Jurga Ivanauskaitė – Pragaro sodai

Iki šiol nebuvau skaitęs nė vieno Jurgos Ivanauskaitės romano, todėl neturėjau visiškai jokios nuomonės apie jos kūrybą. Tiesa, keletą kartų buvau atsivertęs jos poezijos knygelę, kuri manęs nesužavėjo, taip pat mačiau porą filmų (vieną apie ją ir vieną pagal jos tekstus), kurie, vertinant lietuviškų filmų kontekste, buvo pusė velnio, tačiau čia visa mano pažintis su J. Ivanauskaite ir baigdavosi.

Laikui bėgant po truputį jutau vis didesnį norą prisėsti ir perskaityti bent vieną iš daugelio jos knygų. Ir kai tas noras pagaliau išsipildė, mano rankose atsidūrė „Pragaro sodai“. O kai užverčiau paskutinįjį šios knygos lapą, atsikvėpiau kaip niekad lengvai. Tarsi būčiau įveikęs save patį.

Skaitydamas, ilgą laiką įtariau, jog tai pirmasis J. Ivanauskaitės romanas, tačiau dabar, susižinojęs, jog prieš šią knygą buvo dar ir kitos, suabejojau ar tai vis dar galima laikyti lengvinančia aplinkybe.

Taigi, tokia įžanga, o dabar papasakosiu kaip pasijutau patekęs į pragaro sodus tiesiogine šių žodžių prasme.

Jau nuo pirmojo puslapio į akis krito itin vaizdinga bei „protinga“ kalba, kuri kabino ir traukė į save su kiekvienu kuriamu vaizdiniu, siūlančiu pažinti vis kitą ir kitą pažadėtąją žemę. Tačiau dėka kažkokio neaiškaus paradokso, su kiekvienu tokiu vaizdiniu, ta pažadėtoji žemė vis tolo ir tolo. Kol galiausiai.. paprasčiausiai išnyko.

Kai palyginimas pradėjo lipti ant palyginimo, o vienas nuostabus posakis keisti kitą, ties 18 puslapiu pajutau, jog man jau šiek tiek per daug. Ir tuomet kiekvienas sakinys tapo sunkiu bei žlugdančiu. Daugelis palyginimų atrodė sunkiai motyvuojami ir skirti vien tik tam, kad gražiai nuskambėtų.  Ir tuomet, kaip niekad aiškiai, supratau kas tai per paradoksas, kuris iš pirmo žvilgsnio gražius dalykus paverčia tokiais atstumiančiais. Jį buvo galima apibrėžti labai paprastai: kas per daug, tas nesveika.

„ – Na, einam, – garsiai šūktelėjo Agnė ir nusišypsojo taip plačiai, kad pasijuto kaip pjūklas.“

Skaitant toliau, kur ne kur rasdavosi nedidelės salelės, kur palyginimų potvyniai šiek tiek nuslūgdavo ir čia iš karto tarp blizgučių pradėdavo ryškėti kažkas tikro ir nesuvaidinto, kažkas gyvo ir įdomaus. Tačiau labai greitai visus šiuos lengvesnius atokvėpius ir vėl tekdavo pamiršti ir jau nebe savo noru pasinerti į kitą, sukapotą ir visiškai nenatūralią tikrovę, kurioje kiekvienas iš palyginimų sukuria savarankiškai stiprų vaizdinį, tačiau visi sukurti vaizdiniai niekaip nesusisieja į visumą ir todėl jų stiprumas paprasčiausiai nublanksta. Nuvysta kaip reikiant net neišsiskleidęs, nes būna užgožiamas vis kito ir kito savarankiškai stipraus vaizdinio, kol galiausiai visas tekstas tampa vienodai koktus.

„Domantas pažvelgė į Saulių Strazdą taip, lyg tas būtų prisipažinęs kad serga AIDS“

Be šios pagrindinės ydos tekstui vietomis trūksta nuoseklumo, kai kur logikos, kai kur akis bado neištaisytos korektūros klaidos. Tačiau prieš šias nuodėmes dar būtų galima užsimerkti, jeigu ne tie nuostabūs palyginimai, su kiekviena dešimtimi puslapių tampantys vis beviltiškesni ir tarsi mėginantys varžytis su savimi dėl paties puikiausio bei nuostabiausio palyginimo vardo.

„Skausmas vėrė kiaurai, ji jautėsi, lyg ant iešmo kepamas viščiukas.“

Skaitydamas net kelis kartus pajutau, kaip ši knyga atbukina, prisipratina ir nejučiomis virsta nelabai įdomia TV laida, kurią pradėjus žiūrėti, net jeigu visiškai neįdomu, vis vien norisi pabaigti, nes neapleidžia kažkoks naivus tikėjimas, jog galbūt pabaigoje paaiškės kas nors įdomaus ir neįprasto. Kažkas dėl ko buvo verta klausytis stebuklų nebeprisišaukiančių burtažodžių.

„Achmedas All Džabaras pabudo ir visu svoriu užvirto ant Agnės. Ji suriko kaip žmogus, kurio namuose kilo gaisras.“

Taigi, pasikartosiu, bet skaitant kartais kildavo toks įtarimas, jog labiau buvo norėta parašyti ką nors gražiai, negu ką nors parašyti. Pabaigoje, tiesa, tekstas tampa šiek tiek suvaldomas ir užbaigiama netgi visai įdomiai, tačiau ar dėl to galėčiau kam nors rekomenduoti šią knygą? Tikrai ne. O ir pats, matyt ilgam atidėsiu pažintį su kitais J. Ivanauskaitės romanais, nes visiškai nesinori pamiršti to džiaugsmo, kuris apėmė užvertus paskutinįjį šios knygos puslapį. Džiaugsmo, kad visa tai pagaliau baigėsi.

O į klausimus – apie ką ši knyga? – ir – koks jos siužetas? – jau nebesinori atsakinėti, nes tai visiškai nebeaktualu. Bet jeigu vis tik kam nors tai beprotiškai rūpi – tebūnie ši knyga meilę.

Nelaimingą, žinoma.

Vertinimas: 4 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
272 psl.
Leidykla: Nemunas
Metai: 1992 m.
Kaina: ~- Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Reklama
9 comments
  1. M said:

    Ne, kiekvienam suprasti jos kūrybą – tik tiek tegaliu pasakyti.

  2. manęs jos kūryba kažkodėl visai netraukia, o perskaitęs tokią linksmą recenziją dar ilgesniam laikui nustumsiu Ivanauskaitę 😉

  3. Dalius said:

    Na va.. taip nepagarbiai apie kultinę LIetuvių rašytoją..

    O jei rimtai, tai neseniai “skaičiau“ šitą knygą. Kažkaip neužkliuvo tie palyginimai (gal dėl to kad ir aš pats juos mėgstu valrtoti)… Bet turinys manes tikriausiai irgi nesužavėjo, nes tik gerokai persiritęs į antrą knygos pusę supratau kad aš ją skaitęs. Prieš kelis metus.

  4. Kotryna said:

    man tai visuomet patinka tavo kultiniai išsireiškimai, pvz, “kas per daug, tas nesveika“

    o šiaip tikrai, J. Ivanauskaitės kūryba pervertinta. pritarimas audi 100.

  5. Uke said:

    Aš taip pat skaičiau šią knygą. Tai buvo pirmoji mano perskaityta jos knyga. Ji mane šiek tiek šokiravo, švelniai tariant. Ją perskaičius pajutau, lyg ant manęs kas užvertė kalną… Labai depresyvi, liūdna. Aš kadangi esu jautrus žmogus, tai kito žmogaus rūpesčiai ir skausmas mane labai slegia ir aš tarsi prisiimu kaltę sau…
    Po šios skaičiau kitą jos knygą – “Placebas“. Manau, kad pažintis su šios rašytojos kūryba tuom ir baigėsi.

  6. Laura said:

    O aš su Ivanauskaitės kūryba be pertraukų draugavau daugiau nei metus (žinoma, savo noru). Perskaičiau visas knygas, išskyrus poeziją, nes man ji labiau prozininkė nei lyrikė. Vienos labiau, kitos mažiau patiko, bet jeigu lentynoj didžiąja dalį vietos užima jos knygas, galiu sakyt, kad patiko. Šitą priskirčiau prie tų, kur “mažiau“. Bet pritariu, “sunkūs“ rašymai, ilgi sakiniai, nenutrūkstantys dėstymai, nutrūkstantys kartais ne vietoj. Ir kai dabar, prieš pora savaičių, atsiverčiau vėl skaityt – nebesugebu. Arba skaičiau anksčiau ir mėgavausi, nes buvau labiau subrendus, arba dabar subrendau ir nebevertinu. Net nežinau, privertei pasimest. Niekšas 🙂

  7. k said:

    Tikrai, kad ne kiekvienam duota suprasti tokį aukštą pilotažą. Šios recenzijos autoriui tiesiog pritrūko intelekto suprasti knygos turinį, o palyginimai skaitant knygą tikrai neužkliūva, nes jie emocionaliai yra susiję su visa knygos esme… Labai gaila, kad žmogus pasiėma tokią gerą knygą, perskaito, nieko nesupranta, nepatyli ir parodo savo nesupratimą…

  8. Labai ačiū, kad dalinatės nuomone iš kitos barikadų pusės bei nepraleidžiate progos patylėti ir parodyti savo nesupratimą 🙂
    Juk, kaip sakoma, diskusijoje ir gimsta tiesa 🙂

  9. J&B said:

    Ka tik perskaiciau “Placeba“. Pradzia buvo daug zadanti, bet toliau skaitant susiduriau su panasiom problemom kaip ir sios recenzijos autorius. Pries tai esu skaites “Menulio vaikai“, “Ragana ir lietus“ bei “Pakalnuciu metus“, bet didelio ispudzio nepaliko. Gerokai pervertinta rasytoja. Kur kas idomesni S.T. Kondrotas ar J. Skablauskaite.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: