A.Carter – Stebuklinga Žaislų Krautuvėlė

Gal tris kartus bibliotekoje šita knyga užkabino mano akį, bet visus kartus ją pakylodavau, perskaitydavau aprašymą ir net šiek tiek susierzinusi padėdavau atgal. Aprašymas atsidavė kažkokiu nemaloniu moteriškumu ir vis atgrasydavo. Galiausiai neapsikenčiau ir nusoprendžiau, kad kol neperskaitysiu, “Stebuklinga Žaislų Krautuvėlė” nuolat painiosis man po ranka.

Pagrindinė veikėja – paauglė Melani. Maždaug pusę knygos jos charakteris mane erzino labiausiai. Žinot, kaip būna, kai skaitai knygą ir iš visos širdies negali pakęsti “blogojo” veikėjo, kad, atrodo, jog savo rankom prismaugtum. O čia jausmas tampa gana dviprasmiškas, kai atrodo, kad savo rankom prismaugtum pagrindinę “gerąją” veikėją. Ji  – išlepinta rašytojo dukrelė, neseniai supratusi kokį nuostabų kūną turi. Ji puošiasi ir staiposi prieš veidrodį kiekvieną dieną, svajoja apie vyrą, kuris ją nešios ant rankų.

Valandų valandas spoksojo į save nuogą rūbų spintos veidrodyje; pirštu vedžiodavo per elegantiškos formos savo šonkaulių narvelį, kurio viduje po mėsa ir paukščiukas spurdėjo širdis, brėždavo ilgą liniją žemyn nuo krūtinkaulio iki bambos (kuri buvo paslaptinga ola ar grota), delnais brūžindavo tarsi pumpurai išsiskelidusius mentikaulius.

Įvyksta nelaimė ir Melani, jos jaunėlis brolis ir dar visiškai maža sesuo turi palikti prabangius namus ir kraustytis pas tolimą dėdę į Londoną. Nuo jų atvykimo visas pasakojimas man priminė Marilyn Mansono vaizdo klipą: keistas namas ir dar keistesnių žaislų parduotuvė, nebylė teta, dėdė su nesuprantomis gyvenimo taisyklėmis, kraujomaiša, keisti šeimos ritualai… Viskas keista, keista, keista (šioje pastraipoje žodis “keista” panaudotas šešis kartus).

Knyga nėra įspūdinga. Tačiauji lengvai perskaitoma, nedidelio formato, telpa į bet kokią rankinę ir nėra jau tokia visiškai banali, kaip gali pasirodyti.

Vertinimas: 6/10.

Kita informacija:
Puslapiai: 324
Leidykla: “Mintis”
Metai: 2007 m.
Kaina: Gavau A.Mickevičiaus bibliotekoje. Pasak interneto ~21-22 lt. manoknyga

(c) Rikošetas

H. Wassmo – Tora. Namas su akla stiklo veranda

Dar viena norvegų rašytojos trilogija (nežinantiems – pirmoji buvo “Dinos knyga”). Akivaizdu, kad H.Wassmo yra gimusi rašyti apie moteris. Šioji knyga – tai pasakojimas apie paauglę vardu Tora. Ji neturi tėvo ir auga mažame Norvegijos miestelyje. Didžiausia mergaitės problema yra piktas patėvis, kuris, pasak apibūdinimo savo genetiniu kodu nėra labai nutolęs nuo bezdžionės bei mėgsta alkoholį ir muštis. Pati Tora yra užsisklendusi, pasaulyje pasiklydusi mergaitė, o miestelio gyventojai paprasti, tačiau tuo pačiu labai keisti žmonės. Iš to ir dėliojasi istorija.

 

H. Wassmo stiliui, žinoma, priekaištų neturiu. Jis vis dar išlieka viena mėgstamiausių mano rašytojų. Ir nors nė nepastebi, kaip greit verti puslapį po puslapio, knyga nėra lengva. Bendra atmosfera, žmonių šaltumas, Toros vienatvė – niekas nesušildo ir šypsotis nepriverčia. Bet knyga natūrali. Išgyventa. Galėčiau sugalvot dar keletą žanašių žodžių, bet manau, kad esmę supratote.

Tora rinko silpnybes – kitų.
Jiems nieko nesakydavo, taip tik būtų užsitraukusi nemalonę. Bet apie tai galvodavo.
Kartais pasvajodavo, kad vis dėlto reikėtų kirsti atgal – ir į skaudžiausią vietą. Bet iš to taip nieko ir neišeidavo. Tora buvo liesa, gležna ir maža. Jėgos ji turėjo tik išpūsti kramtomosios gumos burbulą.

