Honore de Balzac – Šagrenės Oda

Sagrenes odaKnygą perskaičiau jau senokai, tačiau vis nekilo ranka jos apžvelgti. Vis atsirasdavo kokių nors mielesnių veiklų. Pavyzdžiui, nieko neveikti. Pavyzdžiui, žiūrėti pro langą. Pavyzdžiui, žiūrėti į tekantį vandenį. O kiekvieną kartą prisiminęs, kad reiktų kažką parašyti, kol dar visai neišbluko įspūdžiai, išgirsdavau galvoje Stasio Povilaičio balsą, tariantį:

“Žodžiai vien žodžiai, liejos jie lyg iš rago gausybės
Slėpė, slėpė seklumą tavo jausmų.
Slėpė, bet atėjo lemtinga minutė,
Kai nutilo gaida netikra,
Kai net žodžių visai nebėra.“

O toliau – fanfaros ir sudeginti tiltai. Panašiai skaitydamas jaučiausi ir aš – žodžiai vien žodžiai. Pilasi, plūsta, teka, tvinsta ir taip toliau ir panašiai. Ir nors prieš imdamas knygą į rankas jau buvau girdėjęs, kad Honore de Balzac‘as buvo savo laikų grafomanas (?), leisdavęs knygą po knygos, norėjau tai išbandyti savo kailiu.

Kišeninis formatas, blizgus viršelis, meilė, aistra ir lašas fantazijos – atrodytų, ko gi daugiau reikia atostogaujant prie jūros? Ir iš tiesų – nieko nereikia daugiau. Tik mažiau. Mažiau žodžių, tuščio aprašinėjimo, nieko nepasakančių detalių.

Istorijos ašis labai paprasta – jaunas vaikinas, nusivylęs gyvenimu, nualintas meilės kančių, atsiduria antikvariate, kur, vaizdžiai tariant, pasirašo sutartį dėl savo gyvenimo ir gauna Šagrenės odą. Sutarties esmė – Šagrenės oda išpildysianti visus jo norus vos tik jis apie juos pagalvos. Tačiau su kiekvienu noru – oda truputį susitrauks. Taigi, kuo daugiau norų, tuo daugiau jų išsipildymo, tuo mažesnė oda. Kai oda išnyks – gyvenimas baigsis ir jaunuolis numirs. Formulė paprasta ir aiški. Aplink ją ir sukasi įvairios viltys, aistros ir kitos su meile, pinigais bei tuštybe susijusios gijos.

Turbūt labiausiai intriguojantis klausimas – kaip viskas baigiasi? Tačiau iki šio atsakymo (o atsakymas – bent jau tiek – tikrai yra) tenka brautis pro žodžių brūzgynus. Tenka pagauti save skaitantį ir nuklystantį mintimis. Tenka daug vargti, kol iš visos tos masės teksto, iš visų tų kailinių, išrengiama prasmė, grūdas literatūros.

„Jau metę pirmą žvilgsnį lošėjai išskaitė naujoko veide kažkokią baisią paslaptį, jo jauni veido bruožai buvo paženklinti kažkokio migloto žavumo, o iš žvilgsnio matėsi daug niekais nuėjusių pastangų, tūkstančiai apviltų lūkesčių.“

Tiesą skaitant, norėjosi įsijausti į jaunuolio kailį ir pačiam išbandyti Šagrenės odos teikiamus privalumus. Pamėginti apgauti ją, pergudrauti. Kažkaip kitaip pakreipti įvykių tėkmę. Galbūt to įvairumo, netikėtumo, nuostabos ir pritrūko. Tačiau perskaitęs knygą nesigailiu, nes dabar žinau, kas tas Honore de Balzac‘as ir su kuo jis valgomas. Bet ar kiekvienam tai reiktų padaryti – giliai abejoju. Kita vertus, būtent tokios knygos ima ir ištraukia iš atminties ką nors skanaus. Pavyzdžiui, šį muzikinį sveikinimą.

 

Vertinimas: 5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: La peau de chagrin
Puslapiai:
447 psl.
Leidykla: Obuolys
Metai: 2011 m. (originalas – 1831 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: