Bliuzas Ričardui Gaveliui

Apie šią knygą kažką parašyti pakankamai sunku. Įsivaizduokime daug skirtingų spalvų plastilino kubelių, kurie yra sulipdyti į vieną didelį rutulį. Įsivaizduokime asorti, susidedantį iš džiovintų vaisių, riešutų, saldainių, saulėgrąžų, moliūgų sėklų ir pan. O dabar įsivaizduokime knygą – margą, įvairiapusę ir pripildytą Bliuzo iš didžiosios raidės. Štai jums ir atsakymas į klausimą – apie ką ši knyga. Apie žvilgsnį, skrodžiantį jus nuo knygos viršelio.

Šiame rinkinyje yra visko, tad trumpai apie kiekvieną iš jo dalių:

• Kitų atsiminimai apie R. Gavelį. Tai įvairių su juo bendravusių ir jį pažinojusių žmonių mintys. Čia galima rasti ir visiško nusipezėjimo, ir labai įdomių bei kabinančių pasidalinimų/prisiminimų. Trumpai tariant, kokie žmonės, tokie ir tekstai. Iš literato sulauksime literatūros, iš publicisto – publicistikos, o iš fiziko – fizikos .
• Užrašai paraštėse. Šioje dalyje pateikiama nenurodytos pjesės įžanga iš Ričardo Gavelio archyvo – gražus, sklandus ir puikus skirsnis.
• Laiškai. Ričardo Gavelio laiškai jaunystės draugui Leo Ray. Iš pažiūros šie laiškai ganėtinai keisti ir sunkūs, nes ištraukti iš dviejų žmonių konteksto, todėl kitiems juos suvokti ir suprasti gali būti truputį sudėtinga. Vis tik susipažinus su savita šių laiškų kalba ir taisyklėmis bei įsitraukiant į jų pasaulį, atsiveria įdomus ir savitas R. Gavelio vidinis paveikslas.
• Ričardo Gavelio eseistika. Tai R. Gavelio straipsniai bei pranešimai. Čia apstu visko – kritikos, loginių pamąstymų, viešo teismo ir kitų nuostabiai radikalių bei įtikinančių minčių. Šią dalį skaičiau su didžiausiu malonumu, manau tai stipriausia šios knygos dalis. Puikūs straipsniai/pranešimai apie Lietuvą, jos politikus, rašytojus, diletantus, apie gyvenimą bei jo logiką.
• Pokalbiai. Taip pat labai įdomi dalis, kurioje pateikiami R. Gavelio atsakymai/pamąstymai į S. Gedos ir V. Rubavičiau klausimus.
• Kūrybos analizė. Šią dalį reiktų skaityti jau perskaičius didžiąją dalį R. Gavelio kūrinių, kurie čia analizuojami. Kitaip bus ganėtinai sunku suprasti apie ką ir kodėl čia kalbama.

Apibendrinant, knyga įdomi. Žinoma, kaip ir visuose asorti, čia pasitaikys tokių skanėstų, kuriems esate alergiški ar tokių apie kurių valgymą net nesinori pagalvoti. Tačiau greta bus ir skanių bei nuostabių kąsnelių, leidžiančių bent trumpam, bent akimirkai žvilgtelti į R. Gavelį tokį, koks jis buvo už širmos, už knygų, už savęs. Suprantama, kad tai tik mažytė tikrojo R. Gavelio dalis, tačiau net ir ši dalis yra traukianti, kabinanti ir teikianti savotišką džiaugsmą, o gal net ir įkvėpimą.

„Jeigu mirusio draugo prikėlimas užvaldys žiūrovus, jeigu jo dvasia įsibraus į jų vidų, jei žiūrovai užmirš, kad eidami į teatrą, norėjo valgyti, jei nors vienas neatsipeikėjęs išdūlins namo, palikęs rūbinėje paltą – bet kokios priemonės pateisinamos.“

Atrodo, jog tai buvo R. Gavelio troškimas ir atrodo, jog jis savo pasiekė.

Ar verta skaityti? Nuspręsti galite tik jūs patys.

Vertinimas: 7.8/10

Kita informacija:
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2007 m.
Kaina: ~7 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Tadeusz Konwicki – Mažoji apokalipsė

Šią knygą nusipirkau, nes turėjau dovanų kuponą ir buvo likę dar keletas neišnaudotų litų. Taigi pabandžiau surasti ką nors įdomesnio knygyno skyrelyje, kuriame nukainotos knygos yra dar labiau nukainotos (dvigubas efektas! ). Suma sumarum, šis romanas man kainavo 2,80 Lt.

Romano vieta – tai Rusijos okupuota Lenkija, kurioje vyrauja skurdas, nepriteklius ir kt. sovietų okupuotų šalių ypatybės puikiai pažįstamos lietuviams.

Pagrindinis romano herojus – garsus Lenkijos rašytojas, kuris paskutiniu metu nieko neberašo (arba rašo tik savo malonumui, kitaip tariant – į stalčių).

Veiksmas prasideda ryte. Tą dieną oficialu vizitu į Lenkiją atvyksta Rusijos sekretorius, o tai reiškia priverstinę šventę visoje šalyje. Pradžia ganėtinai lėta ir atrodo nieko ypatingo nežadanti, tačiau visai netrukus pas pagr. herojų užsuka du seni jo draugai:

„- Norime tau šį tą pasiūlyti. Kolegų vardu. <…>
- Ir ką gi man pasiūlysite?
- Šiandien aštuntą valandą vakaro susideginti prie partijos Centro komiteto.“

Štai čia įvyksta lūžis ir prasideda visas siužeto įdomumas. Romano laikas – tai 12 valandų nuo šio pasiūlymo iki pačio įvykio. Dvylika valandų abejonės ir apsisprendimo. Pagr. herojus lyg ir sutinka, tačiau yra visiškai neprognozuojamas todėl neįmanoma nuspėti kaip viskas baigsis. Visas romanas – tai nuolatinis balansas, bandymas išsilaikyti ant lyno, apsisprendimo ribos. Tai kelionės per miestą, įvairūs barai, seniai matyti draugai, netikėti performansai ir kiti nuostabą keliantys nutikimai. Ir kiekviename žingsnyje – įtampa dėl galutinio sprendimo, amžina abejonė. Visa knyga – dvasinės pusiausvyros viražai. Kiekviename žingsnyje sveriami „už“ ir „prieš“.

„Dabartinis mūsų skurdas skaidrus kaip stiklas ir nematomas kaip oras. Mūsų skurdas – tai kilometrinės eilės, nuolatinis stumdymasis alkūnėmis, tai piktas valdininkas, be priežasties vėluojantis traukinys, fatalinių jėgų išjungtas vanduo, t.y. vandens stoka, ir netikėtai uždaroma parduotuvė, tai įsiutęs kaimynas, melagingas laikraštis ir ilgas valandas trunkanti kalba per televiziją vietoj sporto varžybų transliacijos <…>“

Pats tekstas, savo ruožtu, ganėtinai painus ir trūkčiojantis. Kartais atrodo, kad loginiai kirčiai ar emociniai pakilimai galėtų būti labiau pabrėžti, aiškiau sudėlioti akcentai, atskleistas teksto tvirtumas, parodytas jo pagrindas. Galbūt tai vertimo problema, o galbūt kažkas kito. Nežinau, tačiau vienaip ar kitaip knygą skaityti noris vien dėl to, kad sužinotum kaip ji baigiasi. Būtent šis ypatingai stiprus siužeto užkabinimas ir yra pagrindinė knygos ašis, dėl kurios jos nesinori paleisti iš rankų. Net dabar, galvojant apie visą tai, man kyla noras dar kartą viską perskaityti ir pastebėti tai, ką pirmą kartą skaitydamas praleidau. O pastebėti tikra būtų ką, nes tekstas margas ir turintis savyje daug nuorodų bei aliuzijų. Tuo tarpu pati pabaiga.. na, bet ją perskaitysite patys

Knyga tikrai geresnė nei vidutinė ir tie 270 psl. ramiai bei įdomiai susiskaitė per kelis vakarus. Taip pat norintieji čia suras nemažai įdomių minčių bei pamąstymų, kurie kitose knygose išnyksta bendrame teksto sraute, o štai čia – gražiai iškyla į paviršių. Arba atvirkščiai – nuostabiai nusėda dugne.

„Taip, po gerų pietų paskaitinėsiu laikraščio skiautę <…> Peržvelgsiu nekrologus <…> O paskui žiūrėsim.“

Rekomenduoju tiems, kurių nepurto nuo sovietinio gyvenimo aprašymų ir nuotaikingų pafilosofavimų apie tai.