Deja, “Tora. Namas su akla stiklo veranda” tikrai neaplenkia Dinos istorijos ar “Septinto susitikimo”. Manau, kad man kliuvo tai, jog Tora ir Dina daug kuo panašios, tačiau “Toroje” viskas šiek tiek silpniau. Todėl aš mieliau antrą kartą perskaityčiau ‘Dinos knygą”.

Vertinimas: 8/10.

Kita informacija:
Puslapiai: 206
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2008 m.
Kaina: Gavau A.Mickevičiaus bibliotekoje. Pasak interneto ~30 lt. manoknyga

(c) Rikošetas

U. Barauskaitė – Dešimt

Iš karto galiu drąsiai pareikšti: ČIA YRA MANO MOTERIŠKA BIBLIJA. Su U.Barauskaitės kūryba susipažinau gal kokioje devintoje klasėje – į rankas pakliuvo pirmasis jos romanas “O rytoj ir vėl reikės gyventi”. Jau tada viskas atrodė labai artima. “Dešimt” paskutinį sykį skaičiau būdama 18-iolikos, tada paskolinau draugei ir pamiršau. Atsiverčiau tik po trejų metų. Ir tik dar labiau įsitikinau, kad čia – mano biblija.

Autorė knygoje pasakoje apie dešimt nėštumo mėnesių (skaičiuojant pagal Mėnulio kalendorių). Bet nėštumas tėra viena medalio pusė. Man mieliausias natūralaus moteriškumo aukštinimas. Net ne aukštinimas, o jo, kaip normalaus dalyko, pateikimas, atmetant blizgučius ir soliariumo įdegį. U.Barauskaitė nuotaikingu stiliumi ir su lengva pašaipa pasakoja apie tikrą gyvenimą, su kuriuo kiekviena mūsų anksčiau ar vėliau susiduria. Tik vienos sėkmingai, kitos nelabai.

Mažos mergaitės nori burtų lazdelės, princo su arkliu ir lemtingo pabučiavimo, bet svarbiausia – didelės plazdančios suknelės. Augdamos mergaitės sužino, kad arklį dažniausiai turi kaimietis, visi lemtingi bučiuotojai – vienodai įkaušę, o burtų lazdelės užstato neplanuotą vaiką. Užtat suknelių – pilni salonai!

Internete pilna komentarų, kad knyga buitiška, kad kažko nepakylėja link pilnatvės, kad nešventina nėšumo, moterų ir bla bla bla. O man gera skaityti, nes ir mano buitis buitiška. Gera žinoti, kad ne aš viena vaikščiodama gatvėmis skaičiuoju katinus, matau varnas. Kad ne aš viena noriu inkšti iš ilgesio, kai mylimojo nėra šalia, tačiau jaučiuosi pilna nesuprantamo užsispyrimo jam neskambinti. Kad ne man vienai apsireiškia kadaise mylėti vyrai ir sudarko tobulą ramybę. Ir saugumą suteikia tai, kad knygos pabaigoje, kad ir kiek kartų beskaitytum, rasi tą pačią jaukią ir teisingą tiesą (žinoma, jos neatskleisiu ).

Su šia knyga siejasi per daug mano gyvenimo asmeniškumų, kad galėčiau ramiai apie ją pasakoti. Pabaigai galiu pasakyti tik tiek, kad jokia kita knyga (tuo labiau lietuviška knyga) nepadarė tokios įtakos man, mano pasaulio suvokimui, požiūriui į save, santykius, vyrus ir į moterišką literatūrą (Bridžita Džouns turėtų slėptis po pernykščiais lapais). Tik nežinau, ar vertą ją skaityti vyrams. Dažnas nesupras, pasipiktins ar įsižeis, o jautresnis gali ir gauti traumą nuo nėščios moters jausenų aprašymų ar žodžio “mėnesinės”.

Amžina tiesa:

Vyrai geria, nes jiems linksma, moterys geria, nes nekenčia savo aukštakulnių.

Vertinimas: 13/10 – primygtinai rekomenduoju.

Kita informacija:
Puslapiai: 227
Leidykla: “Tyto Alba”
Metai: 2005 m.
Kaina: Nebepamenu, bet abejoju, kad dar pavyktų kur nors rasti. manoknyga

(c) Rikošetas

Keliaujanti knyga. Prisijunk.

Kiekvieną dieną keliaudami į bibliotekas ir knygynus nesusimąstome, jog mūsų ieškoma knyga galbūt guli kieno nors knygų lentynoje visų užmiršta ir pasmerkta vienatvei. O kartais būna taip, jog visos knygos namuose jau perskaitytos, visos draugų knygos jau pasiskolintos, artimiausioje bibliotekoje nebėra nieko, kas patrauktų dėmesį, o naujos knygos per brangios. O jeigu dalinimasis knygomis būtų visuotinas? Jeigu tai, kas nebeįdomu ir nebereikalinga vienam, taptų malonia dovana kitam?

Būtent tai ir siūlo Keliaujančios knygos akcija. Tai iniciatyva, skatinanti skaitymą, ekologinį sąmoningumą bei dalinimąsi. Idėja perskaitytą knygą perduoti kitam skaitytojui kilo amerikiečiui Ronui Honbakeriui, kuris siekia visą pasaulį paversti savotiška biblioteka. Pasak jo, keliaujančios knygos tarsi pradeda savo naują, savarankišką gyvenimą.

Keliaujančios knygos akcija laisva ir visuotinė, tad joje dalyvauti gali visi: ir turintys perskaitytų knygų, ir norintys jas skaityti. Tvarka paprasta – nusprendus paleisti knygą į kelionę ji aplenkiama informaciniu lapeliu ir:

a)      perduodama skaityti draugui, mamai, broliui ar pan.;

b)      paliekama viešoje vietoje (parke ant suolelio, autobusų stotelėje, ant mokyklos/universiteto palangės, troleibuse, kavinėje ir t.t.), kur ją galėtų rasti kitas būsimas skaitytojas;

c)      perduodama į kitas rankas įvairiausiais ir originaliausiais būdais.

Mes niekuomet nežinome, kur mūsų knyga nukeliaus, bet juk kelionę pradėti verta.

Daugiau informacijos apie akciją Lietuvoje ieškokite kaman.lt BLOG‘e (http://kaman.lt/kaman_blogas.php?p=2&nr=47 ).

Jei yra susidomėjusių, mielai pradėčiau. Mano knyga keliauninkė – “Nuostabios Meilės istorija”. Jei norite padėti knygai keliauti – kreipkitės

Ričardas Gavelis – Paskutinioji žemės žmonių karta

Ir vėl Gavelis. Ir vėl Vilnius. Ir vėl demonai. Atrodo, jog prieš atsiversdamas bet kurią Ričardo Gavelio knygą jau gali būti tikras kas tavęs laukia – sunaikinimo bei susinaikinimo mechanizmai. Kas kartą vis išradingesni, rafinuotesni ir kas kartą vis labiau gluminantys.

„Galbūt reikėjo nutapyti kruvinu peiliu suraikytas smegenis ir taip išreikšti savo minčių esmę. Deja, suraikytų smegenų vaizdas neišreikštų jokios esmės. Reikia tapyti stogų atbrailas, katinus ar pavargusius tiltus, tačiau taip, kad jie teigtų visišką pasaulio prapultį.”

Ir Gavelis tapo. Tapo stogų atbrailas, katinus ir pavargusius tiltus, o kai to pasirodo per maža – jis kruvinu peiliu nutapo suraikytas smegenis ir taip konstatuoja pasaulio prapultį.

„Paskutinioji žemės žmonių karta“ – tai septynios istorijos, septyni pasauliai, avatarai, ikonos, žmonės. Ir nors visi septyni tapomi atskirai, galiausiai jie atsiduria bendrame paveiksle. Jie – tai kunigas, sakantis pamokslus per televiziją, AIDS sergantis dailininkas, norintis apkrėsti visus išrinktuosius, taip pat visuose Gavelio romanuose sutinkamas mistinis genijus Tomas Kelertas bei kiti, vienas už kitą margesni personažai. Visus veikėjus vienija tai, kad kiekvienas turi savo misiją (gal netgi šventą pareigą), garantuojančią jiems amžiną laimę. Tuo pačiu, visi tėra tik skirtingi vieno ir to pačio prakeikto Vilniaus atspindžiai, kuris čia, kaip ir visuose Gavelio romanuose, yra tamsos ir prapulties simbolis.

Tekstas provokuojantis, tamsus ir dažnai keliantis šiurpą. Bet tokia išraiškos forma, susipažinusiems su autoriaus kūryba, jau nebeturėtų stebinti.

„Ir pamažu artėja galas, kuris ateina tavęs išjungi tarsi elektros lemputės.“

Toks jausmas apima skaitant kiekvieną dalį, o kiekviena dalis, savo ruožtu, veda prie bendros romano pabaigos, kurios vienintelis tikslas, atrodo, būtent ir yra išjungti tave kaip elektros lemputę. Kaip tą, kuriam pasibaigė galiojimo laikas.

Istorija čia nėra tokia svarbi, daug svarbesnė migla bei tikėjimas, jog niekas tavęs nebegali išgelbėti. Didžioji dalis veiksmo vyksta būtent vidiniuose veikėjų pasauliuose, t.y. jų psichologiniuose labirintuose, klaidžiojant per žingsnį nuo visiško pamišimo.

„Poezija <…> moko mąstyti neįprastai ir metafiziškai, ji nepaiso jokių taisyklių, netgi pačių pirminių – kalbos taisyklių.“

Šis romanas, kaip skelbia knygos nugarėlė, – juodoji Gavelio poezija. Sutinku su tuo besąlygiškai ir neskubu lengva ranka rekomenduoti šios knygos. Taip, perskaityti ją verta. Tačiau tai nebus lengvas ir nerūpestingas pasiskaitymas prieš miegą, tai nebus atpalaiduojanti ir palaimą suteikianti istorija. Tai nebus tai, ko jūs tikitės, nebent jūs tikitės pasaulio prapulties ir esate Tomas Kelertas. Vienišas Ričardo Gavelio karys.

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:
Puslapiai: 223
Leidykla: “Vaga”
Metai: 1995 m.
Kaina: išsimainiau.

(c) veikiantis

C.J. Vallgren – Nuostabios Meilės Istorija

Viena iš tų knygų, apie kurias kalbėti man labai sunku. Tuoj paaiškinsiu kodėl.

Pasakojimas sukasi apie Erkiulį Barfusą – berniuką invalidą, gimusį viešnamyje. Berniukui nepasiseka dėl išvaizdos: jis neturi ausų kriauklių, vietoj rankų telikusios silpnutės sudžiūvusios ataugos, o veidas atrodo tarsi vientisa žaizda. Tačiau jis geba skaityti žmonių mintis, įlysti į jų protus.

Viešnamyje jis auga kartu su Henrieta. Įstaigą uždarius, jų likimo keliai išsiskiria ir Erkiulis visą savo gyvenimą paskiria mergaitės paieškoms. …ir tai yra viskas, ką apie šią knygą galiu pasakyti. Ant knygos nugarėlės rašoma:

Romanas “Nuostabios meilės istorija” sukretė Europos literatūrinį pasaulį, Švedijoje išleistas milžinišku tiražu, buvo apdovanotas prestižiškiausia Augusto premija.

Nesuprantu, kodėl nuo šios knygos reikėjo susikrėsti. Pasakojimo stilius visiškai nuobodus, neišsiskiriantis. Taip parašyta nemažai knygų, kuriose svarbiausia dalis yra pasakojimo linija.  “Nuostabios meilės istorijos” siužetas nėra stebuklingas, retkarčiais norėdavau mesti knygą velniop, bet vis dėlto buvo ir puslapių, kuriuos prarijau su didžiausiu malonumu.

Turėtų patikti tiems, kurie mėgsta detalius erdvių aprašymus. Taip pat (vėl pasak nugarėlės) tiems, kuriems patiko “Rožės vardas”.

Ar skaitysiu šią knygą dar kartą? Tikrai ne.
Ar ją kam nors rekomenduoju? Tik tiems, kurie nenumeta knygos susidūrę su keletu sunkiau įkandamų puslapių.
Ar žiūrėčiau filmą pastatytą pagal “Nuostabios meilės istoriją”? Taip.

Vertinimas: 5/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Den Vidunderliga Karlekens Historia
Puslapiai: 303
Leidykla: “Alma littera”
Metai: 2006 (originalas – 2002 m.)
Kaina: knygyne radau su nuolaida, taigi 16 lt. Pirkti internetu čia.

(c) Rikošetas

Ps. Mielai šią knygą į ką nors išmainyčiau arba padovanočiau kokia nors ypatinga proga.  Žinote, kur mane rasti.

Knyga per 1 minutę

Nors perskaitytų knygų krūva greitai mane užgrius (va jums ir karma), aš labai tingiu jas vartyti. Todėl parodysiu jums vieną įdomų puslapį, kurį man parodė GreenHeaven (eglutis) ir ačiū jai.

Kam gaišti laiką, jei gali sužinoti, kas vyko knygoje, per minutę? Va čia. Galbūt tikrosios funkcijos ir neatlieka (jei reikia ryt atsiskaityti knygos analizę, gali ir nesuveikti), tačiau bent jau aš smagiai prisijuokiau. Štai jums keletas pavyzdžių (atsiprašau už vertimo klaidas):

J.L Rowling – Haris Poteris ir Filosofijos akmuo

Haris Poteris: Aš galvojau, kad aš tik paprastas vaikas, pasirodo, aš – burtininkas.

Hagridas: Hari, yra paslapčių, kurių negaliu tau atskleisti.

Haris Poteris: (išgelbėja pasaulį).

PABAIGA

J.R.R.Tolkien – Žiedo brolija

Gandalfas: Bilbai Beginsai, tavo žiedas yra tikras blogis. Po keleto dešimtmečių mes bandysime jį sunaikinti, o kol kas leisk Frodui su juo pažaisti.

Bilbas Beginsas: Jis ne blogis, jis mano. Mano brangiausias. Mano! MANO! Muahahahahaha!

(Frodas nuneša žiedą į Rivendeilą. Su juo keliauja keletas draugų. Juos daug kartų puola juodieji raiteliai ir tai labai baisu)

Elrondas: Frodai Beginsai, jei Sauronas kada nors gaus Žiedą, pasaulis bus sunaikintas ir blogis amžinai viešpataus. Turime veikti greitai. Nunešk žiedą ten, kur jis gyvena.

(Jie keliavo. Dar daugiau draugų keliavo su Frodu. Gandalfas miršta Morios kasyklose, bet vėliau jis prikeliamas… )

Boromiras: Frodai Beginsai, duok man žiedą.

Frodas: Ne.

Boromiras: Ką aš padariau? (miršta)

PABAIGA

V. Šekspyras – Hamletas

Inkšimas, inkštimas, inkštimas… Būti ar nebūti… Aš miręs.

PABAIGA

V. Šekspyras – Romeo ir Džiuljeta

Romeo: O, Džiuljeta!
Džiuljeta: O, Romeo!
Romeo: O, Džiuljeta!
Džiuljeta: O, Romeo!
Romeo: O, Džiuljeta! (miršta)
Džiuljeta: Romeo!… Romeo?… Velnias.

PABAIGA

Šitas pats geriausias. Deja, išverst nesugebu.

Dantė – Pragaras

Some woman puts Dante through Hell.

PABAIGA

Pasiskaitinėkite prie progos. O aš per keletą dienų pasistengsiu recenziją parašyti. Pažadu ^^

George Orwell – 1984-ieji

Na, šią knygą taip dažnai aptikdavau visokiuose „must read“ topuose, kad mano smalsumas vieną dieną ėmė ir nugalėjo. Ir dabar dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi.

„Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje.“

Apie tai ir yra ši knyga, apie tuos kelis kubinius centimetrus, kurie iki paskutiniosios kovoja už savo laisvę. Tai romanas apie pasaulį, kuriame negalima jokia iniciatyva, joks mąstymas – visi turi paklusti Didžiajam Broliui, o nusižengusieji negailestingai baudžiami visišku ištrynimu iš visuomenės. Tai romanas apie Vinstoną Smitą, dirbantį istorijos klastojimo skyriuje, kuriame falsifikuojama/perrašinėjama istorija taip, kad ji atitiktų šios dienos aktualijas. Tai romanas apie Vinstoną Smitą, kuris kelia klausimus, mąsto ir jaučia, kad jis ne vienas toks, matantis, jog tai, kas vyksta nėra tiesa, nėra gerai ir kad reikia kažką daryti. Tiesiog būtina. Tai romanas apie nuolatinę ir, atrodo, beviltišką kovą prieš sistemą.

Nuo pat pirmojo puslapio tekstas pagauna skaitytoją savo idėja. Ir nors iš pradžių reikia šiek tiek laiko, kad priprastum prie pasakojimo stiliaus, vėliau knygos tiesiog neįmanoma paleisti iš rankų. Tai kažkas tokio, tai knyga, kuri triuškina skaitytoją su kiekvienu siužeto posūkiu, su kiekvienu puslapiu.

„Aš suprantu KAIP, aš nesuprantu KODĖL.“

Skaitytojui čia tiesiog neleidžiama atsikvėpti, įtampa nuosekliai didinama itin greitu tempu ir tu tiesiog negali užversti šios knygos nesvarbu kas beatsitiktų – diena ar naktis. Psichologiškai kone iki kaulų smegenų prasiskverbianti istorija. Absoliutus pajautimas.

Turiu pripažinti, jog ne veltui ši knyga yra rekomenduojama aukščiau mano jau minėtuose visokiuose „must read“ topuose. Turiu pripažinti, jog perskaitę šią knygą tikrai nenusivilsite.

Nepaisant visiško knygos triumfo, vis vien reiktų mestelti vieną kitą akmenį į leidėjų daržą. Visų pirma, į akis kartas nuo karto krenta gramatinės klaidos. Taip pat visiškai nesupratau ką knygos pradžioje veikia didžiulis ir grandiozinis „spoiler‘is“ pavadinimu „Įvadas“ (Ne, tai nėra autoriaus parašytas įvadas. Tai viso labo kažkokio vyruko straipsnis apie šią knygą). Neskaičiau jo, nes nenorėjau prarasti viso knygos skaitymo įdomumo. Manau, savaime suprantama, jog tai kas čia vadinama „Įvadu“ turėtų vadintis kažkaip kitaip ir būti įdėta į knygos pabaigą, t.y. skaitytojui perskaityti jau pabaigus romaną. Daugelyje knygų būtent taip ir daroma, todėl labai keista kodėl čia buvo padaryta atvirkščiai. Žvelgiant iš kitos pusės, manau, jog šiai knygai įvado ar įžangos iš viso nereikia, nes ji pati puikiai sugeba skaitytoją užkabinti, “apdirbti” ir nusitempti į giliausią dugną.

Visgi nepaisant šių nežymių nesklandumų, knyga yra pavyzdinė ir 99 proc. „must read“. Imkite ją ir skaitykite ir tatai skaitydami permanykite

Rekomenduoju.

Vertinimas: 10 /10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nineteen Eighty-Four
Puslapiai: 264
Leidykla: “Jotema”
Metai: 2007 (originalas – 1949 m.)
Kaina: išsimainiau, todėl man nekainavo nieko. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Frederic Beigbeder – 14.99

Turiu tokią vieną asmeninę savybę (kuri gal kartais ir pakiša man koją) – jei kas nors labai giria knygą ar filmą, aš nesąmoningai jų vengiu. Nežinau ar dėl to, kad daug visko priklausiusi nusivilsiu, ar dėl to, kad nenoriu “eit su minia”. Panašiai buvo ir su “14.99″. Tiesa, pagal šią knygą pastatytą filmą mačiau kino teatre, tačiau knygą perskaičiau tik dabar.  Daugelis mano pažįstamų, kurie skaitė knygą prieš pamatydami filmą, piktinosi, kad filmas negeras. Aš manau priešingai. Visa knyga tėra vienas ilgas Oktavo pasvarstymas apie šiuolaikinį reklamos pasaulį. Filme iš jos pavyko sukurti siužetą.

Paskutinius metus pati terliojausi su reklama, todėl knygos tema man artima. Taigi Oktavas yra vadinamasis “reklamščikas”. Pertekęs pinigais, nuolat apsvaigęs, bijantis įsipareigojimų ir nuolat svyruojnatis tarp saldaus džiaugsmo ir visiškos depresijos. Ir jis nekenčia to, ką daro:

Rašau šią knygą tam, kad mane atleistų iš darbo. Jei pats išeičiau, negaučiau kompensacijos.

Skaitytojui dažnai labai sunku atskirti, kur tikras gyvenimas, o kur dar viena narkotikų, kuriuos Oktavas naudoja visokius ir dideliais kiekiais, sukelta haliucinacija. Rašau nedidelį minusą autoriui už padriką tekstą. Skaitymas bent jau mane vargino, knyga neįsiminė taip, kaip tikėjausi, kad įsimins.  Pasigedau to siužeto, kuris buvo filme.

