Paolo Giordano – Pirminių skaičių vienatvė

Tikriausiai niekada nebūčiau paėmusi į rankas šios knygos, jei ne kažkada išsakytas Kristės komentaras: “O va šitą pagalvojau, kad tikrai būtų įdomu perskaityti”. Atrodo, koks čia komentaras, bet dėmesį atkreipė ir to tai jau tikrai nesigailiu.

Yra daugybė knygų, kurias skaitydama galvojau “o va šitą galėčiau parašyti geriau. šitą irgi. šitą parašyčiau kitaip”. Skaitydama “Pirminių skaičių vienatvę” mąsčiau “o, dieve, ši pastraipa – kaip mano parašyta. ji geniali” (šiandien neišgėriau kuklumo piliulės). Yra rašytojų, kurių knygas reikia prisijaukinti, priprasti prie stiliaus, tačiau ši man iš karto buvo sava.

Matija dar stipriau sugniaužė kumščius. Paskui lėtai atgniaužė kairįjį delną. Įstrižai ėjo blyškus, visiškai tiesus brėžis. Aplink jį Aličė pastebėjo trumpesnius ir šviesesnius, beveik baltus randus. Jų buvo pilnas visas delnas, susikryžiavusių it nuogo medžio šakos prieš šviesą.

Matija ir Aličė – pagrindiniai knygos veikėjai – abu, pažymėti nelaimingo likimo ženklu. Jų istorijos susipina į vieną nutylėjimų, skausmo, vienatvės, baimių gniutulą. Matija – gabus matematikas, jis žino, kad pirminiai skaičiai dalinasi tik iš savęs ir vieneto, kad jie – vieniši. Tačiau pirminiai skaičiai turi savo dvynius, kuriuos skiria poriniai skaičiai. Kuo didesnis pirminis skaičius, tuo sunkiau rasti jo dvynį. Matija ir Aličė yra būtent tokie skaičiai – amžiams pasmerkti būti “of the same kind”, bet negalintys būti kartu.

Licėjaus metai liko atvira žaizda. Matijai ir Aličei ji atrodė tokia gili, kad, regėjosi, neikada neužgis. Jie perėjo juos tarsi sulaikę kvapą: jis – atmesdamas pasaulį, ji – jausdamasi to pasaulio atstumta, bet abu pastebėjo, kad tai visai nesvarbu. Jie sukūrė ydingą ir asimetrišką draugystę, sudarytą iš ilgų išsiskyrimų ir ilgos tylos, tuščios ir švarios erdvės, į kurią abu galėjo sugrįžti ir vėl įtraukti oro, kai mokyklos sienos tapdavo per ankštos ir imdavo juos dusinti.

Daugybė sakinių man priminė būtent šią Seether dainą:

Kaip ir mano tikėjimą šiuolaikine literatūrą žudžiusi “Viena diena”, “Pirminių skaičių vienatvė” yra parašyta vyro. Ir tai jaučiama, galbūt ne kiekvienoje eilutėje, bet pastebimai ir neįkyriai. Tačiau P.Giordano rašo tai, ką galvoja, o D.Nicholls – tai, ko nori moterys.

Dar reikėtų paminėti, kad Paolo Giordano – fizikas teoretikas, kuris, pasak nuotraukos ant viršelio, yra labai patrauklus vyras. Ir šis patrauklus vyras už tokią knygos pabaigą nusipelnė spyrio į kelio girnelę, ne mažiau.

Vertinimas: 8/10.
Puslapiai: 258 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2011
Kaina: 25.99 Lt. Pirkti čia.

Ps. Jei kas nors žinote šaltinį, kur galima gauti Kino Pavasario filmą pagal šią knygą, garsintą lietuviškai, arba su lietuviškais titrais, labai prašau pasidalinti. Filmo treileris mane intriguoja:

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: