Hermann Broch – Pakerėjimas

pakerejimasKnygą nusipirkau vien todėl, kad ant jos nugarėlės parašyti žodžiai mane kažkuo patraukė. O jeigu sieti su pavadinimu – kažkuo pakerėjo. Paprastai knygas perku ne pagal tai, tačiau šį kartą padariau išimtį.

Trumpai apie siužetą. Kalnuose įsikūrusio kaimo gyvenimą netikėtai sudrumsčia atvykėlis iš svetur. Netrukus paaiškėja, kad jis – manijos apsėstas tipas, ligotai visiems peršantis savo išganymą bei tiesas. O pagrindinės tos tiesos dvi: pirma – vėl pradėti, prieš daugelį metų baigtą, aukso kasimą iš kalno; antra – atsisakyti visų mechaninių prietaisų. Prie šių dviejų pagrindinių „idėjų“ dar dažnai pridedama ir susilaikymo būtinybė. Iš paskos šiam tipui į kaimą atvyksta ir jo parankinis. Čia galima sakyti jie pasidalina veiklos sritimis: pirmasis – skleidžia savo idėjas, antrasis – užsiima jų įgyvendinimu. Neilgai trukus tai paveikia žmones – vieni stoja į atvykėlių pusę, kiti – pastariesiems skersai kelio. O čia ir prasideda visos linksmybės. Tačiau tam, kad sužinotumėte kur jos baigiasi – teks perskaityti knygą.

O dabar apie tai – ar vertą šią knygą skaityti arba, jeigu tiksliau, – kodėl aš šios knygos neskaityčiau antrą kartą :).

Visų pirma, kažkur pusė knygos teksto yra pasakojimai apie gamtą arba mitologiniai-etiniai-filosofiniai pilstymai, tuo tarpu kitą pusę sudaro siužetas. Siužeto dalis skaityti įdomu – jos užkabina, įtraukia, nenusibosta. Tuo tarpu likusio teksto skaitymas – savotiška kančia. Pradžioje tie aprašymai ir pilstymai atrodo ganėtinai įdomūs, tačiau kuo toliau, tuo labiau jie įgrįsta, suvienodėja, apsunksta ir galiausiai tampa pilka mase, kurią perskaitęs nieko nesugebi prisiminti. Taigi, į priekį tempia tik ganėtinai įdomus siužetas, kuris veda prie įsivaizduojamos kulminacijos, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila (netikėta), pabaigoje ta žadėta kulminacija tiesiog išgaruoja. Taip ir lieki stovėti – alkanas, tuščias ir apgautas. Tokia ir knyga – kažkoks nesusipratimas, ėjimas į niekur. Tačiau net jeigu ir į niekur, tas ėjimas yra sklandus, logiškas, nesiblaškantis, analizuojantis ir literatūriškai tikrai stiprus. Tačiau man – trūksta. Tai tarsi norų išsipildymo akcija, be norų išsipildymo :).

Kas mane netikėtai nustebino, tai knygos pabaigoje esantis autoriaus komentaras, kuriame trumpai, konkrečiai ir nuosekliai aprašomas (primenamas) visas knygos siužetas. Ir tie 8 komentaro puslapiai savo įdomumu nurungia tuos 400, kuriuos skaitytojas privalėjo įveikti prieš tai. Čia vėlgi atsiranda kažkoks nesusipratimas, nes tie 8 puslapiai sugeba iš naujo sudominti taip, kad atrodo tuoj imsi ir dar kartą perskaitysi visą knygą, nes o juk tikrai, pagal tokį siužetą parašyta knyga tiesiog privalo būti įdomi ir patraukianti savo pusėn. Kažkoks pakerėjimas.

Dar vienas pakankamai keistas dalykas, yra tai, jog minėtame autoriaus komentare, kai kurie įvykiai yra aprašomi truputį kitaip negu pačioje knygoje. Čia natūraliai iškyla dvejonė: ar vertėjas truputį „pavarė“ į šoną, ar autorius šiek tiek pamiršo apie ką rašė, ar aš pats skaitydamas buvau prisnūdęs 🙂. Kad ir kaip ten būtų – gilintis į tai didelio noro nebėra, nes esmės tai nekeičia.

Ir kai atrodo, jog tai jau pabaiga, autorius žengia dar vieną žingsnį ir pateikia dar vieną savo komentarą, kuriame išdėstoma kas, kaip ir kodėl buvo parašyta. Pavyzdžiui, kodėl buvo pasirinktos vienokios išraiškos priemonės, o ne kitokios ir ką tuo norėta parodyti bei perteikti.

Taigi šie du autoriaus komentarai yra tarsi konspektas nesupratusiems ar nebuvusiems pamokoje. Jie pakankamai įdomūs, kad priverstų perskaityti visą knygą, tačiau tuo pačiu pakankamai informatyvūs, kad jos jau nebereiktų skaityti (deja, bet tai pasidaro aišku tik perskaičius knygą).

Kaip jau minėjau, knyga – kažkoks nesusipratimas. Labai sunku pasakyti apie ją kažką konkretaus. Aš net neabejoju, kad atsiras žmonių, kuriems ši knyga tikrai patiks – joje tikrai yra kažkas tokio. Taigi, jei jaučiate, kad esate vienas/viena iš tų žmonių, nedelskite – dovanoju arba mainau į kokią nors kitą paskaitomą knygą.


Vertinimas:
7/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Die Verzauberung
Puslapiai:
429
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 (originalas – 1969m.)
Kaina: ~8 Lt.

(c) veikiantis

Reklama
1 comment
  1. Anita said:

    (ne)Paburnojimai:
    1. Ne pasidalina, o pasidalija.
    2. Vietomis manieringai padogžodžiauji, todėl atsiranda stiliaus ar kalbos kultūros klaidų. Lietuvių kalba yra orientuotą į skalsumą, lakoniškumą, šios tendencijos ir reikėtų laikytis visuose rašto darbuose.
    O šiaip neblogai;)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: