Donatas Petrošius – Kaip negalima gyventi

kaip negalima gyventi

„Įlendu ten tik dėl to, kad įsitikinčiau: pasaulyje reikalai klostosi ne taip, kaip parašoma. Kad įsitikinčiau, jog dar verta rašyti, nes niekas už tave neparašys to, kaip tau šiame gyvenime yra. O kaip yra – ir aš visko neparašysiu. Viskas tėra tik bandymai.“

Prieš imant į rankas D. Petrošiau knygą, kartelė jau užkelta. Tuo pasirūpino Donato poezija. Tad ir iš eseistikos tikiuosi kažko pagavaus, apčiuopiamo, savo. Tiesiog savo. Tačiau pradėjus skaityti, pirmasis įspūdis kitoks. Viskas lyg ir įdomu, aišku, protinga, tačiau nėra sprogimo. Kiek žvelgi – visur tik skeveldros. Ir taip puslapis po puslapio. Netrukus pajunti, kad esi šiek tiek kontūzytas ir supranti –  sprogimas visai nesvarbus. Svarbios būtent tos skeveldros. Ir dar tas jausmas, kad autorius nemeluoja, o jeigu meluoja, tai tik todėl, kad taip išėjo, nekaltai, be jokių piktų kėslų ar užmačių.

Toks pats ir teksto tempas, ritmas, dėstymas – verčiantys sustoti, niekur neskubėti, apžiūrėti tas išsimėčiusias skeveldras, prisimatuoti jų aštrius kampus. Nesistengti ieškoti to, ko nėra, ir pasitenkinti tuo, kas prieš akis. Čia nėra jokio painaus detektyvo ar intrigų. Čia viskas tiesiog taip – lėtas ir ramus ilgųjų distancijų bėgimas, kuriame, jeigu suskubėsi, nieko neaplenksi, tiesiog uždusi ir likęs šalikelėje nepasieksi finišo arba, kitais žodžiais tariant, knygos pabaigos.

Tai galima pavadinti filosofine atminties lyrika. Ši užrašyta proziškai, dvelkianti nostalgija, kasanti iš požemių gyvenimą, kuris buvo, tačiau kurio nebėra ir jau nebebus. Jeigu pavyksta susitapatinti, tuomet ir pats pradedi kasinėti save, o tai reiškia – tikslas pasiektas, skaitytojas skaito ne tik tam, kad perskaitytų, bet ir tam, kad suprastų ar bent jau pasistengtų tai padaryti.

Ir nors kai kur tekstas stengiasi dirbtinai prajuokinti, kai kur nuslysta į perdėtą lyriškumą, o kai kur – viskas per daug abstraktu, žvelgiant iš toliau, pamatai, kad taip ir turi būti, nes toks šio teksto, šio lyrinio subjekto gyvenimas. Net ne gyvenimas, o nuoseklus kvėpavimas, kuriame pakilimą keičia nuosmukis, o nuosmukį – pakilimas. Ir svarbiausia – skaitytojas neverčiamas nieko daryti. Jam tik paliekama teisė – reaguoti arba ne.

„Taip ir su rašymu – apie mirusį lengviau rašyti, net jei jis gyvas.“

Temos gražiai persipynusios, todėl tik artėjant prie knygos pabaigos atsiveria esmė – D. Petrošius pasakoja asmeninę ir todėl itin atvirą istoriją. Ir nors tai niekur neslepiama, bendra knygos logika atsiskleidžia tik visiškai atsipalaidavus, panėrus į tekstą. Tik jau matant finišo juostelę. Tik jaučiant, kad tai nėra rungtynės „kas ką aplenks“, o paprasčiausia meditacija.

Tokie ir knygos epizodai – susišaukiantys, surišantys vienas kitą, sukabinantys tekstus į savotišką legendą. Kokios stotelės esminės? Jau minėti ilgųjų distancijų bėgimai. Dar kino filmai, tėvas, futbolas, akmenys, tyla, stebėtojo pozicija, keliautojo ir klajūno būtis. Tiek išorėje, tiek viduje.

„Žodžiu, skausmą jausti nėra blogai, ypač rankomis. Randas yra patikimesnis laiko matavimo vienetas už laikrodžius.“

Knyga tiems, kurie nemėgsta skubėti ir nesivaiko sprogimų. Ir dar, aišku, tiems, kurie skaitydami girdi autoriaus balsą. Autoriaus intonacijas. Ne, meluoju. Ne autoriaus. Donato. Donato Petrošiaus.

Vertinimas: 8.2 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
232 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2014 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Reklama
2 comments

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: