Marius Abramavičius Neboisia – Klajūno užrašai. Gruzija

Skaityti būtent šią knygą turėjau savų asmeninių priežasčių. Kas geriau pažįsta mūsų porą, žino, kad mano vyriškis – viena trisdešimt antraja ar dar mažesne dalimi, bet gruzinas. Ilgą laiką šis faktas tik smagindavo kepant šašlykus, tačiau šią vasarą užklydau į vieną kelionių blogą ir velniškai užsimaniau į Gruziją. Todėl tikėjausi tam tikro gido, nuorodų, kurias galėčiau panaudoti, kai kada nors užsispyrimo ir pinigų pakaks.

Sunku kritikuoti sveitmus įspūdžius ir potyrius. Kaip ir byloja pavadinimas, ši knyga – klajūno užrašai, ne asmeninis kelionių vadovas, kurio šiek tiek tikėjausi. Akivaizdu, kad jei aš nuvykčiau į Gruziją, mano įspūdžiai būtų visiškai kitokie. Aš juk neorganizuočiau ten parodų, neturiu tiek vietinių draugų, o, galų gale, neturiu ir pakankamai drąsos užeiti pas kiekvieną pakvietusį į svečius išgerti vyno. Ir nekalbu rusiškai.

“Klajūno užrašai“ tikriausiai nebus ta knyga, kurią neatsitraukdamas skaitai visą naktį. Skaičiau ją ilgiau nei keletą savaičių, atsiversdama keletui puslapių ir be jokio širdies skausmo vėl padėdama į šalį. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad knyga neįdomi. Gruzija – šalis įdomi, knyga apie ją irgi.

Pirmą kartą keliaujant, ir perėjas, ir Asos slėnį rasti sunku, o kai vietiniai bando apytikriai nupasakoti kelią, pavargsti beklausinėdamas. Iš pradžių maniau: slepia, bet ne, tiesiog jie nešnekūs. Sako: eisi, eisi, už tos kalvos pasuksi į dešinę ir aukštyn, jei labai reikės, rasi.

Pats leidimas – labai malonus akiai. Autoriaus darytos nuotraukos – labai gražios. Tik jų pavadinimai mane erzino. Suprantu, kad nuolat keliaujant prisiminti, kur padarei vieną ar kitą kadrą sunku, tačiau, nagi, juk galima sugalvoti ką nors geriau nei žydint virš upelio, ne mano skalbiniai ir bučinys. Labai trūko pasakojimo, derančio prie nuotraukų ir nuotraukų derančių prie pasakojimo, nes labai greit ėmiau painiotis įmantriuose pavadinimuose ir vienodai pavadintuose vaizduose. Galų gale, štai, nuotrauka pavadinimu “Goga kolegų apsupty“. Jau pamenu, kad Goga visame skyriuje lydėjo autorių, bet kuris jis iš dešimties fotografų? Ir koks tai renginys?
Ir dar tie trumpi haiku stiliaus eilėraštukais kiekvieno skyriaus pradžioje… Į pabaigą jie nustojo mane erzinti, bet iš tiesų, geriau jų vaizdingumą perkelti į tekstą. Bent mano nuomone.

… Tuomet eini į užeigą ir sakai “Chaši“.
Bičiulis Goga rodo, kaip ją valgyti, ir dar giria:
– Labai sveika kraujui.
Įsiberia saują smulkintų česnakų. Aš sunerimstu, bet irgi įsimetu česnako ir keliu šaukštą prie lūpų… Tą akimirką suprantu, kad – oi oi, oi – ši sriuba ne man, oi, oi, oi, tikrai ne man. Alekas stebi mane ir juokiasi.

Jei norit pamatyti, kaip knyga atrodo viduje (nenusivilsit), spustelėkit čia.

Vertinimas: 8/10.

Puslapiai:
336 psl.  (su nuotraukomis)
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2011
Kaina: 35.90 Lt. Pirkti čia.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: