Panelės Smilos Sniego Jausmas – Peter Høeg

Šitas skaitinys pas mane atsidūrė kaip ir dauguma. Buvo sesija, man buvo liūdna, knygyne buvo išpardavimas (14,5 lt už 383 psl!). Jei ne jis, tai aš iki šiol nebūčiau šios knygos į rankas paėmus. Atsimenu kažkas labai primygtinai man siūlė ją perskaityti, o kuo labiau man siūlo, tuo labiau aš nenoriu. Dėl tos pačios priežasties garsųjį “Alchemiką“ perskaičiau praėjus porai metų nuo jo išpopuliarėjimo. Grįžkim prie Smilos ir jos jausmo.

Paslaptingai žūsta berniukas, vardu Izaijas. Tas vienintelis būdavęs arti Smilos ir mėgęs klausyti, kaip ji skaito Euklido “Elementus“. Kadangi niekam nepatinka, kai keistai miršta maži berniukai, moteris ima klausinėti ir tada išlenda visokie nesuslapstyti galai.  Nieko daugiau apie siužetą ir nepasakysiu. Dar įsipina keista (“smiliška“) meilės istorija, Smilos prisiminimai, Grenlandijos mitologija ir gal net idėja apie ateivius.

Anotacijoje teigiama, kad pasaulio spauda romaną vadina “Šiaurės Šachrazada“. Na jau. Čia tas pats, kad šilkinį prostitutės sijoną lyginti su sniego gniūžte (va ir išlindo mano neapykanta Šachrazadai). Smila – dano ir grenlandės dukra, bet širdyje – tikrai grenlandė. Tokia pati, kaip ir motina:

…Mano mama rūkė machorką; pypkė buvo padaryta iš senos šovinio tūtos. Ji niekada nemeluodavo. Bet kai norėdavo nuslėpti tiesą , iškratydavo pypkę, prisikimšdavo burną iškratyto tabako, ištardavo mamartoq, nuostabu, ir apsimesdavo, kad negali kalbėti. Tylėti irgi menas.“

Ji – glaciologė. Girdi sniegą ir ledą, būdama atviroje jūroje gali užuosti Grenlandiją. Bet svarbiausia ledas. Kai Lietuvoje šalta, aplink sniegas ir ledas, knyga per šalta. Tikriausiai dėl to geriausiai skaitydavosi gulint karštoj vonioj. “Eidama šalia mechaniko jaučiuosi, tarsi kažkas būtų nuvožęs mano pakaušį ir išbružavęs aukštyn žemyn šepečiu buteliams.“ Paskaitęs kartais gali jaustis, lyg nuvožus pakaušį kažkas išbrūžavo ledo gabalu.

Man patiko Smila. Ji tokia, kuri kariauti išeina pati. Daug geresnė už tas iš pigių romanų nepadoriais viršeliais, kur moteris išleidžia vyrą į karą, o pati paslapčia trokšta sodininko Marijono Chuanito.
Nepatiko tai, kad jai per daug sekasi. Sunkiai įsivaizduoju moterį, kuri nepastebėta patenka ten, kur jai reikia, visuomet randa reikiamus žmones ir sugeba išgyventi laive, pilname prieš ją nusiteikusių vyrų, apsiginklavusi tik atsuktuvu. Nebūna taip. Nebūtina būti moterimi, kad tau taip nebūtų. Žinau, kad čia tik pasakojimas, bet kitose knygose  autorius nors kartą įveja veikėjus į kampą, kad jie ten kiek pasikankintų, o čia visi kampai užapvalinti ir paminkštinti.

Apibendrinkim: Jei reikėtų rašyt pažymius, duočiau 8,5.  Antrą kartą skaitysiu tikrai negreit, bet skaityti verta. Galit pažiūrėti filmą (kurio aš dar nemačiau 🙂 )

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Froken Smillas Fornemmelse for Sne
Puslapiai: 383
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2007
Pirkti internetu.

(c) Rikošetas

Reklama
2 comments
  1. proz said:

    ačiū už apžvalgą. manau, paskaitysiu. bet vasarą :>

  2. Evelina said:

    Jai ne sekasi, jos stiprūs instinktai 😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: