Vienaip ar kitaip, kad paimčiau šią knygą į rankas, turėjo praeiti nemažai laiko. O ir ėmiau ją ne visą iš karto, greičiau bangomis – potvyniais ir atoslūgiais. Nusipirkau kai tik ši buvo išleista, t.y. 2009, tačiau rimčiau skaityti prisėdau gal tik prieš kelis mėnesius. Ir taip, kas rytą po kelis puslapius, buvau žadinamas ir stebinamas.

Perskaitęs šią knygą galiu pasakyti, jog J. Erlickas vis dar turi savo gaivalą, vis dar yra neabejotinas savo pasirinktos krypties vienetinis ir nepakeičiamas egzempliorius. Toks jausmas, kad jis susikalė sau smėlio dėžę, nustatė joje galiosiančias taisykles ir pakvietė visus prisijungti pažaisti. Tačiau kol kas taip ir neatsirado nė vienas, kuris galėtų bent jau šiek tiek rimčiau mesti jam iššūkį ir garbingai pasipriešinti. Nepaisant to, J. Erlickas neliūdi – jis varžosi su savimi. Ir jam tai puikiai pavyksta – išlikti paprastu, įtaigiu ir stulbinančiu savo įžvalgomis bei atradimais. Sugretinimais ir netikėtais posūkiais. Žodžių žaismu ir prasmių variacijomis. Tačiau svarbiausia yra tai, jog kad ir kiek autorius kartoja tuos pačius dalykus (bene visos pagrindinės J. Erlicko knygos yra apie tą patį) – jis nenusibosta.

Gyvenimas, politika, meilė bei nesibaigianti ironija. J. Erlickas priverčia skaitytoją juoktis iš savęs. Dar ir dar kartą. Ir viskas taip gaivu, lengva ir paprasta, kad lieki nuščiuvęs ir nustebęs. Kad neabejoji, jog esi toks, kokį autorius tave ir nori matyti.

Knygoje suguldyti tekstai – tikra mišrainė. Tarp galybės naujų tekstų, galima rasti ir jau skaitytų ankstesnėse J. Erlicko knygose ar puikiai girdėtų ir prisimenamų iš jo dainų. Didžioji dalis – proza, tačiau pramaišiui yra įdėta ir po vieną kitą eilėraštį. Žodžiu, visko ir visiems. Tačiau skaitant visiškai neatrodo, jog kažkas yra ne savo vietoje ar kad vyrauja chaosas. Toli gražu. Viskas  harmoninga ir suderinta tarsi puikiausiame simfoniniame orkestre. Skaitai ir matai – viskas laiku ir vietoje. O tai – retas talentas. Todėl nereikėtų nusigąsti dėl to, jog knyga net 821 psl. storio. Tai visai nereiškia, jog ją skaityti anksčiau ar vėliau nusibos. Tai reiškia, kad jos užteks ilgam.

Jeigu reiktų cituoti, būtų galima cituoti visą knygą. Jeigu reiktų rekomenduoti, būtų galima rekomenduoti ją visiems. Tai universali knyga. Ir jeigu ji nepapirks savo tekstais, tuomet tikrai nuginkluos mokėjimu pasijuokti iš savęs. Taigi, skanaus!

GERĖJIMO ŽENKLAI

Antai moteris savo kūną pardavinėja.
- Keturiasdešimt litų.
- O kiek sveriat?
- Aštuoniasdešimt.
Paskaičiavęs linkteliu: man tinka.
Viso labo 50 centų už gyvo svorio kg.
O juk pasūdžius užteks iki rudens.

O aš jau laukiu knygų mugės, kurioje galėsiu įsigyti ir naująją J. Erlicko knygą („Ateinu su šaukštu“), kuri, tikiu, bus lygiai tokia pati nepakartojama ir paveiki. Juk talento, kaip žinia, nepamesi.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 821 psl.
Leidykla: Tyto Alba
Metai: 2009 m.
Kaina: ~30 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Yra daugybė knygų, kurias skaitydama galvojau „o va šitą galėčiau parašyti geriau. šitą irgi. šitą parašyčiau kitaip“. Skaitydama „Pirminių skaičių vienatvę“ mąsčiau „o, dieve, ši pastraipa – kaip mano parašyta. ji geniali“ (šiandien neišgėriau kuklumo piliulės). Yra rašytojų, kurių knygas reikia prisijaukinti, priprasti prie stiliaus, tačiau ši man iš karto buvo sava.

Matija dar stipriau sugniaužė kumščius. Paskui lėtai atgniaužė kairįjį delną. Įstrižai ėjo blyškus, visiškai tiesus brėžis. Aplink jį Aličė pastebėjo trumpesnius ir šviesesnius, beveik baltus randus. Jų buvo pilnas visas delnas, susikryžiavusių it nuogo medžio šakos prieš šviesą.

Matija ir Aličė – pagrindiniai knygos veikėjai – abu, pažymėti nelaimingo likimo ženklu. Jų istorijos susipina į vieną nutylėjimų, skausmo, vienatvės, baimių gniutulą. Matija – gabus matematikas, jis žino, kad pirminiai skaičiai dalinasi tik iš savęs ir vieneto, kad jie – vieniši. Tačiau pirminiai skaičiai turi savo dvynius, kuriuos skiria poriniai skaičiai. Kuo didesnis pirminis skaičius, tuo sunkiau rasti jo dvynį. Matija ir Aličė yra būtent tokie skaičiai – amžiams pasmerkti būti „of the same kind“, bet negalintys būti kartu.

Licėjaus metai liko atvira žaizda. Matijai ir Aličei ji atrodė tokia gili, kad, regėjosi, neikada neužgis. Jie perėjo juos tarsi sulaikę kvapą: jis – atmesdamas pasaulį, ji – jausdamasi to pasaulio atstumta, bet abu pastebėjo, kad tai visai nesvarbu. Jie sukūrė ydingą ir asimetrišką draugystę, sudarytą iš ilgų išsiskyrimų ir ilgos tylos, tuščios ir švarios erdvės, į kurią abu galėjo sugrįžti ir vėl įtraukti oro, kai mokyklos sienos tapdavo per ankštos ir imdavo juos dusinti.

Daugybė sakinių man priminė būtent šią Seether dainą:

Kaip ir mano tikėjimą šiuolaikine literatūrą žudžiusi „Viena diena“, „Pirminių skaičių vienatvė“ yra parašyta vyro. Ir tai jaučiama, galbūt ne kiekvienoje eilutėje, bet pastebimai ir neįkyriai. Tačiau P.Giordano rašo tai, ką galvoja, o D.Nicholls – tai, ko nori moterys.

Dar reikėtų paminėti, kad Paolo Giordano – fizikas teoretikas, kuris, pasak nuotraukos ant viršelio, yra labai patrauklus vyras. Ir šis patrauklus vyras už tokią knygos pabaigą nusipelnė spyrio į kelio girnelę, ne mažiau.

Vertinimas: 8/10.
Puslapiai: 258 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2011
Kaina: 25.99 Lt. Pirkti čia.

Ps. Jei kas nors žinote šaltinį, kur galima gauti Kino Pavasario filmą pagal šią knygą, garsintą lietuviškai, arba su lietuviškais titrais, labai prašau pasidalinti. Filmo treileris mane intriguoja:

Kadangi knygą skaičiau pakankamai ilgai ir perskaitęs vieną esė, kitos kartais imdavausi tik po mėnesio, bendras vaizdas yra šiek tiek išblukęs, tačiau apie kontūrus vis tik galiu tarti vieną ar kitą žodį.

Čia, kaip ir kiekviename rinkinyje, rasite visko – tiek to, kas smigs tiesiai į suvokimo centrą, tiek to, kas lengvai ir grakščiai išsisuks iš tinklo ir aplenks kiekvieno asmenines ribas. Tačiau jeigu jums patinka S. Parulskis ir jo tekstai, šia knyga tikrai nenusivilsite. Didžioji dalis tekstų yra išmoningi ir kaip skelbia pavadinimas – tarsi prieš mirtį – gražiai bei švelniai glosto mūsų vidines puses, o juos skaitydami jaučiame neapsakomą malonumą. Kai kuriuos sakinius, atrodo, būtų galima skaityti ir skaityti, vėl ir vėl, kol jų grožis ir skonis suaugtų su mūsų kūnu ir taptų vieniu. Sigitas čia, kaip ir kituose savo esė rinkiniuose, vėl gaudo paskirus momentus, džiaugiasi ir džiugina. Jam tai – akivaizdžiai malonu. O jeigu malonu jam, kodėl negali būti malonu ir skaitytojui? Ir net jeigu kai kurie tekstai traukia, tačiau nedatraukia iki Erlickiškai genialaus absurdo, jie tampa tik menkais nesusipratimais ir bendro rinkinio tono nekeičia. Knyga vis vien veikia, tekstai visumoje vis vien sugeba pakankamai nesunkiai prasilaužti kelią į skaitytojo (šiuo atveju – mano) malonumų sodus.

Žinoma, kartais nuo Erlickiškų pretenzijų nukrypstama į kitą pusę ir šiek tiek keistai atrodo tekstai (ar tikriau – tekstas), kur vos ne kiekvieno sakinio pabaigoje dedamas daugtaškis. O žinant, kad Sigitui tai nebūdinga ir – kas netgi svarbiau – tekstas to visiškai nereikalauja, visa tai atrodo ne tiek keista, kiek juokinga. Bet būnant S. Parulskiu turbūt galima leisti sau kur kas daugiau negu nebūnant S. Parulskiu. Tad, kol autorius žaidžia, smaginasi, o kai kur galbūt kaip tik – atsiveria tikruoju savo pavidalu, skaitytojui belieka skaityti ir patikėti arba ne siūlomu išsigelbėjimu.

O tekstai, kaip įprasta, daugiasluoksniai ir daugiabriauniai. Tačiau neperkrauti, logiški, išbaigti ir todėl – tiesiog malonūs skaityti.

Manau, tokio pabraukymo pirštu per vandens paviršių ir pakaks, o jeigu kam nors norisi truputį daugiau pločio ar gylio – visuomet galima nusipirkti knygą ir asmeniškai įsitikinti jos gydomosiomis savybėmis.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 248 psl.
Leidykla: „Alma littera“
Metai: 2011 m.
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Sunku kritikuoti sveitmus įspūdžius ir potyrius. Kaip ir byloja pavadinimas, ši knyga – klajūno užrašai, ne asmeninis kelionių vadovas, kurio šiek tiek tikėjausi. Akivaizdu, kad jei aš nuvykčiau į Gruziją, mano įspūdžiai būtų visiškai kitokie. Aš juk neorganizuočiau ten parodų, neturiu tiek vietinių draugų, o, galų gale, neturiu ir pakankamai drąsos užeiti pas kiekvieną pakvietusį į svečius išgerti vyno. Ir nekalbu rusiškai.

„Klajūno užrašai“ tikriausiai nebus ta knyga, kurią neatsitraukdamas skaitai visą naktį. Skaičiau ją ilgiau nei keletą savaičių, atsiversdama keletui puslapių ir be jokio širdies skausmo vėl padėdama į šalį. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad knyga neįdomi. Gruzija – šalis įdomi, knyga apie ją irgi.

Pirmą kartą keliaujant, ir perėjas, ir Asos slėnį rasti sunku, o kai vietiniai bando apytikriai nupasakoti kelią, pavargsti beklausinėdamas. Iš pradžių maniau: slepia, bet ne, tiesiog jie nešnekūs. Sako: eisi, eisi, už tos kalvos pasuksi į dešinę ir aukštyn, jei labai reikės, rasi.

Pats leidimas – labai malonus akiai. Autoriaus darytos nuotraukos – labai gražios. Tik jų pavadinimai mane erzino. Suprantu, kad nuolat keliaujant prisiminti, kur padarei vieną ar kitą kadrą sunku, tačiau, nagi, juk galima sugalvoti ką nors geriau nei žydint virš upelio, ne mano skalbiniai ir bučinys. Labai trūko pasakojimo, derančio prie nuotraukų ir nuotraukų derančių prie pasakojimo, nes labai greit ėmiau painiotis įmantriuose pavadinimuose ir vienodai pavadintuose vaizduose. Galų gale, štai, nuotrauka pavadinimu „Goga kolegų apsupty“. Jau pamenu, kad Goga visame skyriuje lydėjo autorių, bet kuris jis iš dešimties fotografų? Ir koks tai renginys?
Ir dar tie trumpi haiku stiliaus eilėraštukais kiekvieno skyriaus pradžioje… Į pabaigą jie nustojo mane erzinti, bet iš tiesų, geriau jų vaizdingumą perkelti į tekstą. Bent mano nuomone.

… Tuomet eini į užeigą ir sakai „Chaši“.
Bičiulis Goga rodo, kaip ją valgyti, ir dar giria:
- Labai sveika kraujui.
Įsiberia saują smulkintų česnakų. Aš sunerimstu, bet irgi įsimetu česnako ir keliu šaukštą prie lūpų… Tą akimirką suprantu, kad – oi oi, oi – ši sriuba ne man, oi, oi, oi, tikrai ne man. Alekas stebi mane ir juokiasi.

Jei norit pamatyti, kaip knyga atrodo viduje (nenusivilsit), spustelėkit čia.

Vertinimas: 8/10.

Puslapiai: 336 psl.  (su nuotraukomis)
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2011
Kaina: 35.90 Lt. Pirkti čia.

Ši knyga – tai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentai rašyti nuo 1938 iki 1975 m. O juose – įvairūs pamąstymai gyvenimiškomis temomis, atsiminimai apie draugus, komentarai apie tuometinio literatūrinio pasaulio peripetijas bei kiti pastebėjimai ar pajautimai apie patį gyvenimą. Tai nėra visas dienoraštis – tik jo fragmentai. Todėl reikia nusiteikti trumpiems ir neįpareigojantiems skaitymo kąsniams bei kąsneliams.

Tie, kas nežino, kas toks A. Nyka-Niliūnas, siūlau pasiskaityti čia. Tuo tarpu, tie, kas žino, manau supranta, kad jo gyvenimo kelias pakankamai įdomus ir tikrai vertas dėmesio. Ir kas svarbiausia – tas kelias vis dar tęsiasi! Šiuo metu A. Nykai-Niliūnui yra 92 metai ir jo dienoraščiai, spėju, vis dar pildosi.

Tuo tarpu šioje knygoje publikuojami dienoraščio fragmentai pradėti rašyti, kai autoriui tebuvo 19 metų. Taigi, pačioje jaunystėje. Pirmieji įrašai prasideda, kai autorius palieka savo gimtąjį Nemeikščių k. ir išvažiuoja studijuoti į miestą. Dienoraščio fragmentuose atsispindi esminiai jaunuolio sąmonę formavę epizodai, kurie kinta kartu su laiku. Fragmentai tęsiasi 38  metus, iki A.N.N. sukanka 56 m. Tai – ilgas, žodžiais turbūt nepamatuojamas laikas, kuris prasideda energingai bei šiek tiek jaunatviškai naiviai, ir baigiasi aprašant vieno po kito draugų, bendraminčių ar šiaip pažįstamų netektis.  Daug parašoma, dar daugiau nutylima. Tačiau tai jau paties autoriaus pasirinkimas, tad apie jo žmoną ar vaikus galime suprasti tik iš probrėkšmiais išnyrančių užuominų.

A.N.N. gyvenimas buvo tampriai susijęs su poezija, tad ir šiuose fragmentuose jos gausu. Cituojama daug, bene viskas originalo kalba. Ir todėl nesuprantantys prancūziškai ar vokiškai, visai kaip ir aš, ne viską čia supras. Tačiau tai tikrai nenumaldys noro skaityti toliau.

Man labiausiai imponavo istorinių įvykių aprašymai, t.y. Lietuvos okupacija, režimas ir t.t. Labai įdomu skaityti apie tai, kaip paprastas žmogus suvokė ir matė visus procesus apie kuriuos istoriniuose vadovėliuose aiškinama ganėtinai šaltai ir sausai (net jeigu ir be galo plačiai).

Knyga man labai patiko. Ją skaityti rekomenduočiau po truputį, t.y. po kelis puslapius per dieną. Nes tokio teksto, o ypač jausmo, kuris slepiasi po pačiu tekstu, negalima imti ir suskaityti po daug ir per greitai. Tai viena iš tų knygų, kurią skaitant reikia mėgautis. Nes tai poilsio, kelių ar keliolikos minučių per dieną skaitinys. Taigi, rekomenduoju, jeigu šiame aprašyme jau atradote save

O aš po truputį pradėsiu ieškoti ir kitų dviejų šios knygos tęsinių, t.y.:

- „Dienoraščio fragmentai 1976 – 2000″ ir

- „Dienoraščio fragmentai 2001 – 2009. Papildymai 1940 – 2000″.

Skanaus!

Mano vertinimas: 10/10

Leidykla: Baltos lankos
Puslapių skaičius: 648 psl.
Išleidimo metai: 2002 m. (pirmasis leidimas 1998 m.)
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis

Dar sykį įsitikinau, kad ne be reikalo šios rašytojos knygos puikuojasi mano mėgstamiausių knygų sąraše. „Šimto metų istorija“ – akivaizdžiai asmeniškiausia H.Wassmo knyga. Aprašomos moterys – tai autorės prosenelė, senelė ir mama. Negalėčiau parašyti tokios knygos. Nežinau tiek daug apie savo giminę (o galbūt ji nėra tokia įdomi), o nežinodama nedrįsčiau pridėti savo detalių, interpretuoti savaip, bijodama iškreipti tiesą, bijodama įžeisti.

H. Wassmo yra viena moteriškiausių mano skaitomų rašytojų. Kiekvieną kartą užvertusi jos knygą galvoju, kad norėčiau būt šiaurietiška moteris. Visos jos sugeba gauti geriausią iš blogiausio, iš nieko pasigaminti sau laimę, spinduliuoja visuotinę ramybę. Jos savarankiškos net ir paklūsdamos savo vyrams. Galbūt todėl feminisčių skaičius Skandinavijos šalyse labai didelis (pataisykite, jei klystu). Net ir patys painiausi jausmai čia išgryninti kaip ledas.

Prie ausies, o gal ir iš visų pusių pasigirsta jo žodžiai:
- Sara Susane… Ne kempinę laikai savo rankoje. Tik ar žinai, ką?
Jai užgniaužia kvapą, atsakyti neįsitengia.
- Tavo rankoje – mano širdis. Amžinai!

Tiesa, „Šimto metų istorija“ neprilygsta „Dinos knygai“. Neprilygsta ir „Septintajam susitikimui“. Tiesa, „Toros“ istoriją bent jau mano akyse lenkia. Maloniai nustebau, kai knygoje pasirodė Benjaminas – Dinos sūnus.

Nepasakoju apie siužetą, tačiau ne todėl, kad nebūtų, ką pasakoti. Knyga išjausta, ją reikia imti ir skaityti. Tą ir rekomenduoju.

Vertinimas: 9/10.

Pavadinimas originalo kalba: Hundre Ar
Puslapiai: 451 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2011
Kaina: 39.90 Lt. Pirkti čia.

Laikui bėgant po truputį jutau vis didesnį norą prisėsti ir perskaityti bent vieną iš daugelio jos knygų. Ir kai tas noras pagaliau išsipildė, mano rankose atsidūrė „Pragaro sodai“. O kai užverčiau paskutinįjį šios knygos lapą, atsikvėpiau kaip niekad lengvai. Tarsi būčiau įveikęs save patį.

Skaitydamas, ilgą laiką įtariau, jog tai pirmasis J. Ivanauskaitės romanas, tačiau dabar, susižinojęs, jog prieš šią knygą buvo dar ir kitos, suabejojau ar tai vis dar galima laikyti lengvinančia aplinkybe.

Taigi, tokia įžanga, o dabar papasakosiu kaip pasijutau patekęs į pragaro sodus tiesiogine šių žodžių prasme.

Jau nuo pirmojo puslapio į akis krito itin vaizdinga bei „protinga“ kalba, kuri kabino ir traukė į save su kiekvienu kuriamu vaizdiniu, siūlančiu pažinti vis kitą ir kitą pažadėtąją žemę. Tačiau dėka kažkokio neaiškaus paradokso, su kiekvienu tokiu vaizdiniu, ta pažadėtoji žemė vis tolo ir tolo. Kol galiausiai.. paprasčiausiai išnyko.

Kai palyginimas pradėjo lipti ant palyginimo, o vienas nuostabus posakis keisti kitą, ties 18 puslapiu pajutau, jog man jau šiek tiek per daug. Ir tuomet kiekvienas sakinys tapo sunkiu bei žlugdančiu. Daugelis palyginimų atrodė sunkiai motyvuojami ir skirti vien tik tam, kad gražiai nuskambėtų.  Ir tuomet, kaip niekad aiškiai, supratau kas tai per paradoksas, kuris iš pirmo žvilgsnio gražius dalykus paverčia tokiais atstumiančiais. Jį buvo galima apibrėžti labai paprastai: kas per daug, tas nesveika.

„ – Na, einam, – garsiai šūktelėjo Agnė ir nusišypsojo taip plačiai, kad pasijuto kaip pjūklas.“

Skaitant toliau, kur ne kur rasdavosi nedidelės salelės, kur palyginimų potvyniai šiek tiek nuslūgdavo ir čia iš karto tarp blizgučių pradėdavo ryškėti kažkas tikro ir nesuvaidinto, kažkas gyvo ir įdomaus. Tačiau labai greitai visus šiuos lengvesnius atokvėpius ir vėl tekdavo pamiršti ir jau nebe savo noru pasinerti į kitą, sukapotą ir visiškai nenatūralią tikrovę, kurioje kiekvienas iš palyginimų sukuria savarankiškai stiprų vaizdinį, tačiau visi sukurti vaizdiniai niekaip nesusisieja į visumą ir todėl jų stiprumas paprasčiausiai nublanksta. Nuvysta kaip reikiant net neišsiskleidęs, nes būna užgožiamas vis kito ir kito savarankiškai stipraus vaizdinio, kol galiausiai visas tekstas tampa vienodai koktus.

„Domantas pažvelgė į Saulių Strazdą taip, lyg tas būtų prisipažinęs kad serga AIDS“

Be šios pagrindinės ydos tekstui vietomis trūksta nuoseklumo, kai kur logikos, kai kur akis bado neištaisytos korektūros klaidos. Tačiau prieš šias nuodėmes dar būtų galima užsimerkti, jeigu ne tie nuostabūs palyginimai, su kiekviena dešimtimi puslapių tampantys vis beviltiškesni ir tarsi mėginantys varžytis su savimi dėl paties puikiausio bei nuostabiausio palyginimo vardo.

„Skausmas vėrė kiaurai, ji jautėsi, lyg ant iešmo kepamas viščiukas.“

Skaitydamas net kelis kartus pajutau, kaip ši knyga atbukina, prisipratina ir nejučiomis virsta nelabai įdomia TV laida, kurią pradėjus žiūrėti, net jeigu visiškai neįdomu, vis vien norisi pabaigti, nes neapleidžia kažkoks naivus tikėjimas, jog galbūt pabaigoje paaiškės kas nors įdomaus ir neįprasto. Kažkas dėl ko buvo verta klausytis stebuklų nebeprisišaukiančių burtažodžių.

„Achmedas All Džabaras pabudo ir visu svoriu užvirto ant Agnės. Ji suriko kaip žmogus, kurio namuose kilo gaisras.“

Taigi, pasikartosiu, bet skaitant kartais kildavo toks įtarimas, jog labiau buvo norėta parašyti ką nors gražiai, negu ką nors parašyti. Pabaigoje, tiesa, tekstas tampa šiek tiek suvaldomas ir užbaigiama netgi visai įdomiai, tačiau ar dėl to galėčiau kam nors rekomenduoti šią knygą? Tikrai ne. O ir pats, matyt ilgam atidėsiu pažintį su kitais J. Ivanauskaitės romanais, nes visiškai nesinori pamiršti to džiaugsmo, kuris apėmė užvertus paskutinįjį šios knygos puslapį. Džiaugsmo, kad visa tai pagaliau baigėsi.

O į klausimus – apie ką ši knyga? – ir – koks jos siužetas? – jau nebesinori atsakinėti, nes tai visiškai nebeaktualu. Bet jeigu vis tik kam nors tai beprotiškai rūpi – tebūnie ši knyga meilę.

Nelaimingą, žinoma.

Vertinimas: 4 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 272 psl.
Leidykla: Nemunas
Metai: 1992 m.
Kaina: ~- Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad labiausiai norėčiau akis į akį sutikti Anne Rice.

Jau rašiau, kad dievinu jos knygas, tačiau ir pati Anne yra nepaprasta.

Žinoma, dažnai jai užduodami religiniai klausimai. Mažiau nei pusė metų nuo aukščiau įkelto vaizdo įrašo, savo Facebook puslapyje Anne pareiškė, kad she is quitting Cristianity. Ne visoms jos mintims pritariu. Tačiau ši moteris yra žavinga visomis prasmėmis ir jai šiemet jau suėjo 70-imt.

Ir viena iš mano svajonių yra tikrai sutikti Annę puodeliui arbatos. Sooner or later.

Deja, tenka pripažinti, kad „Viena diena“ labai ilgai man buvo kančių šaltinis. Tačiau šiaip ne taip įveikiau.

Knygos veiksmą, mano galva, galima suskirstyti į keletą dalių:
1) Ema – mega-super-aktyvi studentė, kuri kovoja už (arba prieš) viską, ką tik baigusi anglų literatūros studijas ir turinti didžių svajonių. Deksteris – turtingų tėvų sūnelis, besiruošiantis savęs paieškoms po pasaulį.
2) Ema – padavėja riebaluotoje užkandinėje, Deksteris – visas labai fainas, neseniai pradėjęs karjerą televizijoje;
3) Ema – mokytoja, gyvenanti su buvusiu bendradarbiu, ketinanti pradėti pirmąją knygą, Deksteris – lėtai blėstanti televizijos žavigždė;
4) Ema – jau vieniša pradedančioji rašytoja, Deksteris – būsimas tėvelis, besiruošiantis pirštis;
5) Ema – sėkminga rašytoja, gyvenanti Paryžiuje, Deksteris – bedarbis, išsiskyręs ir nelaimingas;
6) Deksteris ir Ema – pora;
7) Pabaiga – WTF?

Manau, galima suprasti, kad Deksteris ir Ema visą gyvenimą tamposi pirmyn ir atgal, tai taikosi, tai pykstasi, tai bendrauja, tai nebendrauja, tai nori, tai nenori ir taip be galo be krašto.

Man čia viskas atrodė parašyta, pagal formulę klišė+klišė+klišė+banalu= bestseleris. Man keista, kad šios knygos autorius yra vyras. „Viena diena“ akivaizdžiai skirta moteriškai auditorijai ir aišku, kad rašydamas apie Emos išgyvenimus D.Nicholls rėmėsi ne asmenine patirtimi, o skaitytomis knygomis ar matytais filmais.

Mane erzino beveik viskas – iki skausmo įprasti veikėjai, standartinės situacijos, keisti pasikartojimai tekste:

Tai buvo paprasčiausia bendrojo lavinimo mokyklos mergaičių rūbinė, kurioje net ir savaitgaliais tvyrojo specifinis hormonų, rausvo muilo ir paplėkusių rankšluosčių kvapas, jį Ema puikiai prisiminė iš vaikystės: hormonų, rausvo skysto prausimosi muilo ir paplėkusių rankšluosčių.

„Viena diena“ man patiko tuomet, kai Ema jau tampa rašytoja ir išsikelia į Paryžių. Tie septyniasdešimt puslapių praslydo lengvai. Tačiau skaitydama nuolatos galvojau, kad ši knyga man labai primena T.Wassmo „Septintą susitikimą“. Tik pastaroji yra daugybę kartų geresnė.

O pabaiga… Nenoriu apie ją kalbėti. Jau geriau banali, nei tokia, nes paskutinių dešimčių puslapių prasmės taip ir neradau.

Vertinimas: 5/10.

Pavadinimas originalo kalba: One day
Puslapiai: 444 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2011
Kaina: 42.90 Lt. Pirkti čia.

PS. Manau, pagal šią knygą sukurtas filmas nebus toks jau labai blogas. Nes jam sugaišti teks tik dvi valandas, o ne dvi savaites MUAHAHAHA.

Daugelio jų recenzijų čia nerasite, nes skaičiau jas (na, pirmąjį kartą skaičiau) jau gana seniai arba tiesiog neprisiruošiau apie jas parašyti. Todėl šiandien gimė nauj skiltis – Knygų garbės lenta.

Pažadu skiltį papildyti

O kokios jūsų mėgstamiausios ever knygos? Nesidrovėkit ir pasipasakokit komentaruose.