Vertinimas: 8,5/11

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Mala apokalipsa”
Puslapiai: 270 psl.
Leidykla: “Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla”
Metai: 2001 m. (originalas – 1979 m.)
Kaina: ~3 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Jurgis Kunčinas – Tūla

„Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais pamačiau tave, Tūla.“

Girdėjau nemažai gerų atsiliepimų apie „Tūlą“ (vienas iš jų kabo dešinėje šio puslapio pusėje ), tačiau perskaitęs likau gerokai nustebintas, nes romanas buvo visiškai kitoks negu tikėjausi. Ir dabar jau nebe taip svarbu, kokio tikėjausi, svarbu tai, koks jis buvo.

O buvo įtikinantis, hipnotizuojantis, paliečiantis.

Romano herojus – laisvamanis, valkata, girtuoklis. Patyręs ir kalėjimų, ir ligoninių, nuolat geriantis, išgėręs arba besirengiantis tai daryti. Vilnius yra jo namai, tačiau daugelyje Lietuvos, o ir užsienio miestų jis turi pas ką apsistoti, su kuo vaišintis ar permiegoti.

Tuo tarpu Tūla – aukščiau aprašomo herojaus sudievintas ir visiškai garbinamas, trokštamas bei mistikos kupinas objektas.

Judviejų susitikimai visuomet apgaubti kažkokios paslapties ir nežinomybės. Gaivališkumo būsenos, visiško atsidavimo ir džiaugsmo. Būtent apie tai ir yra šis romanas. Apie tą, kuris yra pamišęs ir tą, kuri, jo akimis, yra verta pamišimo.

Negalima sakyti, kad tai meilės istorija, tai tiesiog istorija – tarp gyvenimo ir mirties.

Pati romano pradžia ganėtinai lėta. Čia nuo nulio kuriami pastatai, upės, žmonės ir visa kita aplinka, kurioje vėliau skaitytojas privalės gyventi, kuria privalės patikėti, kurią privalės įsileisti į save. Taigi pradžioje lėtai, tačiau nuosekliai statomos dekoracijos, sukama aplink ir aplink, kartkartėmis, atrodytų netyčia, užkabinant vieną ar kitą esminį akcentą. Visas tekstas tarsi iš lėto maišomi dažai, kurie vėliau suguls į kerintį piešinį.

Pastačius dekoracijas, veiksmas po truputį greitėja, kol galiausiai taip įtraukia, kad knygą sunku ir bepaleisti iš rankų. Tekstas tiesiog prašosi skaitomas, o pačioje pabaigoje – iš viso nutrūksta nuo grandinės ir susilieja į didelį margą reginį.

Jeigu reiktų šį romaną apibūdinti vienu žodžiu, tai geriausiai čia tiktų žodis „pachmielas“. Ir jokių išimčių – tiesiog „pachmielas“ iš kurio neįmanoma ištrūkti. Kažkuo slegiantis, bet kažkuo ir džiuginantis, kažkuo pilkas, bet kartu – spalvotas, kažkuo svetimas, bet čia pat – kažkuo savas.

Dėl tokio savo “pachmieliškumo” šis romanas tikrai tiks ir patiks ne visiems. Tačiau, manau, jį perskaitę, tikrai nesigailės tie, kuriems patinka Gavelis ir/ar Bukowskis, nes panašumų su šiais autoriais “Tūloje” apstu.

Man patiko, o jeigu reiktų tiksliai pasakyti kuo – turbūt nesugebėčiau. Manau, svarbiausia vis tik yra tai, kad perskaičius, istorija dar kažkurį laiką gyvena tavyje, kad tiesiog norisi eiti ir susirasti tas vietas, kuriose buvo Tūla.

Tūlos vietas.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:
Puslapiai: 197
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 1993 m.
Kaina: ~10-15 Lt.

(c) veikiantis

George Orwell – Gyvulių ūkis

„Ir atminkite, kad kovodami su Žmogumi turime netapti panašūs į jį.“

“Gyvulių ūkis” – tai knyga, kuri visuomet statoma į vieną gretą kartu su kita George Orwell knyga – „1984-ieji“. Daugelyje leidimų šie abu romanai netgi spausdinami kartu.

Kadangi man ypatingai patiko „1984-tieji“, nusprendžiau, kad ir šią knygą būtinai turiu perskaityti.

Pastarosios siužetą trumpai būtų galima aprašyti taip: ūkininkas Džonsonas turi Dvaro ūkį, kuriame ūkininkauja, t.y. augina gyvulius, grūdines kultūras ir pan. Viskas vyksta įprastu ritmu, kol vieną kartą ūkio gyvuliai nusprendžia, jog laikas išsivaduoti iš vergijos, išvyti Džonsoną bei patiems perimti valdžią ir sukurti lygiateisišką bei neišnaudotojišką valdymo sistemą, kurioje visi gyvuliai būtų lygūs. Taigi, palankiai progai pasitaikius, Džonsonas yra išvejamas iš ūkio, o tuomet ir prasideda visos linksmybės. Pradžioje įvedama valdymo sistema, kurioje visi gyvuliai lygūs, tačiau laikui bėgant, kai kurie jų tampa lygesni už kitus. Na, o kaip visa tai vyksta ir kuo visa tai baigiasi sužinosite knygą perskaitę patys

Ši knyga, skirtingai nei „1984-ieji“, yra visiškai politinė. Ir jeigu „1984-tuosius“ dar būtų galima vertinti ir iš kitos perspektyvos, tai šios knygos pagrindinė linija yra tokia stipri, kad skaitant nuo jos nukrypti praktiškai neįmanoma.

Tikriausiai todėl knyga susiskaito labai lengva ir greitai. Ironiškai ir satyriškai pateikiamas „švarios“ ir „teisingos“ politinės sistemos kūrimasis ir kur tai galiausiai nuveda. Daugelį romano situacijų galima nuspėti iš anksto, tačiau tai nereiškia, kad knygą skaityti yra neįdomu. Anaiptol – džiugu ir linksma pastebėti žmogiškąsias ydas, politinę klounadą ir kitus momentus, priverčiančius nusišypsoti.

Kaip ir „1984-tųjų“ atveju, šios knygos pradžioje vėlgi randame didelį ir nuostabų „spoiler‘į“. Taigi vėl noriu perspėti – pasilikite jį pabaigai, jeigu skaitote knygą pirmą kartą ir nenorite susigadinti knygos teikiamo skaitymo malonumo.

Manau, jog lengvam pasiskaitymui ši knyga pats tas ir daugeliui ji tikrai turėtų patikti.

Vertinimas: 8/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Animal Farm”
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: “Jotema”
Metai: 2009 m. (originalas – 1945 m.)
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu (parengė Laimantas Jonušys)

Visų pirma sveikinu save sugrįžus po gerokų atostogų, kurias pagrinde įtariu įtakojo šiltasis metų sezonas. Ta proga turbūt ir šie Atikos žodžiai:

Po šitiek metų tu sugrįžai
ar ilgam, ar ilgai?
vandenynuos buvai, vandenynuos
Kilimandžaro… Kilimandžaro…

Tikiuosi šiuo šaltuoju metų laiku bus ne tik noro ir valios skaityti, bet ir apie tai parašyti

Taigi..

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu (parengė Laimantas Jonušys)

Apie armiją, sportą, šeimą, poeziją, prozą, scenarijus. Apie gyvenimą prieš ir gyvenimą po. Apie draugus, pažįstamus, bičiulius ir kompanionus. Apie žaidimus ir kitus malonumus. Trumpai tariant – apie viską. Tai knyga, kurią tiesiog norisi cituoti, tačiau baisu tai daryti, nes tuomet reikėtų cituoti ją visą.

Tai savotiškas interviu, išsikalbėjimas, išsipasakojimas, atsivėrimas.

Tas, kuris sugalvojo, jog lietuvių literatūrai trūksta tokios knygos, pataikė labai taikliai ir nenuginčijamai – tai tarsi šviežias oro gūsis ar savotiškas žingsnis, suartinantis tą, kuris rašo ir tą, kuris skaito. Nors aš asmeniškai labai abejoju ar tas, kuriam kilo ši idėja, norėjo tai padaryti vien dėl literatūros. Manau, tai buvo padaryta iš paprasčiausio išskaičiavimo, daugmaž – va, Parulskis ant bangos, jį perka, tai kodėl nepasiūlius ko nors dar nupirkti.. Vienaip ar kitaip, knyga verta, kad ją pirktų ir skaitytų. Gal ne tiek, kad pirktų, kiek, kad skaitytų.

Apie šią knygą kalbėti sunku, ją reikia tiesiog skaityti ir džiaugtis. Čia nėra kažkokios istorijos ar prasimanymų – tai savotiškas dokumentinis filmas, kuris nupiešia pasaulį, užvertus romanų, poezijų ir pjesių puslapius. Dokumentinis filmas, kaip žingsnis, praskleidžiantis S. Parulskio asmeninio gyvenimo skraistę. Čia S. Parulskis kalba tiek apie gyvenimiškus dalykus, t.y. apie tai kokią sporto šaką kultivavo mokykloje, kaip jautėsi armijoje, kam turėtų būti dėkingas už tai, kuo jis tapo dabar. Tiek apie patį kūrybos procesą, t.y. kiek tai užima laiko, redakcijų, kada viskas liejasi tarsi pienas, o kada stingsta tarsi ledas, kada gimsta siužetas, o kada tik jo dalis.

Nuo šios knygos sunku atsiplėšti, skaitant ją – norisi vis daugiau ir daugiau, dar ir dar. Per daug nesiskubinant šią knygą galima perskaityti per porą vakarų.

Ar galėčiau ją rekomenduoti? Tikrai taip. Ir ši knyga, skirtingai nei S. Parulskio romanai ar poezija, turėtų imponuoti tiek jo gerbėjams, tiek ir paprastiems skaitytojams, kuriems bet kurio rašytojo asmeninis gyvenimas yra šiek tiek viliojanti ir intriguojanti paslaptis.

Manote nerasite šioje knygoje nieko įdomaus? Manau, jūs klystate.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:
Puslapiai: 144
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2009 m.
Kaina: ~24 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

F. Scott Fitzgerald – Didysis Getsbis

Iš tiesų nesugebėjau suprasti, kodėl šita knyga yra “must read” sąrašuose. Būna knygų, kurios turi nerealų siužetą. Būna knygų, kurios jo iš vis neturi, tačiau jauti kažkokį emocinį ryšį.
O “Getsbis” tai paprasta istorija, su kuria emocinio ryšio neužmezgiau. Vienintelio tikrai įdomaus (ir ganėtinai kvailo) veikėjo likimas tikrai ne pats geriausias, o Aisas tikriausiai pasakytų tą patį, ką ir apie “American Beauty” (Amerikietiškos grožybės) pabaigą – “moral fagatory”.
Labiausiai man patiko viena detalė – savartyne gulintys dideli akiniai (sena okulisto kabineto reklama), kurie lyginami su stebinčiu Dievu.

Ar rekomenduoju? Kad sąžinė negraužtų.

Vertinimas: 5/10.

V. Nabokovas – Lolita

Pradėsiu nuo kito galo. Ar man patiko? Nežinau. Manau, kad taip, nors tikrai neperskaičiau vienu prisėdimu – bent porą kartų numečiau į šalį ir skaičiau kažką kitą.
“Lolita” man sukėlė gana dviprasmiškus jausmus. Visų pirma – tai mergaičių tvirkintojo pasakojimas, kai jis trokšta suvilioti dešimtmetę ar dvylikametę mergaitę. Tačiau visų antrą, Hubertas hubertas atrodo visiškai beviltiškai įsimylėjęs vyras – jis daro viską, ką tik gali, perka viską ką tik gali, kaip drėgnas skudurėlis valkiojasi iš paskos, tačiau nesulaukia nė mažiausio švelnumo ar kitokio malonaus atsako. Tiesa, man nepatiko paskutinis penktadalis knygos.

Ar rekomenduoju? Žinoma. Nes tai ne tik knyga, bet ir įdomi protinė patirtis.
Vertinimas: 8/10

(c) Rikošetas

Klasika lentynoje?

Nežinau kaip Paulius, bet aš paskutiniu metu vis skaitau knygas, kurios priskiriamos “klasikinėms” arba yra sąrašuose knygų, kurias reikia perskaityti per gyvenimą dėl bendro išsilavinimo.
Kadangi tokias knygas kritikuoti man tikrai neleidžia kompetencija, tai kategorijoje “klasika” talpinamas knygas aptarsiu trumpai ir labai subjektviai.

O jūs skaitykite ir piktinkitės.

A.Carter – Stebuklinga Žaislų Krautuvėlė

Gal tris kartus bibliotekoje šita knyga užkabino mano akį, bet visus kartus ją pakylodavau, perskaitydavau aprašymą ir net šiek tiek susierzinusi padėdavau atgal. Aprašymas atsidavė kažkokiu nemaloniu moteriškumu ir vis atgrasydavo. Galiausiai neapsikenčiau ir nusoprendžiau, kad kol neperskaitysiu, “Stebuklinga Žaislų Krautuvėlė” nuolat painiosis man po ranka.

Pagrindinė veikėja – paauglė Melani. Maždaug pusę knygos jos charakteris mane erzino labiausiai. Žinot, kaip būna, kai skaitai knygą ir iš visos širdies negali pakęsti “blogojo” veikėjo, kad, atrodo, jog savo rankom prismaugtum. O čia jausmas tampa gana dviprasmiškas, kai atrodo, kad savo rankom prismaugtum pagrindinę “gerąją” veikėją. Ji  – išlepinta rašytojo dukrelė, neseniai supratusi kokį nuostabų kūną turi. Ji puošiasi ir staiposi prieš veidrodį kiekvieną dieną, svajoja apie vyrą, kuris ją nešios ant rankų.

Valandų valandas spoksojo į save nuogą rūbų spintos veidrodyje; pirštu vedžiodavo per elegantiškos formos savo šonkaulių narvelį, kurio viduje po mėsa ir paukščiukas spurdėjo širdis, brėždavo ilgą liniją žemyn nuo krūtinkaulio iki bambos (kuri buvo paslaptinga ola ar grota), delnais brūžindavo tarsi pumpurai išsiskelidusius mentikaulius.

Įvyksta nelaimė ir Melani, jos jaunėlis brolis ir dar visiškai maža sesuo turi palikti prabangius namus ir kraustytis pas tolimą dėdę į Londoną. Nuo jų atvykimo visas pasakojimas man priminė Marilyn Mansono vaizdo klipą: keistas namas ir dar keistesnių žaislų parduotuvė, nebylė teta, dėdė su nesuprantomis gyvenimo taisyklėmis, kraujomaiša, keisti šeimos ritualai… Viskas keista, keista, keista (šioje pastraipoje žodis “keista” panaudotas šešis kartus).

Knyga nėra įspūdinga. Tačiauji lengvai perskaitoma, nedidelio formato, telpa į bet kokią rankinę ir nėra jau tokia visiškai banali, kaip gali pasirodyti.

Vertinimas: 6/10.

Kita informacija:
Puslapiai: 324
Leidykla: “Mintis”
Metai: 2007 m.
Kaina: Gavau A.Mickevičiaus bibliotekoje. Pasak interneto ~21-22 lt. manoknyga

(c) Rikošetas

H. Wassmo – Tora. Namas su akla stiklo veranda

Dar viena norvegų rašytojos trilogija (nežinantiems – pirmoji buvo “Dinos knyga”). Akivaizdu, kad H.Wassmo yra gimusi rašyti apie moteris. Šioji knyga – tai pasakojimas apie paauglę vardu Tora. Ji neturi tėvo ir auga mažame Norvegijos miestelyje. Didžiausia mergaitės problema yra piktas patėvis, kuris, pasak apibūdinimo savo genetiniu kodu nėra labai nutolęs nuo bezdžionės bei mėgsta alkoholį ir muštis. Pati Tora yra užsisklendusi, pasaulyje pasiklydusi mergaitė, o miestelio gyventojai paprasti, tačiau tuo pačiu labai keisti žmonės. Iš to ir dėliojasi istorija.

 

H. Wassmo stiliui, žinoma, priekaištų neturiu. Jis vis dar išlieka viena mėgstamiausių mano rašytojų. Ir nors nė nepastebi, kaip greit verti puslapį po puslapio, knyga nėra lengva. Bendra atmosfera, žmonių šaltumas, Toros vienatvė – niekas nesušildo ir šypsotis nepriverčia. Bet knyga natūrali. Išgyventa. Galėčiau sugalvot dar keletą žanašių žodžių, bet manau, kad esmę supratote.

Tora rinko silpnybes – kitų.
Jiems nieko nesakydavo, taip tik būtų užsitraukusi nemalonę. Bet apie tai galvodavo.
Kartais pasvajodavo, kad vis dėlto reikėtų kirsti atgal – ir į skaudžiausią vietą. Bet iš to taip nieko ir neišeidavo. Tora buvo liesa, gležna ir maža. Jėgos ji turėjo tik išpūsti kramtomosios gumos burbulą.

Deja, “Tora. Namas su akla stiklo veranda” tikrai neaplenkia Dinos istorijos ar “Septinto susitikimo”. Manau, kad man kliuvo tai, jog Tora ir Dina daug kuo panašios, tačiau “Toroje” viskas šiek tiek silpniau. Todėl aš mieliau antrą kartą perskaityčiau ‘Dinos knygą”.

Vertinimas: 8/10.

Kita informacija:
Puslapiai: 206
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2008 m.
Kaina: Gavau A.Mickevičiaus bibliotekoje. Pasak interneto ~30 lt. manoknyga

(c) Rikošetas