Nors ir parašyta lengvu stiliumi, knyga prislegia. Oktavas paranoiškai aprašo reklamos kiekį mūsų gyvenime ir tai, kaip atmestinai, materialistiškai ji kuriama, siekiant bukinti žiūrovą ir pirkėją. Iškyla klausimas: Kas yra tikra? Ir noras to tikrumo ieškoti. O kartais net suima pyktis, kaip žmogus turėdamas viską, ko tu trokšti ir sieki, taip sistemingai griauna savo gyvenimą.

Trumpai pasakyčiau, kad 14.99 -  nesaldus pasakojimas apie nesaldžius dalykus.

O čia geriausia knygos frazė:

- Keistas įspūdis: kai buvau mažas, 2000 – ieji atrodė kaip mokslinė fantastika. Tikriausiai užaugau, nes jie buvo pernai.

Vertinimas: 8/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: 99 francs
Puslapiai: 245
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2003 (originalas – 2000 m.)
Kaina: 7 Lt. Radau knygų namuose. Pirkti internetu čia.

(C) Rikošetas

Milan Kundera – Nepakeliama būties lengvybė

„Nepakeliama būties lengvybė“ – tai dar vienas Kunderos žaidimas, dar vienas spektaklis, dar viena scena, kurioje viskas sprendžiama čia ir dabar – tiksliai, preciziškai ir įvertinus visas galimas alternatyvas.

„Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių.“

Turbūt tiksliau, nei parašyta ant knygos nugarėlės, pasakyti neįmanoma – “šis Milano Kunderos romanas labiau negu kiti yra apie meilę”. Ir tikrai – čia gerokai daugiau meilės, jos pavidalų, formų bei variacijų. Viskas kas telpa tarp ištikimybės ir išdavystės. Viskas kaip visuma, kaip tema, kaip neaprėpiamas baseinas, kuriame galima plaukti į visas norimas puses. Ir todėl visuma čia visada triumfuoja prieš detales, ir todėl siužetas čia visiškai nesvarbus, o visi veikėjai tėra statistai – vyrai ir žmonos, meilužės ir meilužiai, šunys ir balandžiai. Viskas tik tam, kad būtų galima pasidžiaugti šia akimirka, jos detalių derme, žaidimu, kurio Kundera tiesiog negali pralaimėti.

Čia autorius, kaip ir kitose savo knygose, lieka ištikimas sau – piešia paveikslą taip, kaip jam patinka ir taip, kaip tuo metu norisi. Tai tarsi žaidimas, aprėpiantis visus galimus variantus, užduodantis klausimą ir pats į jį atsakantis septyniais skirtingais būdais, kurie visi gali būti (o ir yra) teisingi. Šią knygą būtų galima palyginti su medžiu, kai Kunderos tikslas – suteikti skaitytojui galimybę pasėdėti ant visų šakų, neapsiribojant kuria nors viena. Tai netgi labiau traktatas, negu romanas. Traktatas apie meilę ir tai, kas už jos slypi – visumą atsitiktinumų, visumą priežastinių ryšių.

„Romanas nėra autoriaus išpažintis, tai bandymas suvokti, kas yra žmogaus gyvenimas spąstais virtusiame pasaulyje.“

Visas tekstas – tai savotiška diskusija su savimi. Turbūt todėl atrodo, jog šis romanas buvo parašytas skaitymui vienumoje, ieškant kažko giliau, kažko esmingiau, kažkokio atspirties taško. Net jeigu tas taškas būtų nuveltas iš daugybės tarpusavyje persikertančių linijų ir abejonių. Savotiška meditacija, reikalaujanti paprasčiausio atsidavimo.

„Norėčiau mylėti tave savo dirbtuvėje tarsi scenoje. Aplinkui būtų žmonės ir nė per žingsnį nedrįstų prisiartinti. Tačiau negalėtų nuo mūsų atplėšti akių…“

Knyga man patiko, tačiau, turiu pripažinti, jog kitos Kunderos knygos paliko stipresnį įspūdį. Todėl šią knygą pirmiausiai rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta Kunderą ir žino ko iš jo tikėtis, o tiems, kurie dar nėra susipažinę su pastarojo kūryba, pirma siūlyčiau perskaityti „Juoko ir užmaršties knygą“ arba „Nemirtingumą“, o tik po to nerti čia ir ieškoti atsakymo į klausimą, kas tai yra ta nepakeliama būties lengvybė – išsigelbėjimas ar prakeikimas.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nesnesitelna lehkost byti
Puslapiai: 290
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2005 (originalas – 1984 m.)
Kaina: ~22 Lt.

(c) veikiantis