Borisas Akuninas (Grigorijus Čchartišvilis) – Kapinių istorijos 1999-2004

Retai “lentynoje“ pasakoju apie apsakymų rinkinius – nemėgstu jų ir dažniausiai atsiverčiu tik tada, jei kas nors primygtinai rekomenduoja. Taip pat čia retai pasitaiko rusų autorių knygų, bet čia jau paprastas atsitiktinumas.

Vos tik pradėjusi skaityti, supratau, kad ir save galiu pavadinti tafofile. Na, terminas gal ir neskamba kaip toks, kuriuo norėtųsi didžiuotis, bet iš tiesų tereiškia “kapinių mėgėją“. Iš tiesų man patinka kapinių architektūra, tyla ir dažnai šabloniškos bet šiurpios legendos. Todėl Antakalnio, Bernardinų ir Rasų kapinėse lankausi galbūt ne dažnai, bet pakankamai reguliariai.

Jei įsivaizduotume iš tiesų seno miesto gyventojus per visą jo egizstavimo istoriją kaip vieną milžinišką minią ir įsižiūrėtumėme į tą galvų jūrą, paaiškėtų, kad tuščios akiduobės ir laiko išbalintos kaukolės nustelbia gyvus veidus. Turinčių istoriją miestų gyventojai gyvena iš visų pusių apsupti numirėlių.

Knygą sudaro šeši skyriai – šešios kapinės: Maskvos, Londono, Paryžiaus, Jokohamos, Niujorko ir Jaruzalės. Kiekvienas skyrius sudarytas iš dviejų dalių – vienoje autorius kalba apie kapinių atsiradimo istoriją, jų legendas, palaidotas įžymybes, savo savijautą. Antroji skyriaus dalis – apsakymas, vienaip ar kitaip susijęs su kapinemis, dažnai jame aktyviai arba pasyviai veikia ten palaidoti žmonės.

Liuoktelėjo į orą, nusileido ant perkarusios pilkai rudos keteros ir kibo dantimis į gauruotą pakaušį. Urgzdamas ir spjaudydamas kailio skutus ėmė siurbti tirštą žvėries kraują. Su niūria ironija pagalvojo: gaila, nėra Generolo, jis dievino lapių medžioklę.

Apsakymai primena pasakas ir publikuoti be kapinių aprašymų prarastų pusę savo vertės ir nuotaikos.  Būtent kapinių aprašymai man pasirodė įdomesni ir vertesni dėmesio. Autorius tobulai balansuoja ant ribos, kad tekstas nesukelia depresijos (o ne, visi mes mirsim) ar pasišlykštėjimo (oh no, creep creeping around the cemetery). Tekstai dvelkia ramybe ir susitaikymu – tikrai senomis kapinėmis, kada skausmas jau išblėsęs (pasak B.Akunino- senos kapinės primena randą, kai naujos, veikiančios dar tarsi kraujuojančios žaizdos). Gal ir keistai nuskambės,, bet “Kapinių istorijos“ – optimistiška knyga.

Are you okay? – iš už Ist Riverio vandenių klausia Manheteno siluetas, kurio dangoraižiai, praradę du savo draugus, susitelkė petys į petį, tad jiems dabar ir vėl viskas tvarkoje.
I’m fine, – atsiliepia Grinvudo kapinės. Viskas bus all right.

Vertinimas: 8/10. Netikėta knyga. Deja, apsakymus stengiausi peršokti kuo greičiau, kad galėčiau skaityti apie pačias kapines.

Pavadinimas originalo kalba: na, kažkas rusiškai. nemoku perrašyti 🙂
Puslapiai:
183 psl.
Leidykla: “Mintis”
Metai: 2004 psl.
Kaina: 9.10 Lt. Pirkti čia.

Reklama
2 comments
  1. Adis said:

    Būtinai paskaityk Gaimano “Graveyard Book“ 😉

  2. Originalo kalba „Кладбищенские истории“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: