedi klaidžioti po miškus, po miestelį kartu su vaikais, pradedi tikėtis, viltis, kad galbūt jau tuoj viskas išsispręs, galbūt jau tuoj viskas pakryps į gerąją pusę. Tai ir yra literatūra. Verčianti išgyventi tekstą, o ne ieškoti priekabių.

Tai jautrus romanas. Ir skirtas jis ne pramogai, bet patyrimui. Atminčiai. Būsenoms perteikti. Neleisti pamiršti arba kaip tik – leisti sužinoti. Ir parašytas jis be priekaištų. Toks, kokio reikėjo. O palietus visuomeniškai jautrią temą, tampa itin skaitytinas ir vertingas ne vien kaip literatūrinis kūrinys, bet kartu – kaip atmintis, kaip istorinis liudijimas to, kas vyko ir apie ką daugelis net nenutuokia.

Dažnai galvoju, kodėl kino filmai, kuriuose būna prierašas „paremta tikrais įvykiais“ įsminga giliau. Yra arčiau. Paveikia labiau. Tikriausiai suveikia patikėjimas, kad tai – ne fantazija ir kad aktorių vaidinami personažai po visko nenusivalys grimo ir negrįš į šiltus namus. Kad liks gyventi ten pat, dar ir dar kartą, tose pačiose scenose, dialoguose, vaizdiniuose. Taip ir su šia knyga. Įdomu, kiek jai svorio prideda faktas, kad ji yra „paremta tikrais įvykiais“. Vienaip ar kitaip, be autoriaus įsikišimo ji taip ir liktų tik faktų rinkinys. Be talentingo autoriaus, gebančio ne tik suprasti, bet ir perteikti.

Knyga nėra stora, ją perskaityti neužtrunka. Iš čia, matyt, ir tas pilnas išjautimas. Viskas atrodo tikra, sava, greta. Nuotraukos, epizodai, čia atsimerkiančios, o čia – užsimerkiančios akys.

Tai romanas – dokumentika, o gal dokumentika – romanas, kuriame tikros istorijos šešėlis į gyvą istoriją įpučia dar daugiau gyvybės.

Skaitydamas, kažkodėl pamaniau, kad knyga puikiai tinka mokyklos programai. Nevalingas refleksas. Iš tiesų, knyga skirta visoms ir visiems, neišskiriant nė vieno. Kodėl ji populiari? Todėl, kad paprasta. Aiški. Be nereikalingų žodžių. Ir ja – nori nenori – teks patikėti.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
181 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Reklama
1 comment

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: